captcha

Jūsų klausimas priimtas

Du trečdaliai kertamų miškų virsta plynėmis. Gamtininkai tikisi, kad sukils grybautojai

Lietuva pasauliui skuba pasigirti savo žalumu, išsaugota  gamta ir į tolius besidriekiančiais miškais. 2012-aisiais tarsi gavome savo žalumo įrodymą: Jeilio universiteto (JAV) tyrėjai  Lietuvai skyrė aukščiausią balą Aplinkos gerovės indekso vertinime – į jį įtrauktas ir šalies miškų plotas.  Tačiau vos po poros metų tie patys mokslininkai atidžiau panagrinėjo kosminio palydovo darytas Lietuvos miškų fotografijas ir „nurideno“ mūsų šalį į 84-ą vietą.  Kas nutiko per tuos dvejus metus?
Elniai prie iškirstų medžių rietuvių. Gamtos fotografo Viliaus Paškevičiaus nuotr.
Elniai prie iškirstų medžių rietuvių. Gamtos fotografo Viliaus Paškevičiaus nuotr.

Lietuva pasauliui skuba pasigirti savo žalumu, išsaugota  gamta ir į tolius besidriekiančiais miškais. 2012-aisiais tarsi gavome savo žalumo įrodymą: Jeilio universiteto (JAV) tyrėjai  Lietuvai skyrė aukščiausią balą Aplinkos gerovės indekso vertinime – į jį įtrauktas ir šalies miškų plotas.  Tačiau vos po poros metų tie patys mokslininkai atidžiau panagrinėjo kosminio palydovo darytas Lietuvos miškų fotografijas ir „nurideno“ mūsų šalį į 84-ą vietą.  Kas nutiko per tuos dvejus metus?

Gamtininkų bendruomenėje ir visuomenėje stiprėja pasipiktinimas plynais kirtimais – po jų ne tik miškų gyventojai akimirksniu atsiduria plyname lauke: rietuvėmis suguldytas miškas nedžiugina ir žmonių akių. Vis tik naujasis generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis skuba pasidžiaugti, jog trečdalis visų kertamų miškų nėra kertami plynai.

Generalinės miškų urėdijos duomenimis, per 13 metų (miškų atsodinimas pradėtas tik 2001 metais) jau įveista per 14 tūkst. hektarų naujų miškų.  Nuo 2006-ųjų Lietuvos valstybiniuose miškuose kasmet iškertama daugiau nei 9000 hektarų brandaus miško, o kai kuriais metais – net per 9700 hektarų. Vis tik Generalinės miškų urėdijos Miškų atkūrimo ir apsaugos skyriaus vedėjas Darius Stonis akcentuoja, jog visuomet atsodinama praktiškai tiek pat miškų, kiek ir iškertama – tiesiog atsodinimas kartais atidedamas kitiems metams.

Generalinės miškų urėdijos puslapyje pateikiama informacija, jog kasmet didinama neplynų kirtimų dalis – 2014-aisiais numatyta neplynais kirtimais kirsti 27,4 proc. visų kertamų miškų. Tuo metu gamtininkai primena, jog nauji pasodinti medeliai tik po 15–20 metų nors kiek bus panašūs į mišką.

Regioninių parkų turistams atsivers kirtimų plynės?

Labanoro girioje gyvenantis gamtininkas, miškininko išsilavinimą turintis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Andrejus Gaidamavičius įžvelgia didelę problemą.

„Kaip vietinis (Labanoro girios, – red. past) gyventojas labai skaudžiai reaguoju į tuos išplitusius plynus kirtimus, nes tai padarė nepataisomą žalą kraštovaizdžiui, ir dabar Labanoro regioninis parkas netgi neatrodo kaip regioninis parkas. Sovietmečiu buvo minčių, kad šis parkas bus prijungtas prie Aukštaitijos nacionalinio parko ir įgis tokį pat statusą. Aš to nacionalinio parko statuso labai laukiau – nes nacionaliniuose parkuose plyni kirtimai draudžiami. Vis tik šiuo metu sujungtos tik direkcijos, o parkai taip ir liko: Aukštaitijos nacionalinis ir Labanoro girios regioninis“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.

Ženklas prie Labanoro girios. K. Vanago (BFL) nuotr.

Jo teigimu, regioniniame Labanoro girios parke kuriami nauji turistiniai maršrutai, tačiau, važiuojant jais ar keliaujant pėsčiomis, būtent ir atskleidžiamas visas plynų kirtimų „grožis“.

