captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuviškas humoras: vertėtų pamiršti sovietines liekanas

Nors visi supranta, kad humoro funkcija yra prajuokinti, vis dar esame užstrigę laike ir nepamirštame sovietinių juokelių, sako komikas Paulius Ambrazevičius. „Nežinau, ar 30–40 metų pasakoti tuos pačius pokštus, yra talentas. Pats neseniai buvau tokiame renginyje – ten jie pasakoja tuos pačius anekdotus, iš kurių juokiausi prieš 15 metų [...]. Jie tiesiog permala, pakeičia personažus, valiutas, automobilių modelius ir galvoja, kad tai visiškai naujas anekdotas“, – pastebi renginio „Open Mic“ organizatorius.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Nors visi supranta, kad humoro funkcija yra prajuokinti, vis dar esame užstrigę laike ir nepamirštame sovietinių juokelių, sako komikas Paulius Ambrazevičius. „Nežinau, ar 30–40 metų pasakoti tuos pačius pokštus, yra talentas. Pats neseniai buvau tokiame renginyje – ten jie pasakoja tuos pačius anekdotus, iš kurių juokiausi prieš 15 metų [...]. Jie tiesiog permala, pakeičia personažus, valiutas, automobilių modelius ir galvoja, kad tai visiškai naujas anekdotas“, – pastebi renginio „Open Mic“ organizatorius.

P. Ambrazevičiaus manymu, dar viena lietuvių problema, dėl kurios dažnai nemokame juokauti viešojoje erdvėje, – baimė nesusimauti: „Neduok Dieve, sėdint prie stalo, kai mato keturi žmonės, numesti šakutę ar apsilieti – suakmenėsi. Labai daug kas bijo pasijuokti iš savęs.“

Nepamiršta sovietinių anekdotų

„Open Mic“ – renginys, kurio Lietuvoje nebuvo nei prieš 25, nei 15 metų. Į sceną lipa tie, kurie nori pademonstruoti 10 minučių originalaus ir niekur negirdėto humoro – apie bet ką.

Jo organizatorius, komikas, vertėjas Paulius Ambrazevičius sako, kad po 25 metų humoras palengva praranda socialinę ydų išgyvendinimo funkciją, o šiandien pagrindinis tikslas – tiesiog pralinksminti: „Sovietiniais laikais buvo sakoma, kad humoras turi parodyti negeroves, į dienos šviesą ištraukti blogus žmones, niektauzas ir pan. O dabar žmonės supranta, kad humoro funkcija yra prajuokinti, pralinksminti, nes besijuokiantis žmogus yra laimingas.“

Vis dėlto, pasak P. Ambrazevičiaus, dar esame užstrigę laike ir sovietmečio liekanų humore išlieka per daug, o ypač tai patvirtina ksenofobiniai juokeliai.

„Nežinau, ar 30–40 metų pasakoti tuos pačius pokštus, yra sugebėjimas, talentas. Pats visai neseniai buvau viename tokiame renginyje – ten jie pasakoja tuos pačius anekdotus, iš kurių juokiausi prieš 15 metų, todėl galėjau atspėti, kaip bet kuris baigsis. Viskas girdėta – jie tiesiog permala, pakeičia personažus, valiutas, automobilių modelius ir galvoja, kad tai visiškai naujas anekdotas. Bet kai kurie iš jų vis dar užstrigę. Pavyzdžiui, Šilanskas pasakojo vieną anekdotą, kuriame gražios moters simbolis jam buvo Sophia Loren, prabangus automobilis – „Mercedes 600“, didelė alga – 400 „baksų“ (būtent „baksų“ – ne eurų, ne litų). O policijos komisaras – Grigaravičius, kuris jau kokius septynerius metus nebedirba net toje sistemoje“, – prisimena P. Ambrazevičius.

Be to, pabrėžia humoristas, gėda ir dėl ksenofobinių, homofobiškų, antisemitinių, rasistinių juokų –neverta manyti, kad dabar, XXI amžiuje, kažką prajuokinsi juodai išsitepęs veidą ir vaidindamas  juodaodį.

„Kartais antropologiniais tikslais žiūriu festivalį „Juokis“.  2011 m. ten buvo situacija, kaip viena moteriškė, laimėjusi kelionę į Indiją, oro uoste susitiko kolegę. Šiai paklausus, ar prieš kelionę pasiskiepijo, moteriškė atsakė: „Tik nuo negrų, kad neišsitepčiau.“ Ir tai – 2011 m., Europos Sąjunga, humoro festivalis“, – stebisi P. Ambrazevičius.

