captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Grybauskaitė: nebuvau aktyvi Kovo 11-ąją, dabar mėginu atiduoti viską, ką galiu

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažįsta nebuvusi aktyvi valstybės atgimimo laikotarpiu, nes jos šeimoje buvo nutylima skaudi istorija, palietusi ir jos artimuosius. Dabar ji teigia Lietuvai ir jos žmonėms „mėginanti atiduoti viską, ką gali“.
Prezidentė D. Grybauskaitė, A. Ufarto (BFL) nuotr.
Prezidentė D. Grybauskaitė, A. Ufarto (BFL) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pripažįsta nebuvusi aktyvi valstybės atgimimo laikotarpiu, nes jos šeimoje buvo nutylima skaudi istorija, palietusi ir jos artimuosius. Dabar ji teigia Lietuvai ir jos žmonėms „mėginanti atiduoti viską, ką gali“.

Kovo 11-osios 25-mečiui skirtame interviu LRT Televizijos laidai „Teisė žinoti“ šalies vadovė teigia, kad visos politinės jėgos visais nepriklausomybės laikotarpiais geriau ar prasčiau prisidėjo prie dabartinės Lietuvos, kuria ji teigia besididžiuojanti.

D. Grybauskaitė pirmąją savo prezidentavimo kadenciją vadina „krizės suvaldymo“, o dabartinę – „valstybės saugumo užtikrinimo“.

– Prezidente, kas Jums atrodo svarbiausi artimiausios ateities uždaviniai šiandien, kai valstybė mini 25-erių metų nepriklausomybės sukaktį.

– Artimiausi ir vidutiniai, ir tolimiausi išlieka tie patys: mūsų šalies nepriklausomybė, mūsų laisvė mūsų pačių rankose. Todėl mūsų valstybės kūrimas visokiomis priemonėmis ir išlieka svarbiausias uždavinys tiek rytoj, tiek poryt, tiek po mėnesio, tiek po metų. Tai, ką darėme iki šiol, turime daryti ir toliau: kurti gerovės valstybę, kurti valstybę, kuria pasitikėtų žmonės, kurti valstybę, kurios mes patys norime.

– Paminėjote laisvę kaip ateities uždavinį. Ar matote grėsmių, kad galime netekti laisvės?

– Mūsų šimtmečių istorija buvo visada labai sudėtinga. Visada buvome tarp Vakarų civilizacijos ir Rytų civilizacijos (...), šiame lūžyje arba fronto linijoje esame ir šiandien.

– Ką įvardintumėte didžiausia grėsme tam uždaviniui – laisvei?

– Grėsmės visada yra bent jau dvejopos – vidinės ir išorinės. Išoriškai daug lengviau identifikuoti, kas mums nėra geranoriškas vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu, ir šiandien matome Rytuose kaimynystę, kuri dar grėsmingesnė, dar mažiau patikima, šiepianti nasrus ir barškinanti ginklus.

Na o viduje visada atsiranda ir penktos kolonos, ir tiesiog interesų grupės, galbūt įtakojamos iš išorės. Galbūt viduje yra ir įvairūs oligarchiniai junginiai, kuriems rūpi labiau ne valstybė, o jų kišenė. Taigi tų vidinių ir išorinių problemų visada turėjome ir turėsime. Svarbiausia – kaip sugebame susitvarkyti. Per 25 metus sugebėjome sėkmingai susitvarkyti.

Pažiūrėjus atgal į įvairias problemas, įvairias krizes, tiek ekonomines, tiek politines, Lietuvą galėčiau įvardinti kaip sėkmingą valstybę. Esame sėkmingo Šiaurės-Baltijos šalių regiono dalis. Ypač palyginus su kitomis šalimis, kurios prieš 25 metus buvo tokioje pačioje situacijoje kaip ir mes. Pradėjo žygį laisvės link, mėgino kurti gerovės valstybę savo žmonėms, bet, deja, kažkur užstrigo arba pasuko kažkur kitur. Taigi žiūrėdama į 25 metų laikotarpį jį įvardinčiau labai optimistiškai ir pozityviai – didžiuojuosi mūsų šalimi, mūsų žmonėmis ir mūsų sprendimais.

