captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sunkiausias šio amžiaus išbandymas Lietuvai, ne menkesnis už išorės grėsmes

Emigracija – sunkiausias šio amžiaus išbandymas mūsų kraštui, nė kiek ne menkesnis už išorės grėsmes. Taip interviu DELFI teigė šiuo metu JAV gyvenantis monsinjoras Rolandas Makrickas.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Emigracija – sunkiausias šio amžiaus išbandymas mūsų kraštui, nė kiek ne menkesnis už išorės grėsmes. Taip interviu DELFI teigė šiuo metu JAV gyvenantis monsinjoras Rolandas Makrickas.

Valstybei likti be savo žmonių, reiškia pačiai be kovos pasiduoti. Savo žmonių susigrąžinimą iš svetur Vatikano diplomatinės tarnybos atstovas JAV vadina pagrindiniu dabarties uždaviniu.

Kokias klaidas daro emigrantai, kuo skiriasi pirmosios, antrosios ar vėlesnių bangų išeiviai iš Lietuvos ir kodėl kartais svetimoje šalyje mūsų tautiečiams sunku pritapti? Atsakydamas į šiuos ir kitus klausimus, mons. R. Makrickas pasidalijo ir asmenine patirtimi, mat jau 10 metų gyvena ir dirba už Lietuvos ribų.

– Kokie skirtumai, kai svetur išvykstama studijuoti ir kai tenka prie naujos vietos pratintis vyresniame amžiuje? Kaip jums sekėsi pritapti skirtingose šalyse?

– Emigruojantys iš savo krašto žmonės patys pasirenka kiek laiko ir su kuria šalimi sieti savo ateities gyvenimą. Ne visais atvejais, bet gana dažnai atsitinka, kad emigracijoje žmonės pakeičia net ir profesiją. Jei savo šalyje dirbo darbą pagal įgytą išsilavinimą ir specialybę, išvykę į kitą šalį priversti griebtis bet kokio tuo metu pasiūlyto darbo, dažnai nei itin patrauklaus, nei per daug mėgstamo.

Mano atveju taip nebuvo. Tik tiek, kad didžiąją metų dalį praleidžiu ne Lietuvoje, o šalys ir kiek laiko jose gyvenu, nuo manęs nepriklauso. Negalėčiau savęs pavadinti visaverčiu emigrantu. Greičiau – dvasininku, kuris dešimt mėnesių metuose atlieka bažnytinę tarnybą ne gimtinėje.

Kiek atsimenu, studijų laikai Romoje buvo gana sudėtingi: teko praleisti ilgas valandas universiteto paskaitose bei Vatikano archyve, o savaitgalius skirti sielovadiniam darbui vienoje iš Romos parapijų.

Reikėjo kuo geriau išnaudoti turimą laiką ir spėti pasiekti tikslų, dėl kurių buvau atvykęs. Turiu pripažinti, kad visą studijų laiką Romoje lietuvių bendruomenė, kurios daugumą sudarė čia studijuojantis jaunimas, buvo labai reikalinga pagalba palaikyti gyvam ryšiui su Lietuva bei susirasti bendraminčių mokslo srityje, užmegzti naudingų pažinčių, kurios išliko iki šių dienų.

Manau, bet kuriam jaunam žmogui verta išvykti į kitas šalis, idant save išbandytų ir pagilintų žinias mėgstamoje mokslo ar veiklos srityje. Bet tai nebūtų emigracija, nes išvykstama laikinai ir su tikslu vėl sugrįžti.

Išvykti į kitą šalį ilgam ar visam laikui – visai kas kita. Tuomet būtina pilnai įsitraukti į tos šalies gyvenimą, suprasti žmonių papročius, istoriją, tradicijas bei gyvenimo būdą.

