captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sritis, kurioje Lietuva beviltiška: vaikai neištveria

Lietuva didžiuojasi suteikianti ilgiausias vaiko priežiūros atostogas. Pirmaisiais gyvenimo metais, kurie sutartinai vadinami itin reikšmingais, galime vaikus auginti patys. Tačiau kodėl tada jie – patys nelaimingiausi ES?
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Lietuva didžiuojasi suteikianti ilgiausias vaiko priežiūros atostogas. Pirmaisiais gyvenimo metais, kurie sutartinai vadinami itin reikšmingais, galime vaikus auginti patys. Tačiau kodėl tada jie – patys nelaimingiausi ES?

„Kaip bus laimingi, jei nelaimingi tėvai? Atrodo, gali trejus metus ramiai auginti vaiką namie ir neprarasti darbo vietos. Bet ar iš tiesų? Jei pasilieki namuose ilgiau nei metus, sako, esi perekšlė. Jei palieki vaiką auklei – beširdė karjeristė. Labai stengiesi dėl vaikų – kvaiša super mamytė, nepamiršti savęs – kalė. Jei bandai mažiau dirbti, kad galėtum daugiau laiko skirti vaikams – trūksta pinigų. Tada klausia, kam gimdei, jei negali išlaikyti...“ – DELFI kalbėjo nenorėjusi prisistatyti mama.

Kaip ir kitiems tėvams jai baisu dėl vaikų: patyčių mokykloje, automobilių gatvėse, baisaus smurto ir taip toliau.

„Pernai nusižudė mano vaiko draugas. Atrodo, nieko netrūko, iš pilnos šeimos, gerai mokėsi. Bet įsivaizduokit, kokį beviltiškumą turėjo išgyventi, kad ryžtųsi tokiam žingsniui! Ar galiu būti tikra, kad taip nepasielgs mano pačios vaikai?“ – klausė moteris.

Išankstiniais higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje nusižudė 15 vaikų – 9 berniukai ir 6 mergaitės. 2013 metais iš gyvenimo pasitraukė 23, iš jų 15 berniukų ir 8 mergaitės.

Ką mes darome ne taip, kad mūsų vaikai – nelaimingiausi Europoje, DELFI klausė vaikų ir paauglių psichiatrės Godos Bačienės, Individualiosios psichologijos konsultantų asociacijos prezidentės Rasos Kardaitės-Vėlyvienės, Aktyvių mamų sambūrio lyderės Rasos Žemaitės.

Kas vyksta, kai nuolat mato piktą mamą

„Buvimas su vaiku pirmaisiais jo gyvenimo metais – labai svarbus, bet pažiūrėkim, ar visi tėvai, kurie pagal įstatymus su savo vaikais gali būti 3 metus ir neprarasti darbo vietos emociškai yra pasirengę su jais būti. Ar mama, atsisakiusi savo darbo, yra rami, emociškai stabili, jaučiasi saugiai. Ar tikrai jos buvimas namie negresia finansinei šeimos gerovei? Ar ji gali emociškai atliepti savo kūdikiui, būdama tokioje padėtyje, kokioje yra?“ – klausimus kėlė R. Kardaitė-Vėlyvienė.

Pasak tėvų konsultantų vadovės, teoriškai mes labai gerai žinome, kad vaikui svarbiausi pirmi treji jo gyvenimo metai. Tačiau ar tikrai kiekviena vaiką pagimdžiusi mama gali su juo likti trejus metus? Ar ji stabili tiek išbūti, 24 valandas be išeiginių dienų tinkamai atliepti vaiko emocijas, atpažinti jo poreikius.

„Jei vaikas dažnai matys piktą mamą, supras, kad pasaulis piktas, grėsmingas ir bet ką darydamas greičiausiai sulauksi negatyvios reakcijos. Kita vertus, jei pasaulis visada tik rausvas, saugus ir mielas, vaikas neišmoks elgtis iškilus grėsmei. Jausmų, emocijų vaikas mokosi stebėdamas mamą. Jeigu yra liūdnas ir mato adekvačią jo jausmui mamą, supranta, kad gali būt ne tik linksmas, bet ir liūdnas. Tačiau jei vaikui liūdna, o mama visaip bando linksminti, neva, „tu neliūdnas, tu neliūdnas“, ilgainiui jam gali būti sunku pasitikėti savo jausmais, gali atrodyti, kad tai, ką jaučia, yra netikra. Jei linksmas žaidžia, o mama staiga prišoka ir pradeda šaukti: „Tu, kiaule, vėl apsikakojai, turiu nuolat keisti sauskelnes, visą laiką prie tavęs būti“. Vaikas supranta, kad negali būti linksmas“, – pasakojo R. Kardaitė-Vėlyvienė.

Specialistės įsitikinimu, su vaiku tinkamai būti gali emociškai stabili, gerai nusiteikusi, mylinti mama.