„Kai studijavau miškininkystę, senieji profesoriai mokė: „Mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų“. Tai – profesoriaus Algirdo Matulionio, miškininkystės mokslo pradininko žodžiai. Dabar šiuos žodžius miškininkai pamiršo“, – apgailestavo A. Gaidamavičius.

Vis tik gamtininkas pripažino, kad miškininkai vieni neturi galios apsaugoti miško. Juk tai – valstybės ūkio sritis, iš medienos pardavimų surenkama nemaža suma į valstybės biudžetą, taigi atsisakyti dalies pinigų dėl didesnių žaliuojančių plotų – nelengvas ir politinės valios reikalaujantis žingsnis.

Elgiamės kaip trečiojo pasaulio šalis?

A. Gaidamavičius. R. Vilimo (BFL) nuotr.

A.Gaidamavičiaus nuomone, be plynų dar yra bent kelios kirtimų rūšys, kurios padėtų tausoti mišką. Mažiausiai žalos daro atrankiniai kirtimai, kai dideliame plote nukertami tik brandūs ir dideli medžiai.  Gamtininko nuomone, ekonomiškai tokie kirtimai naudingi, nes nereikia leisti pinigų naujiems sodinukams.  O pats miškas auga kaip augęs, jam padaromas poveikis, analogiškas į nedidelės praūžusios audros. Žinoma, iš tokių kirtimų gaunama mažiau pelno, tiksliau, jis pasiskirsto per kelerius metus.

„Reikia pagalvoti ir apie klimato kaitą: šiandien miškai, būdami monokultūromis (auga vienos rūšies medžiai, - red. past.), tampa vis mažiau atsparūs tiek vėtroms, tiek dėl šiltų žiemų lengvai išgyvenantiems parazitams, ligoms, kurios atkeliauja iš pietų. Jie tiesiog pradės nykti. Į mišką XXI-ame amžiuje jau reikia žiūrėti kaip į kovos su klimato kaita priemonę – tai juk CO2 talpykla“, – kalbėjo A. Gaidamavičius.

Jis pabrėžė, jog medienos poreikį galima patenkinti  greitai augančiais energetiniais, pluoštiniais augalais. Gamtininkas pateikė pavyzdį, jog dėl mūsų rankose laikomų eurų nenuvirto nė vienas medis –jie pagaminti iš medvilnės. Vadinasi, galimybių yra.

„Dar vienas nerimą keliantis faktas yra medienos eksportas. Mes tik trečdalį medienos sunaudojame savo reikmėms, o visa kitą eksportuojame į Indiją ar Kiniją. Kaip pagal ekonomikos vadovėlius vadinama šalis, kuri eksportuoja savo žaliavas? Trečiojo pasaulio šalis. Afrikos šalys taip elgiasi“, – rėžė gamtininkas.

Tikisi, kad sukils grybautojai

Paskutinio rudens grybavimo sezonas  daugybę lietuvių išginė į miškus. Matydami virtinę miško gėrybių, kurių nuotraukomis buvo užgrūsti socialiniai tinklai, net ir niekada nebandę grybauti miestiečiai pasiryžo išbandyti tokį laisvalaikio leidimo būdą.

Tačiau, pasak A. Gaidamavičiaus, juos užplūs didžiulis nusivylimas, jei šių metų rudenį atvykę į tą pačią vietą ras tik plyną kirtavietę.

„Dabar jau net tinkle „Facebook“ susikūrė „Grybautojų sąjūdis“ su dešimtimis tūkstančių gerbėjų. Žmonės ne dėl pavalgymo renka tuos grybus, jie jaučia didžiulį rekreacijos poreikį.  Aš turiu didelę vilti, jog šie žmonės, pamatę, kas dedasi su miškais, sukils. Kalbos, kad turime išsaugoti gamtą ateities kartoms – nieko vertos!  Reikia ją saugoti savo kartai“, – ragino gamtininkas.

Kai kurioms rūšims be kirtimų būtų riesta

Vis tik Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas bei VU Ekologijos ir aplinkotyros centro doktorantas Danas Augutis Lietuvos miškų situaciją vertina pozityviau.