– Jeigu tas dantis šiepiantis ir ginklais žvanginantis agresyvus kaimynas yra Rusija, ar matote būdų, kaip Lietuva galėtų prisidėti, kad Rusija taptų demokratine valstybe.

– Kaimynų nesirenki. Su kaimynais reikia gebėti susikalbėti, susigyventi. Be jokios abejonės, turime gerbti mūsų kaimynus – žmones, rusų tautybės žmones, rusų piliečius. Bet, deja, istoriniai periodai pas mūsų kaimynus yra tokie, kad kartais lyderystę užima neprognozuojami, sudėtingi ir agresyvūs žmonės. Atskirais istorjos laikotarpiais būtent šis kaimynas buvo grėsmingas ne tik mums, bet ir Europai, buvo grėsmingas, svarbiausia, ko gero, savo paties žmonėms, tai yra, savo piliečiams.

Dabar, matyt, turime tokį laikotarpį, kuriame reikia išmokti gyventi, reikia stiprinti savo karinį imunitetą, socialinį imunitetą, informacinį. (...) Svarbiausia – visada rodyti atvirumą eiliniams Rusijos žmonėms, kad jie suprastų ir žinotų, kad mes tikrai ne prieš juos (...), bet labai aiškiai vertiname dabartinę [Rusijos] lyderystę.

– Karinį imunitetą stiprinančia priemone turbūt galima laikyti siūlymą Jūsų iniciatyva atnaujinti šauktinių rinkimą į kariuomenę. Kaip galima sustiprinti socialinį imunitetą arba kitus dalykus, kuriuos Jūs pati paminėjote?

– Saugumą užtikrina pirmiausiai ne karinė galia arba sugebėjimas apsiginti ginklu. Pirmiausia – tai mūsų mintys, mentalitetas, supratimas, nusiteikimas. Būtent per tai prasideda negeranoriška ataka – per propagandą, per informacijos iškraipymus. Būtent čia prasideda imuniteto kūrimas. Jei mūsų protai nebus užvaldyti, jeigu mums mūsų laisvė išliks tokia pat svarbi kaip prieš 25 metus, mūsų niekas jokiu ginklu nenugalės. Todėl čia yra svarbiausias mūšio laukas ir todėl yra būtini įstatymai, kuriuos pateikiau dėl informacinio saugumo užtikrinimo.

– Kaip vertinate kai kuriuos procesus, kurie būtų galėję padėti tvarkytis sėkmingiau, jeigu jie būtų vykę mažiau chaotiškai arba išvis būtų vykę? Pavyzdžiui, liustracija. Kaip Jūs vertinate, ar Lietuvoje ji įvyko, ar neįvyko?

– Matyt galėtume visi pasakyti, kad ji buvo padaryta ne iki galo, nebuvo išdrįsta ją radikaliai atlikti pačioje pradžioje, todėl turėjome procesą, kada dalis žmonių buvo gasdinami, jiems buvo galima daryti įtaką, iš baimės galbūt jie nebuvo tokie lojalūs valstybei ir kita valstybė tuo naudojosi.

Bet yra, kaip yra, aš nenorėčiau gręžiotis atgal, iš daugelio dalykų jau išaugome. Galų gale daug ką galėjome greičiau, geriau, bet tai visada „gal“. Palyginti su kitomis šalimis, kurios prieš 25 metus buvo panašioje padėtyje, mes pažengėme labai toli.

– Kokią Lietuvos sėkmės istoriją įvardintumėte pačia sėkmingiausia?

– Manau, kad viską, ką padarėme gerai: tapome ir ES, ir NATO nariais, galų gale ir energetinį savarankiškumą mėginame įtvirtinti. Manau, kad kiekvienas laikotarpis turėjo savo pozityvumo, savo gerų rezultatų. Tikrai džiaugiuosi visomis politinėmis kartomis per tuos 25 metus, jos sugebėjo atvesti Lietuvą į tą tašką, kokiame esame dabar.

– Kaip galėtumėte paaiškinti, kodėl Lietuvos žmonės dar labai dažnai sako „ten, Vakaruose“, o ne „čia, Vakaruose“.

– 25 metai nėra daug kartoms. Ne veltui Biblijoje buvo sakoma, kad reikėjo 40 metų... Truputį pasivaikščioti po dykumą, kad daug kas pasikeistų.