Į kitas šalis atvykę žmonės daro klaidą imdamiesi kritikuoti vietinių gyventojų būdą ar norėdami gyventi taip, kaip gimtoje šalyje. Laimi ir nepalūžta tie, kurie pasikaustę kantrybe sugeba išlaikyti savo tapatybę ir išmoksta gerbti šalies, kurioje gyvena, žmonių būdą.

Pastebėjau, kad jauni žmonės geriau perpranta vietinės visuomenės savitumus, bet lengviau praranda savo lietuviškos tapatybės bruožus. Vyresnio amžiaus lietuviams – priešingai. Jiems pavyksta lengviau išlaikyti lietuvybę, bet sunkiau sekasi integruotis į naują visuomenę.

– Kam sunkiausia išvykus iš tėvynės ir kodėl?

– Mano manymu, sunkiausiai išvykti tiems žmonėms, kuriuos verčia trauktis nesusiklostęs asmeninis gyvenimas ar nusivylimas mėgstamu darbu pagal savo profesiją (jo netekimas, neteisingas atlygis). Tokiems žmonėms sunku išvykti iš savo šalies, bet ir sunkiausia pritapti naujoje.

Įprasta galvoti, kad kitoje upės pusėje žolė žalesnė, kad viskas daug lengviau, paprasčiau ir teisingiau. Taip tikrai nėra. Bėgimas nuo neišspręstų asmeninių problemų neretai tampa nusivylimu pačiu gyvenimu ir vilties praradimu.

Lietuviškas užsispyrimas ir nenoras pripažinti nesėkmių neleidžia sugrįžti atgal, tad griebiamasi bet kokio šiaudo ir tenka gyventi dar sunkesnėmis sąlygomis, negu gimtoje šalyje, dirbti tik dėl pinigų. Kai ne pinigas tarnauja žmogui, o žmogus pinigui, su laiku gyvenimas pradeda keistis tik į blogąją pusę.

– Kuo, jūsų manymu, skiriasi pirmos antros ir vėlesnių bangų emigrantai į JAV, jų tikslai, požiūriai?

– Šia tema geriau galėtų atsakyti lietuvių bendruomenių pirmininkai ar lietuviškų parapijų kunigai, kurie nuolat buria ir palaiko lietuvius išeivijoje. Iš savo pusės galiu tik pastebėti, kad pirmoji lietuvių emigracija buvo priverstinė ir politinė. Žmonės traukėsi į Vakarų šalis vejami sovietinės okupacijos, susidorojimo pavojaus.

Tie žmonės nenorėjo išvykti iš savo šalies, bet buvo priversti dėl tiesioginės grėsmės gyvybei. Daugelis jų išlaikė gyvą Tėvynės ilgesį, bet kartu kurdami savo naują gyvenimą stengėsi išsaugoti lietuviškas tradicijas bei tautinį tapatumą. Taip susikūrė daug lietuviškų organizacijų, iškilo lietuviškos bažnyčios, vienuolynai, ligoninės bei mokyklos.

Pirmosios bangos lietuviai ne tik kabinosi į naują gyvenimą svetimoje šalyje, bet ir kartu kūrė savo savitą Lietuvą išeivijoje. Šios kartos žmonėms buvo ir išlikęs itin svarbus tikėjimo išsaugojimas kaip vienas svarbiausių lietuviškos tapatybės elementų šalia lietuvių kalbos ir papročių.

Kaip ir kitų mažų tautų žmonės, pirmosios bangos lietuviai JAV patyrė, kad Bažnyčia visada liks gyvybės šaltiniu tautiškumui ir kalbai išsaugoti. Todėl jiems sunku suprasti naujos emigracijos bangos lietuvius, kuriems tikėjimas nėra taip artimas ir svarbus. Daugelis jų sako, kad dabar Amerikoje yra kaip niekada daug naujai atvykusių lietuvių, bet lietuviškos bažnyčios tuštėja ir užsidaro.