Humoro tikslas – parodyti ydas?

Vaclovas Vičius, humoro sambūrio „Juokis“ vadovas, teigia, kad sovietmečiu buvo tam tikras draudžiamų temų sąrašas – visi žinojo, kad negalima liesti kažkokių dalykų: „Jei tą ribą peržengdavai, gaudavai į galvą. Buvo reaguojama net į vietinius faktus.“

Kaip prisimena V. Vičius, kartą Plungės kolektyvas paminėjo faktą, kad vieno kombinato darbo kokybė tokia, jog, išpylus pieną iš butelio, šio nebereikia plauti. „Reakcija buvo tokia, kad sukilo ir kombinatas, ir vietinė valdžia. Dabar to neįsivaizduoju. Iš visko galima juoktis, viskas yra leidžiama. Tokios reakcijos nebėra“, – pastebi jis.

Vis dėlto V. Vičius humoro funkciją mato būtent tokią – parodyti ydas. „Juokis“ labiausiai lygiuojasi į kabareto teatrą, o per 25 metus pakito tai, kad patys kolektyvai mažėjo ir atsirasdavo vis naujų reiškinių, kuriuos galima išjuokti, nors pagrindinės temos lieka amžinosios žmogaus ydos ir silpnybės (kvailumas, naivumas, godumas, neištikimybė) ir socialinės problemos, pvz., korupcija.

„Publika labai lengvai kimba ant to kabliuko, kai juokiamasi iš valdžios, nors aš ne visada tam pritariu. Bet jeigu jie mato kažkokį negerovę, paradoksą ir pašiepia, tai, žinoma, labai smagu. Taigi ir temų ratas keitėsi natūraliai, su pačiu gyvenimu. Pavyzdžiui, kokiais 1992–1993 m. tikrai negalėjo būti tokių temų, kaip plastinių operacijų aukos, grožio, jėgos kultas. Iš šito žmonės šaiposi, juokiasi ir kartais gana vykusiai“, – mano V. Vičius.

Dar viena tarp humoristų populiarėjanti tema – netradicinė orientacija, sako V. Vičius ir pastebi, kad šiuo atveju būtina tolerancija – galima pasišaipyti nebent tik iš perdėto noro atkreipti į save dėmesį: „Savo kolektyvams pabrėžiu, kad galima juoktis iš visko, bet juoką reikia nešti ant gerumo pagalvėlės, kad nepažemintum, neįskaudintum.“

Stokojama humoro kultūros

Labiausiai, pastebi P. Ambrazevičius, Lietuvoje trūksta mokėjimo juokauti viešojoje erdvėje – bet kokio viešo asmens užduotis kalbant nepasirodyti kvailam, nepasakyti ko nors ne taip. Dėl to, mano humoristas, tokie žmonės labai bijo juokauti, o, jei pajuokauja, kažkodėl, nors ir neturėtų, tai tampa didžiuliu įvykiu.

„Iki šiol atsimenu Andriaus Kubiliaus bandymą pajuokauti – kai į Lietuvą atvažiuos „Real“ ir „Chealsea“, tada bus ir stadionai. Taip, tai buvo pokštas. Nereikėjo priimti taip skaudžiai ir rimtai, kaip buvo priimta. Man visai patiko, kad kažkas pajuokavo. Užsienyje, ypač anglosaksų kraštuose, humoru viskas persmelkta. Bendraudamas su barmenu, policininku, pardavėju – bet kuo, apsikeiti pokštais. Lietuvoje to kol kas neįsivaizduoju“, – tvirtina P. Ambrazevičius.

Paklaustas, kodėl taip yra, pašnekovas teigia, kad tai neišvengiamai susiję su nemokėjimu kalbėti viešai. Be to, Lietuvoje giliai įsišaknijusi baimė viešai nesusimauti.

„Neduok Dieve, sėdint prie stalo, kai mato keturi žmonės, numesti šakutę ar apsilieti – suakmenėsi. Labai daug kas bijo pasijuokti iš savęs. Kai man kas nors nepavyksta, aš pirmiausia pasijuokiu iš savęs. Jei kažkas atsitinka viešoje vietoje, vis dar sunku tą padaryti, bet po truputį persilaužiu“, – prisipažįsta P. Ambrazevičius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...