Pasak R. Kardaitės-Vėlyvienės, vaikai gimsta mylėdami ir nori būti mylimi. Kad ir kokie tėvai būtų – smurtaujantys, emociškai šalti ar užgulantys hipergloba, kuri yra antra nepriežiūros pusė, vaikai sugeba prie to prisitaikyti.

„Ne visi neišmokę valdyti savo emocijų, stokojantys socialinių įgūdžių nesistengia auginti ir mylėti savo vaikų. Kita vertus, negalime sakyti, kad visi neturintys priklausomybių, geros reputacijos žmonės sugeba tinkamai rūpintis. Ar tikrai šeimose, kur žmonės užima aukštas pareigas, kvepia, gražiai rengiasi ir tarsi moka valdyti emocijas, visi vaikai laimingi? Nesutrikę? Laisvi? Nestokojantys atsakomybės? Ar visi jie patiria meilę?“ – kėlė klausimus R. Kardaitė-Vėlyvienė. – Taip, jie įsisavina priimtus socialinio elgesio modelius, tačiau ar tikrai visada auga sveikoje, nežalojančioje aplinkoje?“

R. Žemaitė: vaikų poreikiai visuotinai ignoruojami

„Joks vaikas negali augti laimingas ir saugus nesaugioje aplinkoje“, – konsultantei antrino Aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė. Pasak jos, gyvename sąlygomis, kai dirbantys tėvai nesugeba išlaikyti savo vaikų, visų pirma privalo susimokėti mokesčius ir tik tada galvoti, kaip iš likučio padaryti vaiką laimingu ar sočiu.

„Gyvename situacijoje, kai vaiko poreikiai valstybiniu mastu visuotinai ignoruojami ir ištraukiami tik kaip graži vėliavėlė prieš rinkimus, norint pasimaloninti prieš vieną ar kitą socialinę grupę“, – sakė R. Žemaitė.

Sambūrio vadovė net neabejoja, kad pirmaisiais gyvenimo metais vaikams labai svarbus buvimas su tėvais. Ji pati visus savo vaikus augino beveik iki dvejų metų ir maitino taip ilgai, kaip tik galėjo.

„Kitas dalykas, kiek mes turime galimybių kokybiškai leisti laiką su savo vaikais? – klausė R. Žemaitė. – Parkų, miškų yra, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau prieinamas teatras, kuo toliau tuo sunkiau patekti į baseiną paplaukioti, kuo toliau tuo sunkiau įperkamos knygos ir tai – didžioji baimė“.

R. Žemaitė baisėjosi sovietinių žaidimo aikštelių likučiais ne tik mažų miestelių, bet ir sostinės kiemuose: „Tos sovietinės aikštelės su nulaužytais gaubliais – visuotinis reiškinys, ne tik neatitinkantis higienos normų, bet ir keliantys realų pavojų vaikams“.

Nebežino, kur bėgt, kur lėkt

Pasak Aktyvių mamų sambūrio vadovės, net medicinos paslaugos tėvams tampa problema: netikėtai vaikui suskaudęs dantis gali tapti tokiu stresu, kad nebežinosi, nei kur bėgti, nei kur lėkti. Turėsi kreiptis į gydytoją, gauti siuntimą, paskui po kelių savaičių patekti pas odontologą ir niekas nepatars, ką visą tą laiką daryti su vaiku, kuriam skauda dantį ir reikia pagalbos dabar.

„Mes pas odontologą registruojamės kol dar nėra problemų, gaudau talonėlius, tačiau tai juk nėra normalu. Odontologo paslaugos vaikams tikrai gyvybiškai būtinos. Ir tai tik keletas iš galybės problemų“, – sakė mamų sambūrio lyderė.

R. Žemaitės požiūriu, be visuotino rūpinimosi vaiko gerove, mes niekada neturėsime laimingų vaikų, nes neturėsime laimingų ir ramių tėvų.

„Galime kiek nori kaltinti tėvus, kad išvažiuodami svetur uždarbiauti palieka mažylius seneliams. Tačiau realybėje visų pirma rūpinamės socialinės rizikos šeimomis, labiausiai dėmesį kreipiam į socialinės rizikos vaikus, todėl tokių šeimų ir matome daugiausiai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad Lietuvoje skurdo grėsmė vaikams, kurių tėvai dirba, – didžiausia Europoje. Jokios kitos ES šalies vaikai tokios skurdo rizikos nepatiria“, – konstatavo R. Žemaitė.

Neatvedei vaiko – dar geriau

Vaikų ir paauglių psichiatrės ir psichoterapeutės Godos Bačienės nuomone, galimybė gimus vaikui kelerius metus jį auginti namuose – iš tiesų geras dalykas, tačiau problema, kad tuo pagalba šeimai ir baigiasi: „Tie dveji–treji metai, kuriuos galima neribotai būti su savo vaiku namuose, staiga nutrūksta, kai tik mama išeina į darbą. O jau tada – jokių nuolaidų, pusės darbo dienos ar lankstaus grafiko“.