– Na, kad išmirtų karta, jeigu jau atvirai.

– Gal nekalbėkime taip, bet išties kartos turi pasikeisti. Ir turbūt nėra taip paprasta per 25 metus priprasti prie daug ko, save identifikuoti kitaip. Išties net žmogaus gyvenime tai nedidelis tarpas, o ką jau kalbėti apie valstybės gyvenimą. Per jį mes tiek pasiekėme, kad, matyt, mūsų supratimas ir mūsų savęs vertinimas dar šiek tiek atsilieka. Bėgame paskui pasiekimus, kuriuos Lietuva yra pasiekusi.

– Ką laikytumėte to ketvirčio amžiaus savo pačios pasiekimu.

– Labai sunku vertinti – turbūt vertins žmonės ir, galų gale, po kažkiek laiko – istorija. Manau, tai, kad tapau Prezidente, įpareigojo mane ir uždėjo atsakomybės naštą. Jei pirmą kadenciją vadinau krizės suvaldymo kadencija, tai dabar, ko gero, yra saugumo užtikrinimo valstybei kadencija. Konkretus laikotarpis suteikdavo tam tikrus iššūkius, atsakomybę ir pareigą, kurią turėjau įvykdyti, na o rezultatai matysis vėliau ir vertinsime vėliau.

– Kas buvo skaudžiausia netektis arba didžiausias nusivylimas?

– Kadencijos metu ar per 25 metus?

– Per 25 metus.

– Ypač kai galiu pavažinėti ir palyginti Lietuvą su kitomis šalimis, žinote – niekuo. Niekuo. Tikrai džiaugiuosi, kad Lietuva išliko, sugebėjo atsistoti ant kojų. Per visus krizinius laikotarpius mes išeidavome laimėtojais. Lietuva išsaugojo viską ir sukūrė tai, ko net negalėjome įsivaizduoti prieš 25 metus. Iš tiesų nieko nesigailiu, džiaugiuosi, kad Lietuvoje esu, kad galiu dirbti Lietuvai ir jos žmonėms, kad taip likimas lėmė. Ypač kai išvažiuoju apima didžiulis pasididžiavimo jausmas, kad esu lietuvė, kad atstovauju mūsų valstybei ir kad mus gerbia.

– Esate sakiusi, kad per prezidentavimo metus nesijaučiate kaip nors suklydusi. Ar tą patį galėtumėte pasakyti apie tą ketvirtį amžiaus nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios, ar galbūt keistumėte ką nors, jei tektų tą laikotarpį gyventi iš naujo?

– Matyt negalima spręsti ir galvoti, kas būtų jeigu būtų. Gyvenome konkrečiu laikotarpiu, turėjome konkrečią informaciją, turėjome lyderius tuo metu, kurie drąsiai prisiėmė nežinomybę ir atsakomybę už valstybę. (...) Svarbiausia, kad tuo metu turėjome žmonių – turėjome juos visą laikotarpį – kurie galėjo prisiimti atsakomybę geriau ar blogiau. Visos kartos, visos politinės jėgos kūrė valstybę, visi Lietuvos žmonės kūrė valstybę. Todėl nenorėčiau gręžiotis ir nenorėčiau įvardinti blogesnių ar geresnių.

– Aš turėjau galvoje, kad galbūt Jūs pati svarstėte, kad jums galbūt anksčiau reikėjo prisiimti tą atsakomybę. Ką asmeniškai Jums reiškia Kovo 11-oji?

– Suprantu dabar, kur lenkiate. Kovo 11-ąją nebuvau aktyvi visuomenės veikėja, iš tiesų, taip jau atsitiko, kad, matyt, ir šeimoje ne viskas buvo kalbama atvirai, buvo kai kas slepiama. Aš tik po nepriklausomybės sužinojau, kad mano senelis buvo ištremtas Sibire. Tiktai po nepriklausomybės. Tik po nepriklausomybės sužinojau, kad tėvelis bėgo iš milicijos mokyklos, buvo vadintas dezertyru ir taip pat buvo ištremtas. Aš tokių dalykų nežinojau, taigi kiekvienas vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu patenkame ten, kur patekome. Taip, nebuvau aktyvi, bet užtat dabar mėginu atiduoti viską, ką galiu, valstybei ir jos žmonėms.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...