Jei pirmos bangos lietuviams buvo svarbu išsaugoti tautiškumą ir ryšį su Lietuva, naujosios bangos lietuviai, emigravę dėl ekonominių priežasčių galvoja, kad tam nereikia teikti tiek daug pastangų, nes gimtoji šalis yra laisva ir bet kada į ją galima grįžti, savo vaikams lietuviškumą perteikti gyvai.

Tik lietuvių kalbos mokymas lieka sunkiausiu uždaviniu, tad lietuviškos šeštadieninės ir sekmadieninės mokyklos vienintelės daugiausiai suburia lietuvių šeimų visoje išeivijoje.

– Kaip skirtingoms išeivių kartoms sekasi sugyventi tarpusavyje, pritapti?

–Pastebiu, kad emigrantų sugyvenimui tiek Amerikoje, tiek ir Europos šalyse svarbiausia ne tai, su kuria banga buvo atkeliauta, bet kokio žmogaus esama.

Turinčius vertybes žmones sujungia lietuvių bendruomenės ir visi greičiau ar vėliau atranda bendrą kalbą. Ta išeivijos dalis, kurių tikslai ir požiūriai labai žemiški, paprastai net neieško lietuviškos veiklos.

– Tėvas Antanas Saulaitis yra minėjęs, kad emigracijoje patvariausia ir ilgiausiai išlieka net ne kalba, o maisto, kuris įprastas nuo vaikystės, ilgesys.

– Lietuviška virtuvė unikali, tad sunkiai pamirštama. Valgis yra atmintis, nes, tiek savo krašte tiek keliaujant po kitas šalis, paragavus joms būdingo maisto, per jį mums išlieka ir sugrįžta prisiminimai apie aplankytas vietas bei sutiktus žmones. Juk valgydami kalbame, mąstome, liūdime, džiaugiamės bei svajojame. Net ir Jėzus prisiminimą apie save bei žmonijos atpirkimą panorėjo įamžinti prie paskutinės vakarienės stalo.

Tėvo jėzuito A. Saulaičio pasakyme yra daug tiesos. Man patinka lietuviški patiekalai, nors kasdieniniame gyvenime nesistengiu jų ieškoti, bet nei vienoje šalyje neteko švęsti Kūčių vakaro ar lietuvių bendruomenės švenčių be lietuviškų patiekalų.

– Ko lietuviško pasiilgstate labiausiai?

– Vienintelio dalyko, kurio visada pasiilgstu ir ko norisi, tai lietuviškos duonos. Man didelė šventė, kai ant stalo matau lietuviškos duonos kepalą.

– Kalbant apie galimą grėsmę Lietuvoje svarstoma – agresijos atveju likti ginti šalies ar išvykti. Kokios nuotaikos JAV lietuvių bendruomenėje?

– JAV lietuviai išties daugiau kalba apie padidėjusią politinę įtampą Lietuvoje ir mielai jungiasi į solidarumo akcijas su Lietuvos žmonėmis. Pilietinis aktyvumas yra ryškiai sustiprėjęs solidarumo, moralinės ar netgi finansinės paramos požiūriu.

Nė viena lietuvių karta gyvenanti JAV, manau, nėra nutraukusi ryšių su Lietuva ir stengiasi puoselėti lietuvybę pagal savo galimybes ir brandą. Jei dalis ir laikosi pasyviau, tai todėl, kad jaučia nuoskaudas – ne savo šaliai, bet daugiau šalies valdžiai, neužtikrinusiai saugios ateities.

Daugelis išvykusiųjų iš Lietuvos nuolatiniam gyvenimui per pastaruosius du dešimtmečius savo pasirinkimą motyvuoja Lietuvos ekonominių sąlygų nepastovumu, didele korupcija valdininkijos bei politikų lygmenyje.

Vis dėlto daugelis išeivijos lietuvių didžiuojasi būdami lietuviais ir vertina savo gimtojo krašto istoriją, kultūrą bei papročius, kurių neketina atsisakyti.

– Tačiau ar gintų Lietuvą?

