captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nuolat šliedamiesi prie kitų žmonių, galime patirti nelauktą jausmą

Bėgdami nuo vienatvės, dažnai prarandame ryšį su savimi ir pamirštame, kas tokie esame, sako humanistinės ir egzistencinės psichologijos krypties psichologas profesorius Rimantas Kočiūnas. Maža to, pasak jo, nenorėdami būti vieni ir nuolat šliedamiesi prie kitų žmonių, ilgainiui galime patirti visiškai nelauktą – vienišumo – jausmą.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Bėgdami nuo vienatvės, dažnai prarandame ryšį su savimi ir pamirštame, kas tokie esame, sako humanistinės ir egzistencinės psichologijos krypties psichologas profesorius Rimantas Kočiūnas. Maža to, pasak jo, nenorėdami būti vieni ir nuolat šliedamiesi prie kitų žmonių, ilgainiui galime patirti visiškai nelauktą – vienišumo – jausmą.

„Bėgdamas, nesustodamas, nepagalvodamas apie save, žmogus tampa atspindžiu kitiems. Viskas vyksta paviršiuje, greitai. Galiausiai nuo tokio pertekliaus, įvairių paviršutiniškų kontaktų, skubėjimo atsimušame kaip į sieną. Tai vadiname vienišumu“, – teigia R. Kočiūnas.

– Norėtųsi pradėti nuo citatos. Žymaus psichologijos veikalo „Vienatvė“ autorius Clarkas E. Moustakas savo knygoje tarp daugelio kitų įžvalgų paminėjo štai tokią – joks žmogus negali likti nepasikeitęs, kartą atsivėręs vienatvei ir atsidavęs visiškai izoliuotos egzistencijos siaubui ir grožiui. Kam konkrečiai mes atsiveriame, atsiverdami tai vienatvei? Apie ką kalba C. E. Moustakas?

– Matyt, universalaus ir visiems tinkančio atsakymo neįmanoma duoti. Kiekvienas žmogus atsiveria kažkam savo. Apie tai, ką sako C. E. Moustakas, gal galima sakyti šiek tiek kitaip, pradedant nuo pozityvios vienatvės pusės, – žmogus, kuris nemoka būti vienas, nemoka būti ir su kitais. Tai kaip ir rodo, kad vienatvė apskritai mums reikalinga, nors apie ją dažnai kalbame liūdnokai.

– Iš tikrųjų vienatvę dažniausiai minime izoliacijos, kančios kontekste.

– Žmonės dažnai ieško pagalbos tada, kai jaučia tai, ką jie vadina vienatve. Lietuvių kalboje dar yra kitas žodis – vienišumas. Dažnai aptinkame, kad jie jaučiasi vieniši. Patiria ar išgyvena ne tiek vienatvę, kiek jaučiasi vieniši.

Jaustis vienišu reiškia neturėti arti, po ranka artimo žmogaus, su kuriuo galėtum pasiklabėti, pasidalinti rūpesčiais, kuriam galėtum paskambinti ar su kuriuo galėtum susitikti. Kai aplinkui toks vakuumas, žmogus jaučiasi vienišas. Jis jaučia, kad neturi į ką artimo sau atsiremti. Manau, žmonės nuo tokios vienatvės, vienišumo dažnai kenčia, nemokėdami užmegzti, palaikyti santykių, būti tuose santykiuose.

Jeigu kalbėtume platesne prasme, pirmiausia mums vienatvės nereikia ieškoti, ji tiesiog yra. Ji – neišvengiama mūsų egzistencijos dalis, nes kai kuriais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, priimant kokius nors labai rimtus sprendimus, niekas negali tame dalyvauti. Tai yra dalykas, apie kurį daug dienų gali su kuo nors šnekėtis, bet galiausiai vienatvėje turi būti pats.

Krizės, ligos ar panašiu laikotarpiu jaučiamės patys su savimi, negalime papasakoti, perduoti viso to, kas vyksta mūsų viduje. Tai reiškia susitaikymą arba mokėjimą priimti vienatvę, kaip neišvengiamą mūsų gyvenimo dalį. Kartais tai patiriame skausmingai. Kartais norime tokios vienatvės, norime atsiskirti nuo kitų žmonių, pabūti kur nors atskirai. Tai irgi gali turėti pozityvių ir negatyvių atspalvių, bet tai yra mūsų gyvenime.

– Ką prarandame, bėgdami nuo vienatvės, dažnai painiodami ją su vienišumo išgyvenimais?

