captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvoje pasiekė dugną, Anglijoje – viskuo patenkintas

Į Angliją išvykęs gyventi ir dirbti Linas pyksta ant tų, kurie sako, kad emigrantai išduoda savo šalį. „Tai nesąmonė – tiesiog nebuvo kitos išeities“, – aiškina jis savo sprendimą palikti Lietuvą LRT Televizijos laidoje „Emigrantai“.
Linas (reportažo kadras).
Linas (reportažo kadras).

Į Angliją išvykęs gyventi ir dirbti Linas pyksta ant tų, kurie sako, kad emigrantai išduoda savo šalį. „Tai nesąmonė – tiesiog nebuvo kitos išeities“, – aiškina jis savo sprendimą palikti Lietuvą LRT Televizijos laidoje „Emigrantai“.

Lietuvoje – nepavyko

„Visada norėjau turėti daug pinigų, būti finansiškai nepriklausomas“, – tokiais žodžiais savo istoriją pradeda Linas Malčius, iš Švenčionėlių laimės ieškoti emigravęs į vidurio Anglijoje esantį Granthamą. Nedidelį, bet jaukų miestelį.

„Kaip pasakojo mano močiutė, man buvo treji metai, aš labai norėjau dviratuko ir tiesiog skindavau uogas, kad gaučiau tų pinigų“, – prisimena Linas.  Ir mokydamasis mokykloje jis demonstravo norą užsidirbti. Kol kiti jo bendraamžiai eidavo lošti krepšinio ar laiką leisdavo prie kompiuterio, jis jau kūrė praturtėjimo planus.

„Jaunas būdamas paskaičiau knygą ir supratau, kad tiesiog mano tokia svajonė – turėti savo biznį, nedirbt kažkam“, – dalijasi emigrantas.

Reikiamų įgūdžių vyras sako pradėjęs įgyti tada, kai talkino draudimo srityje dirbusiam savo tėčiui, kuriam padėdavo tvarkyti ataskaitas. Būdamas aštuoniolikos, Linas jau dirbo draudimo agentu.

 Kai apie 2006-uosius prasidėjo didžioji emigracijos banga, Linas tik juokdavosi iš tų, kurie bėgo užsidirbti į užsienį. Tuo metu jaunam vaikinui atrodė, kad ne kur kitur, o Lietuvoje teka pinigų upė, o jo pavadinimas yra „draudimas“. Jaunas agentas net nebaigęs mokyklos galėjo visiškai save išlaikyti.

„Tais laikais aš gaudavau 1200 litų algą, bet tų 1200 litų buvo kitokia vertė. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai“, – „Emigrantams“ sako Linas.

Kol bendramoksliai skųsdavosi, kad yra niekam nereikalingi, Linas pats sau kūrė darbo vietas. Visai netyčia, krapštydamasis savo namų vonioje, jis vieną gražią dieną suprato, kad iš draudimo srities gali lįsti į tuo metu klestėjusią statybų nišą.

Iš pradžių remontavo pavienius butus, po to užsakymai didėjo – pradėjo įrenginėti komercines patalpas, privačius namus. Tikėdamasis verslą išplėsti ir galbūt ateityje valdyti rimtą statybų kompaniją, Linas beveik visą uždarbį investavo.

Krizė tuo laiku prasidėjo nuo mažų miestelių. Švenčionėliai buvo vieni pirmųjų, ją pajautusių. Per metus verslininku tapęs vaikinas staiga viską prarado ir krito į dugną.

Iš pradžių Linas nepasidavė, turėjo dar planą „B“. Bandė įsisukti į medienos verslą – kirsti miškus. „Nėjo verslas, nes buvo daug žmonių, kurie užsiima mediena. Ir tuo metu buvo didelė pasiūla“, – prisimena Linas.

Kai individualaus verslo entuziastui ir vėl nepasisekė, nusviro rankos. „Pykstu ant tų, kurie sako, kad emigrantai yra šalies išdavikai. Tai nesąmonė – tiesiog nebuvo kitos išeities“, – savo sprendimą išvykti aiškina jis.

Anglijoje leido sau būti išrankus

Nuo mažumės iškilti siekusiam vaikinui anksčiau rūpėjo statusas visuomenėje. Bet, kai nusprendė vykti į Angliją, jis puikiai suprato, kad girtis bent jau kurį laiką nebus kuo.