Kita problema, kurią minėjo G. Bačienė, – paslaugų šeimoms stygius. Registracijos į darželius sistema neveikia, vietų juose – trūksta, grupės perkrautos. Jei vaikas patenka į darželį, tėvai, jei nori, veda, jei nenori, neveda, – niekam tai nerūpi. Jei neatvedei vaiko – dar geriau.

„Darželyje kiekvienas vaikas turėtų būti pasitinkamas, su tėvais aptariamas ir vykdomas akivaizdus vaiko perdavimas pabendraujant su vaiku, atsisveikinant su tėvais. O pas mus ant laiptų vaiką paleido, pamojavo rankele ir viskas tuo baigėsi. Jei neatėjo – mažiau problemų. Taip neturėtų būti. Vaikas turėtų būti laukiamas visur. Kiekvienam jį prižiūrinčiam žmogui turėtų būti svarbi jo būsena, perdavimas iš vienų rankų į kitas turi būti atliekamas žmogiškai jautriai“, – sakė specialistė.

Kita vertus, darželiuose auklėtojos, G. Bačienės žodžiais, amortizuoja labai daug tėvų nepriežiūros. Kartais net vedasi vaiką į namus, nes tėvai pamiršta iš darželio pasiimti.

Psichoterapeutė priminė apie tėvą, kuris iš darželio parvedė svetimą vaiką ir dėl to susirūpinusią žmoną nuramino: „Koks skirtumas, vis viena rytoj išvesim“.

Kaip vaiko nelaimingumas išvirsta į savižudybę

„Kai vaikas darželyje, mokykloje praleidžia labai daug laiko, nebesusidaro ryšys – vaikas ir darželiui nesvarbus, ir tėvams nebesvarbus pasidaro, neva, atidaviau auklėtojams ir tegu žinosi, ką su tuo vaiku daryti. Kita problema – smurtas mūsų aplinkoje ir santykiuose, kurio labai daug ir jis į visas puses trykšta, pradedant bendravimu šeimoje, baigiant vairavimu gatvėje, santykiais mokykloje, netgi – reklamose, kur pardavimų didinimui pasitelkiamos patyčios. Suaugusiam žmogui tai gal atrodo juokeliai, bet vaikui – ne“, – sakė psichiatrė.

Pasak G. Bačenės, agresyvumas vaiko aplinkoje kelia sumaištį ir agresiją jame. Ir tada ta agresija arba išspinduliuojama į išorę, arba nukreipiama į save. Kai vaikas agresiją nukreipia į save, nelaimingumas gali išvirsti net į savižudybę.

„Apleistumo, vienišumo jausmus išgyvenantys vaikai jaučiasi nereikalingi, tarsi nebūtų žmogaus, kuriam jie iš tiesų rūpėtų“, – kalbėjo specialistė, pabrėždama, jog kartais prieš vaikus smurtaujam patys to nepastebėdami.

Taip atsitinka ir tuomet, kai nepripažįstam vaiko individualumo. Tarkim, tėvai žino, kad mokytis yra gerai, ir savo vaikui linki gerų rezultatų, kad įstotų į norimas studijas. Tačiau tai nereiškia, kad gali jį žeminti, versti mokytis atimdami viską dėl aukštesnio pažymio, reikalaudami tik aukščiausių rezultatų.

Galvoja, kad skatina stengtis, o iš tiesų – žlugdo

„Dažnai tėvai įsivaizduoja, kad jų vaikai turi mokytis geriausiai, ojei ne – į lauką neleis, pas draugus neleis, kompiuterį atims, nes gavo 6, o ne 10. Tai pas mus vadinama ne smurtu, o dideliu rūpesčiu dėl vaiko, o kad to siekiant žeminamas žmogus, apribojamas vaiko bendravimas, nepastebima. Galbūt su matematika vaikui sunkiau, tačiau jis, pavyzdžiui, gerai groja, yra rūpestingas, tačiau tai nebūtinai įvertinama“, – apgailestavo G. Bačienė.

Jos žodžiais, vaikai skaudžiai išgyvena lyginimą su kitais. Tėvai emociškai smurtauja pavyzdžiu nurodydami kaimynų vaiką ir klausdami, kodėl jis negali taip gerai pasirodyti. Kai kurie suaugusieji tai supranta kaip skatinimą pasistengti, tačiau iš tiesų tai yra žeminimas, duodant suprasti, kad vaikas blogesnis.

„Kalbant apie mokyklą, aš nežinau kartos, kuri nebūtų girdėjusi: „Jūs niekur neįstosit, eisit gatvių šluot“. Prieš egzaminus sukeliama isterija ir siaubas, o paskui pasirodo, kad žmonės, kuriais abejota, gauna puikius įvertinimus ir įstoja į aukštąsias.

Mes matome labai daug puikiai besimokančių vaikų, kurie neatlaiko egzaminų įtampos, nes save nuvertina ir netgi gavę gerus pažymius nesugeba pasidžiaugti tuo, ko yra pasiekę“, – sakė vaikų ir paauglių psichiatrė psichoterapeutė.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...