– Pirmiausia prarandame ryšį su pačiu savimi. Pamirštame, kas tokie esame. Bėgdamas, nesustodamas, nepagalvodamas apie save, žmogus tampa atspindžiu kitiems. Viskas vyksta paviršiuje, greitai. Galiausiai nuo tokio pertekliaus, įvairių paviršutiniškų kontaktų, skubėjimo atsimušame kaip į sieną. Tai vadiname vienišumu.

– Lietuvių kalboje greta „vienatvės“, „vienišumo“, man regis, įsikomponuoja kiti žodžiai – „vienuma“, „vienovė“, „vienis“. Kokios yra sąsajos?

– Reikėtų, matyt, kalbininkų, kad jie paaiškintų tuos niuansus. Man „vienatvė“ ir „vienuma“ – sąvokos, labai panašios savo semantinio lauko požiūriu. Sąsaja su „vieniu“ – gana įdomi. Būdami vienatvėje, esame tame vienyje, esame patys savimi. Tai vadiname vieniu, visuma.

– Buvimas su savimi, regis, šiuolaikinėje visuomenėje tampa vis plačiau paplitęs. Žmonių, gyvenančių po vieną, vis daugėja. Kaip Jūs tai įvertintumėte? Kokie veiksniai lemia polinkio gyventi vienam paplitimą?

– Žmogus apskritai yra sociali būtybė. Jis nesutvertas gyventi vienas. Manau, kad tie, kurie gyvena vieni, dažnai patiria visokių sunkumų. Matyt, esame tokie sutvėrimai, kuriems labai svarbu dalintis su kuo nors savo būtimi. Dėl to mums neišvengiamai reikalingi kiti žmonės.

Prisimenu Martiną Heideggerį, kuris kalbėjo apie žmogaus egzistenciją. Žmogaus egzistencija visada yra egzistencija su kuo nors. Šiais laikais, tiesą pasakius, nemažai daliai žmonių (tai matosi ir psichoterapinėje praktikoje) nesiseka būti su kuo nors. Žmogus nemoka su kuo nors suderinti savo darbų, užsiėmimų, asmeninių tikslų. Apskritai šeimos kuriamos gerokai vėliau. Iki to laiko žmonės vis dar dairosi ar būna vieni.

Dabar nemažai žmonių (iš tikrųjų gal daugiau moterų nei vyrų) šeimą, vaikų turėjimą atideda tam laikui, kai jiems apie 30 metų. Yra dalykai, kurių nelabai suplanuosi. Tokiu būdu galima planuoti karjerą ir paskui derinti su buvimu su kuo nors, bet galiausiai atsitinka taip, kad tampa labai sunku surasti tą žmogų, su kuriuo pasiryžtum būti ilgesnį laiką. Nėra buvimo su kitu, santykių kūrimo, palaikymo patirties.

Gyvenimo tempas, man atrodo, veikia labai neigiamai. Mes neįgyjame patirties. Mūsų kontaktai trumpi: susitikome, išsiskyrėme – viskas vyksta labai greitai. Patirties neatsiranda. Dėl to, man atrodo, vis didesne problema tampa ilgalaikių santykių kūrimas ir būvimas santykiuose ilgesnį laiką. Ši problema dėl to ir susijusi su vienišumo tematika.

– Viešojoje erdvėje girdime istorijas žmonių, kategoriškai teigiančių, kad būti vienam – jų pasirinkimas. Kaip Jums atrodo, kiek iš tikrųjų tai yra sąmoningas pasirinkimas, o kiek vis dėlto, kaip minite, patirties nebuvimas, negebėjimas būti su kitu?

– Kai kas nors sako – sąmoningai pasirinkau būti vienas, tai visada norisi toliau paklausti – o kas tai per pasirinkimas ir ką jis reiškia? Ką tai realiai reiškia? Ar tai reiškia, kad pasirinkau niekada negyventi su kuo nors, gyventi vienas, neturėti artimų santykių ar dar ko nors? Ką reiškia „pasirinkau būti vienas“?

Žinoma, galbūt tai iš dalies yra apsisprendimas, tačiau, iš kitos pusės, tai yra visai neprognozuojama. Aš galiu pasirinkti būti vienas ir staiga, kaip žinome, ištinka meilė, susižavėjimas. Tai ištinka. Tai nėra tai, ką galiu suplanuoti ar pasirinkti. Kas tada įvyksta su mano pasirinkimu būti vienam? Iš jo nieko nebelieka. Man atrodo, kad už tokio pasirinkimo dažnai slypi nemokėjimas arba nenorėjimas investuoti į santykius, buvimą kartu.