– Tam, kad žmonės (tiek gyvenantys Tėvynėje, tiek ir už jos ribų) norėtų fiziškai ginti savo kraštą ir dėl jo aukotis, būtina, kad valstybė parodytų tikrą rūpestį ir dėmesį savo piliečiais. Lietuvai apginti nepakanka vien modernių ginklų, kaip nemažai politikų, ypač šiuo metu, mėgsta deklaruoti, visą dėmesį teskirdami tik tam ir į šalį nustumdami aibę neišspręstų socialinių problemų. Visu aktualumu iškyla ir valstybės atsakomybė už tradicinės šeimos vertybių stiprinimą bei moralios valstybės politikos vykdymą.

Mūsų šalį gali apginti tik ją mylintys ir branginantys tiesą. Iki šiol už ekonomines krizes, deja, Lietuvoje turėjo sumokėti paprasti žmonės, o ne visi Valstybės piliečiai. Tendencingai pritrūkdavo aukščiausios grandies valstybės politikų ar pareigūnų solidarumo.

Vienoje Švento Rašto psalmių sakoma: „Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.“ Tai reiškia, jei Valstybėje (mieste) gyvena ne savo individualistinėmis tiesomis ir išskaičiavimais besivadovaujantys, o Dievo tiesą pažįstantys ir teisingumu gyvenantys žmonės – tokia valstybė verta ateities ir apsaugota nuo bet kokio blogio. Kol nėra tiesos ir teisingumo valstybėje, jos neapsaugos jokie ginklai ar sąjungos.

Ši tiesa akivaizdžiai pasitvirtino ir prieš ketvirtį amžiaus mūsų valstybės gyvenime. Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iškovojo beginkliai, vien tiesos ir pasitikėjimo Dievu vedami Lietuvos žmonės.

1991 metų kruvinąjį sausį tarybiniai tankai pasitraukė nieko nelaimėję tik todėl, kad valstybę gynė žmonės ne ginklais, bet meile savo Tėvynei. Lietuva ir teisingumu tikintys žmonės nebijojo būti ten, kur mūsų šaliai ir jos ateičiai grėsė pavojus.

Atsakingi už Lietuvos politinį, valstybinį ir religinį gyvenimą turi grąžinti piliečiams pasitikėjimą savo valstybe ir jos ateitimi. Jei taip įvyks, manau, ne vienas svetimoje šalyje gyvenantis lietuvis sugrįš į savo šalį ir sukauptą patirtį bei materialinę gerovę skirs savo valstybės ateities kūrimui.

Savo žmonių susigrąžinimas iš svetur, manyčiau, yra pagrindinis dabarties uždavinys Lietuvai, nes lietuvių emigracija – pats sunkiausias šio amžiaus išbandymas mūsų kraštui, nė kiek ne menkesnis už išorės grėsmes.

Valstybei likti be savo žmonių reiškia pačiai be kovos pasiduoti. Dėl to Lietuvos Vyskupų Konferencija jau antri metai kovo 1-ąją kvietė viso pasaulio lietuvius bendrai maldai ir vienybei tarp pasaulyje išsisklaidžiusių lietuvių ir lietuvių Tėvynėje stiprinti.

– Kaip susiklostė, kad jūs pats toli nuo namų?

– Daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus, dar tarybiniais laikais pajutęs pašaukimą kunigystei, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais įstojau į seminariją Kaune. Po metų, drauge su keturiolikos seminaristų grupe, buvau išsiųstas į Romą tęsti filosofijos ir teologijos studijų bei ruoštis kunigystei, o tai reiškia – susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas nebepriklauso man, teks dirbti ten, kur būsiu siunčiamas Bažnyčios. Tai gali būti ir gimtoji šalis, ir ten, kur Bažnyčiai reikės – bet kuriame pasaulio krašte.