„Man daug kas aiškino, kad turėčiau pamiršti apie praeitį ir ankstesnius pasiekimus. Anglijoje jie niekam nerūpi. Taip sakė žmonės. Aš tuo netikėjau, galvojau, atsivešiu savo popierius, ir mane vos ne ant rankų nešios“, – emigrantams naujokams būdingas iliuzijas prisimena Linas.

Nauji darbininkai dažniausiai karjerą pradeda ne nuo mažų miestelių, kuriuose vėliau nusėda, o nuo pramoninių centrų, į kuriuos siunčia įdarbinimo agentūros Lietuvoje. Linas savo laimės paieškas pradėjo nuo mūsų tautiečiais pertekusio Bostono miesto.

Būsimiems emigrantams Linas, deja, patarti nieko negali: sako, prastos gyvenimo sąlygos pačioje pradžioje yra uždaro rato dalis. Tokia yra sistema, ir paprasti darbininkai negali jos pakeisti.

Praktika individualiame versle, keturi diplomai – prieš kolegas emigrantus, ieškojusius darbo, dvidešimt aštuonerių metų Linas buvo kur kas pranašesnis. Tačiau pats nesupranta, pasitarnavo jo sukauptas bagažas ar vis tik – ne.

Išsiaiškinusi, kad Linas ir vienas jo likimo draugas moka anglų kalbą, britų agentūra iškart pasiūlė jam darbą daržovių fabrike. Linas taip pat gavo kontraktą, skirtą puikiai mokantiems anglų kalbą. Šio kontrakto daug kam tekdavo laukti dvejus metus.

Dėl tokios sėkmės Liną daug kas vadino laimės kūdikiu. Tačiau jam darbo vieta, nors ir tikrai ne pati blogiausia Anglijoje, neatrodė labai perspektyvi. „Kad ją išsaugočiau, daug pastangų nedėjau“, – sako jis ir užsimena apie nedidelį konfliktą su vadove.

„Po savaitės ji, 55 metų anglė, man sako – kodėl tu nekalbi su manim? Galvoju, jeigu būtum jaunesnė dvidešimčia metų, tai aš tave kalbinčiau, man būtų įdomu, bet kai ji mane kalbina, būdama 55 metų, ir sako, kad aš su ja nekalbu, aš sakau – ačiū, nebegaliu daugiau“, – pasakoja Linas.

Dar prieš atvykdamas į Angliją, jis buvo girdėjęs, kad labiausiai žmonės dejuoja dėl darbo mėsos fabrikuose, dėl ten tvyrančio kvapo ir itin vėsių patalpų. Tačiau, gavęs pasiūlymą dirbti su vištiena, jis nusprendė rizikuoti.

Nors ne vienas lenkas bandė išstumti Liną iš posto, jis ten laikėsi tvirtai. Sako: svarbiausia – neįsitraukti į intrigų žaidimus.

Jam buvo perspektyvų kilti karjeros laipteliais. Bet jis to pats atsisakė. Praėjus kiek daugiau nei metams, fabrikas jam tiesiog pabodo: norėjosi grįžti atostogų į Lietuvą, be to, nedavė ramybės mintis apie tuos laikus, kai galėjo būti pats sau šeimininku.

Lietuva nebesuviliojo, bet suviliojo lietuvaitė

Pernai vasarą Linas buvo grįžęs. Lietuvai jis davė du su puse mėnesio trukusį bandomąjį laikotarpį. Gyveno už iš Anglijos atsivežtus pinigus ir dairėsi – kas pasikeitė, kas dabar geriau, o kas – blogiau. Ir akis jam iškart krito didokos maisto kainos.

Linas mano, kad mūsų šalyje per daug blogų naujienų, taip pat baisi painiava su įstatymais. Jam, kaip norinčiam kurti savo verslą žmogui, Lietuvoje būtų per daug rizikos.

Vis dėlto apsilankęs anąkart gimtinėje Linas graužtis neturėtų. Jeigu ne tos atostogos, tai jis greičiausiai nebūtų suradęs savo meilės.

Marija (reportažo kadras).