Būti santykiuose nėra paprastas uždavinys. Jis reikalauja įdėti nemažai laiko, pastangų, jautrumo, mokytis būti su kitu kitonišku žmogumi, priimti, kad jis gali kitaip galvoti, kad jo sprendimai gali būti kitokie, ne visada sutampantys su mano ir pan. Kažkuria prasme tai – darbas. Kai kuriems galbūt sunku dirbti tokį darbą, todėl jie sako – pasirinkau būti vienas. Ilgalaikis toks pasirinkimas, žinoma, turi pasekmes: apima tuštumos, beprasmiškumo jausmas, galiausiai – buvimas vakuume.

Kadangi esu praktikuojantis psichoterapeutas, tos pasekmės labiausiai matosi kalbantis su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos. Sakyčiau, kad tokių klientų, žmonių, kurie turi problemų būti santykiuose, yra tikrai labai daug. Tai ir yra pasekmės.

Kai jau atėjo laikas, kai norėčiau būti su kuo nors, pasirodo, būti su kuo nors nemoku. Pagaliau – nežinau, kur tas žmogus, su kuriuo galėčiau ar norėčiau būti. Dažnas klausimas – kaip sutikti kitą žmogų, su kuriuo norisi būti. Kaip sutikti? Internete? Kur eiti, kur ieškoti? Klausimas vėlgi neturi universalaus atsakymo, bet pats klausimas liudija, kad žmogus neturi jokios patirties sutikti kitą žmogų. Jis nėra pakankamai atviras.

Susitikimui reikia būti pasiruošus. Jeigu viduje esi pasiruošęs, tai būtinai ką nors sutinki. Bet jeigu nuolat keli klausimus – kur tie žmonės, kur juos surasti, su kuo susitikti, labiau liudija apie uždarumą. Tai – stebuklo laukimas. Atrodo, kad visas kitas gyvenimas klostosi ne taip blogai: yra pinigų, darbas, karjera. Atėjo laikas artimiems santykiams. Pasirodo, kad uždirbti pinigus ar daryti karjerą – paprasčiau nei sutikti žmogų, su kuriuo galėtum jaustis gerai, dalintis gyvenimu.

– Iš tikrųjų, nuskambėjo absurdiškai – kur sutikti žmogų. Kasdien esame tarp žmonių. Juo labiau interneto paplitimas, galimybės bendrauti su žmonėmis ten yra labai didelės. Atrodo, klausimas – absurdiškas. Vis dėlto jis užduodamas. Ką tai rodo?

– Internetas – labai paplitęs būdas būti santykiuose. Ne visais atvejais tie santykiai iš interneto erdvės persikelia į realybę. Internete gausu kontaktų, atrodytų, atvirumo. Pasižiūrėkite, „Facebooke“ žmonės tokie atviri. Šiandien jam kažkas nutiko, jis apie kažką pagalvojo, jis būtinai apie tai parašo, visiems paskelbia. Abejoju, kad tai – atvirumas.

Vienas aspektas – ar jis tai pasakytų kitam žmogui, jei būtų prieš jį? Abejoju. Parašyti ir paleisti į eterį – beveik anonimiška. Ne visai anonimiška, bet kaip ir skelbiama niekam arba visiems. Taip pat yra ir su santykiais. Galima susirašinėti ir su vienu, ir su kitu, ir su dar kažkuo. Galima labai daug susirašinėti, turėti labai daug draugų savo paskyroje, bet ar tai reiškia, kad žmogus yra santykiuose? Tai – didelis klausimas. Sakyčiau, kad, greičiau tai – laiko švaistymas neįpareigojančiam santykiui. Parašei, ir viskas. Gausi atsakymą. Nėra tokio kalbėjimosi, kai žmonės susitinka ir vienas į kitą reaguoja čia ir dabar, o ne už kažkiek laiko, kai rašo atsakymą.

Betarpiškas buvimas yra nelengvas. Mes jau nuo ankstyvo amžiaus buvimo kartu mokėmės su mamomis, tėveliais, broliais, seserimis. Paskui, kai visą tai perkeliame į nieko neįpareigojančią erdvę, nustojame mokėti ir tai, ką kažkada mokėjome. Tampa vis sunkiau susitikti su gyvu žmogumi. Internete yra bendravimo ir artumo iliuzija, bet realiai gyvenime, pasirodo, būti su kitu žmogumi – daug sunkiau.