Po šventimų penkerius metus kunigavau Lietuvoje, o paskui vėl buvau išsiųstas į Popiežiškąjį Šv. Grigaliaus Universitetą Romoje tęsti bažnytinių studijų ir įgyti akademinių laipsnių bažnyčios istorijos srityje. Besibaigiant studijoms buvau pakviestas į Vatikano diplomatinę akademiją ir nuo 2006 m. dirbu Bažnyčios diplomatinėje tarnyboje, Vatikano Apaštalinėse Nunciatūrose (taip vadinasi Šventojo Sosto ambasados).

Čia tarnaujantys dvasininkai paprastai siunčiami vis į kitas pasaulio šalis kas treji metai be galimybės patiems pasirinkti regioną ar kraštą, kaip yra kitų šalių diplomatinėse tarnybose.

Aš negaliu pasirinkti nei tarnybos laiko, nei šalies į kurią norėčiau vykti. Ši tvarka pabrėžia, kad tai – Bažnyčios misija, o ne atskiro kunigo pasirinkimas.

Iki paskutinio paskyrimo į Jungtines Amerikos Valstijas 2013 m. jau teko trumpai dirbti Bolivijoje, ilgesnį laiką Kaukazo šalyse (Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžiane) bei Šiaurės Kraštuose (Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Islandijoje). Į visas šias šalis ne emigravau, bet vykau gyventi, dirbti ir tęsti kunigystės pareigų Visuotinės Bažnyčios siuntimu.

Kas treji metai turėjau keltis į kultūriniu bei religiniu požiūriu labai skirtingas šalis, tačiau nebuvo sunku pritapti. Visus paskyrimus priėmiau kaip Dievo man siunčiamą dovaną tarnauti įvairių tautų žmonėms. Nei vienoje iš paskyrimo šalių, aišku, nesijaučiau „vietiniu“, nes taip jaučiuosi tik savo gimtoje šalyje, bet niekur neteko nei nusivilti, nei jaustis pašaliniu.

Vis dėlto, manau, kad žmogui be tvirto tikėjimo, Visuotinės Bažnyčios misijos supratimo ir atvirumo pokyčiams bei naujiems iššūkiams šioje tarnyboje tikrai būtų labai sunku.

– Kokia misijų esmė?

– Priimdamas šventimus kunigas prisiima atsakomybę ne vien už savo gimtojo krašto Bažnyčią. Neretai kunigai savo vyskupų siunčiami dirbti ir į kitas šalis, kur yra gausios lietuvių bendruomenės bei tradicinės lietuvių parapijos, kurių šiuo metu 42 pasaulio šalyse yra 66.

Lietuviai dvasininkai taip pat kviečiami dėstyti įvairiuose katalikiškuose universitetuose. Jei pažvelgsime įdėmiau, pamatysime, kad ir Lietuvoje, po nepriklausomybės atgavimo, pastoraciniam ar akademiniam darbui yra atvykę nemažai dvasininkų ar vienuolių iš Amerikos, Argentinos, Belgijos, Italijos, Indijos, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos, Ukrainos, ir t. t.

Šias laikais nebegalima galvoti apie Bažnyčios veikimą sovietinių laikų kriterijais, kai bažnytinės veiklos sritys buvo suvaržytos ir brutaliai atskirtos nuo Visuotinės Bažnyčios.

Su nepriklausomybės atgavimu Lietuva, kaip suvereni valstybė, sugrįžo į pasaulio tautų šeimą, o Katalikų Bažnyčia Lietuvoje vėl pilnai įsijungė į Visuotinės Katalikų Bažnyčios gyvenimą.

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nėra tautinė ar valstybinė bažnyčia kaip Provoslavų Bažnyčios (armėnų, gruzinų, graikų, rusų, ukrainiečių ir t. t.) ar Evangelinės bažnytinės bendruomenės (vokiečių, švedų, norvegų, danu, suomių ir t. t.), bet yra visą pasaulį jungiančios Visuotinės Katalikų Bažnyčios dalis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...