„Lietuvoje buvo labai įdomi situacija. Mes pažįstami senokai, bet tiesiog – iš kalbos. Kai važiavau į Lietuvą, galvojau, kad susitiksime, pabendrausime. Paskutinėmis dienomis, kai jau galvojau važiuot į Angliją, aš sutikau ją, pamačiau, kad ji – Švenčionėliuose. Nebuvęs pusantrų metų buvau, net nežinojau, kas ten apskritai likę. Pasikviečiau užeiti į svečius, pakalbėjome, ji sako, kad galvoja po dviejų ar trijų savaičių važiuoti į Angliją. Oho, sakau, aš – taip pat, gal važiuokime kaip komanda“, – prisimena emigrantas.

Dvidešimt trejų Marija Rudaja Anglijoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Lietuvoje maisto technologės specialybę įgijusi mergina čia kol kas sėdi be darbo.

„Norėjau išvažiuoti, nes mačiau, kad Lietuvoje jau nieko gero nebus. Švenčionėliuose gero darbo tikrai nesurasi, nes mažas kaimas, jokių perspektyvų nebūna“, – laidai „Emigrantai“ sako Marija.

Kol Anglijoje darbo nerado, su Linu Marija susitarė, kad rūpinsis jų nuomojamo trijų kambarių buto tvarka – bus namų šeimininkė. Tik nereikia Marijos gailėti: ji tikrai nesijaučia nusivylusi namų šeimininkė.

Susirado svajonių darbą, bet siekiai – didesni

Grįžęs į Angliją, Linas norėjo įsikurti tokioje vietoje, kur matytų mažiau tamsios odos žmonių. Granthamą sau ir Marijai parinko dėl kitų lietuvių rekomendacijų. Mūsiškių čia sparčiai daugėja.

„Aš nematau ten tiek daug atvykėlių iš Rumunijos, Bulgarijos. Buvau patekęs į įvykį, reikėjo ieškotis dalių mašinai, tai netgi važiavau į Birminghamą, milijoninį miestą, kur šiuo metu gyvena per milijoną žmonių. Visas tas rajonas miesto buvo vien juodi ir vien čigonai, galima sakyt, iš tų kraštų. Aš pirmą sykį tokį vaizdą pamačiau, ir man jis buvo labai baisus. Nusiiminėju pinigus, ir visi tie juodi žiūri, ką jis čia veikia vienas baltas“, – nemaloniais įspūdžiais dalijasi Linas.

Pasisekė jam ne tik susirasti jaukų miestelį. Draugo rekomenduotas Linas pagaliau ir Anglijoje gavo puikų darbą savo pamėgtame statybų sektoriuje.

Vaikinas neslepia – darbas, į kurį kiekvieną dieną važiuoja beveik valandą laiko, yra ne tik malonus širdžiai, bet ir labai pelningas. Sako, jog per mėnesį uždirba daugiau, nei bet kuris statistinis darbininkas.

„Eurais bus apie 2000, tai yra didžiuliai pinigai, – džiaugiasi Linas. – Ir tai dar ne maksimumas. Gerai, kad pastovios pajamos, ir darbas – visiškai kitoks: dirbu su telefonu su ausinėmis, su muzika, turiu savo mikrobangę, stalą, ateinu čia kaip į namus. Kuo daugiau surenku kabinų, tuo daugiau pinigų. Galiu dirbt naktį, dieną – kada noriu.“

Lietuvių porelė – gana taupi, tad vieno atlyginimo jiems ne tik pakanka išsilaikyti nepigioje šalyje, bet dar ir lieka atsidėti. „Vienas dirbdamas, trečdalį galiu atsidėt laisvai, – sako lietuvis. – Automobilius turime du – vieną anglišką, kitą lietuvišką“.

Linas ir jo mylimoji neketina taip gyventi visą gyvenimą. Jie nori užsidirbti gerai pensijai, kuri būtų „angliška, ne lietuviška“, o tada – galbūt užsiimti kaimo turizmo verslu.

„Anglijoje, jeigu žmogus stengiasi, kiekvienas gali tai pasiekti. Jeigu Lietuvoje tu gauni minimalią algą, tai negali nieko. Tokio buto tu neišlaikytum Vilniuje. Neįmanoma, kad dar važinėtum mašina – juk kainuoja kuras, pavalgyt reikia ir visa kita. O čia, gaunant minimalią algą, vienam visko užtenka. Jei gauni daugiau, gali dviese išgyventi, jei dar daugiau, tada – trise, ir taip toliau. Mano pasiūlymas būtų – nesėdėt užsispendus vienoj vietoje, kažko siekti“, – lygina perspektyvas Linas.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 19.30 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...