– Tai – bendrystės iliuzija. Vis dėlto vienatvė tarp žmonių tampa dar skaudesnė?

– Ką reiškia turėti šimtinę draugų kokiame nors „Facebook“? Ar jie yra tie draugai, iš kurių, kai man reikia, galiu gauti pagalbą, su kuriais galiu susitikti, bendrauti? Greičiau tai – tariama draugystė. Draugystė, kuri užfiksuota vienu pelės paspaudimu, – jis prisijungė ir sutiko būti mano draugu. Tai – tikrų dalykų pakeitimas pakaitalais.

Galbūt labiausiai kelia rūpestį, kad artimi santykiai, bendrumas, susietumas, kuris iš tikrųjų reikalauja pastangų, pakeičiamas visai dirbtinu dalyku, kuris neužpildo žmogaus vidaus. Jis negelbsti nuo vienatvės. Man atrodo, kad daugėja žmonių, besijaučiančių vienišais. Nors, atrodo, bendravimo intensyvumas akivaizdžiai didėja ir savijauta turėtų tai atitikti, bet bendraudami su daugeliu žmonių, pavyzdžiui, internete, nesijaučiame arti ko nors.

– Kaip Jums atrodo, kodėl tie pakaitalai taip prigyja prie šiandienio žmogaus? Vis dėlto tam turi būti kažkokių priežasčių.

– Žmogui visada reikia būti kokiame nors ryšyje su kitais žmonėmis. Tai – būtinybė. Kita vertus, norisi taupyti laiką, į tai neinvestuoti kažinko. Būti ryšyje telefono pagalba, pasiunčiant kokią nors žinutę, – nieko ypatingai nekainuoja. Tai – labai paprastas veiksmas. Su kuo nors susitikti, praleisti kartu pusvalandį, pasišnekėti – akivaizdu, šį pusvalandį turiu iš atimti iš kitos veiklos.

Visi neturime laiko. Pasikeisti žinutėmis – galima. Pasižiūrėkite – visi žmonės, ne tik jauni, nuolat maigo telefonus, nuolat yra ryšyje su kuo nors. Klausimas – ar tai iš tikrųjų yra ryšys? Už to –kažkoks netikrumas, nerimas, kad negausiu atsakymo, kad man niekas neparašys, aš turiu parašyti. Tai – kabinimasis į kitus, siekiant įrodyti, kad nesi vienas, kad turi, kam parašyti, tau kažkas parašo. Bet ar tai gyvas bendravimas? Tai nėra gyvas bendravimas.

– Klausiate, ar iš tiesų tai yra ryšys būti ryšyje su kuo nors telefoniniame, internetiniame, kompiuteriniame pasaulyje. Ką tuomet iš tikrųjų reiškia būti ryšyje?

– Būti ryšyje – būti įsipareigojusiu. Santykiai yra įsipareigojimai vienas kitam ateiti į pagalbą, reaguoti, palaikyti. Būti ryšyje reiškia būti santykyje. Galima vienas kitam siuntinėti žinutes.( Gal tame irgi yra palaikymo. Pats nesu mėgėjas tokio bendravimo būdo). Toks tempas ir intensyvumas negali būti gilus. Tai greičiau yra mėginimas nuolat gaminti žodžius, užpildyti erdvę. Jis visiškai skiriasi nuo buvimo kartu.

Galime sėdėti kartu ir tylėti. Nereikia jokių žodžių. Tai yra tas ryšys, kuris nereikalauja nuolatinių patvirtinimų. Kita vertus, jis reikalauja įsipareigojimo. Mes visada tikimės, laukiame, kad, kai man reikia, kitas žmogus bus pasiekiamas, greta, galėsiu pas jį nuvažiuoti ar nueiti.

– Pokalbio pabaigai – galbūt dar nepaklausiau kažko, ką būtų svarbu paminėti, kalbant apie šiuolaikinę visuomenę, vienatvę, bendravimą, ryšį?

– Norėtųsi pasakyti, kad reikia branginti tuos ryšius, kurie yra. Reikia branginti ryšius su pačiais artimiausiais žmonėmis ir nuolat rūpintis, kad jie būtų ir išliktų. Tai – didžiausia parama gyvenime. Reikia skirti laiko ne gausybei santykių, o kokiam nors santykiui, kad jis būtų tikras ir palaikantis. Buvimui su kitu, ryšiui su kitu žmogumi neturėtų būti gaila laiko.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...