„Jei lyginsime su besivystančių šalių, atogrąžų miškais, akivaizdu, jog problemų turime mažiau. Bet tam tikrų problemų vis tik turime. O bendrai kalbant apie Jeilio universiteto Aplinkos gerovės indeksą, norėčiau pabrėžti, kad jame miškų gerovė yra tik vienas iš komponentų darant vertinimą, kaip valstybei sekasi įgyvendinti savo aplinkosauginę politiką. Mes kažkodėl šį indeksą prisimename tik miškų kontekste. Mokslininkai pakeitė vertinimo metodiką (skelbdami 2014-ųjų metų rezultatus, – red. past.). Buvo paskelbta didelė kelių universitetų mokslininkų parengta publikacija, įvertinusi visus pasaulio miškus ir koks yra jų ploto pokytis. Buvo vertinama pagal palydovines nuotraukas, ir jos parodė, jog Lietuvoje miškų aplinkos, pavadinkime taip, per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo , – kalbėjo D. Augutis. –  Šiuo atveju mokslininkai nesigilino, ar tai miško, ar ne miško žemė, ar kas nors joje atsodinta.“

Kokios gali būti šio mažėjimo priežastys ir ar verta sunerimti?

D. Augutis pripažįsta, jog miškuose šiuo metu tikrai galima pastebėti daug plynų kirtimų. Tačiau kitas aspektas, jog, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mišku užžėlė daugybė nebedirbamų laukų ir pievų.

Šiems miškams gresia dvejopas likimas: arba žemė bus išvalyta ir vėl pradėta naudoti žemės ūkiui, arba ir toliau liks mišku.

D. Augučio teigimu, šiuo metu Lietuvoje egzistuoja tokių saugomų teritorijų, kur miškai užima per daug ploto. Kaip taip gali būti?

D. Augutis. DELFI nuotr.

„Yra rūšių, kurioms reikalinga įvairi aplinka, pavyzdžiui, didieji paukščiai, plėšrieji paukščiai. Jie peri miške, tačiau maitinasi atvirose teritorijose. Taigi miškingumo didėjimas gali jiems atsiliepti neigiamai, nes sumažės teritorijų, kur jie galėtų maitintis. Tačiau Lietuvoje yra tokių teritorijų, kur miškingumas yra tikrai nedidelis. Pavyzdžiui, Vidurio Lietuvoje, Suvalkijoje miškingumas kaip buvo žemas, taip ir liko“, – kalbėjo Lietuvos gamtos fondo atstovas.

Iš prieglobsčio – plynas laukas

Gamtininko nuomone, galima būtų sutarti, koks Lietuvoje turėtų būti siektinas miškingumas, ir skirti paramą miško įveisimui tiems rajonams, kurie labiausiai atsilieka nuo šalies vidurkio. Lietuvos miškingumas šiuo metu yra 33,3 proc.

„Biologinės įvairovės strategijoje buvo numatytas 36 proc. miškingumas, tačiau mums taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas ir kodėl būtent tokį skaičių įrašė“, – šypsodamasis sako D. Augutis.

Primename, jog gamtininkas A. Gaidamavičius nerimavo, kad po plyno kirtimo ataugęs miškas yra neatsparus kenkėjams, ligoms ir gamtos stichijoms. Pasiteiravome ir D. Augučio nuomonės šiuo klausimu.

„Dažniausiai visi gamtininkai yra prieš plynuosius kirtimus. Tiesiog todėl, kad jie neatitinka jokio natūralaus miške vykstančio proceso. Miškuose kiekvienais metais dalis medienos žūva. Tačiau niekada nežūva visi medžiai arba kvadratinis plotas. Ir išvirtusi mediena ten pat ir lieka, ji sukuria savotišką prieglobstį jaunai medžių kartai. Todėl plyni kirtimai vertinami kaip darantys didžiausią neigiamą poveikį gamtai”, –  kalbėjo D. Augutis.

Lietuvos gamtos fondo atstovo teigimu, kitos rūšies, vadinamieji atrankiniai kirtimai nesukuria situacijos, kai miške augę augalai ar gyvenę vabzdžiai netikėtai atsiduria plyname lauke.

„Vis tik ir plyni kirtimai tam tikrais atvejais nėra blogybė, pavyzdžiui, kai kurie entomologai rašo, jog po plynų kirtimų sukuriama pievai būdinga aplinka, kur dalis retų vabzdžių gali gyventi ir daugintis“, – sakė D. Augutis pripažinęs, jog tiesos yra ir miškininkų pasiteisinime, neva plynai nukirstas miškas atauga greičiau.

Miškas. Gamtos fotografo Viliaus Paškevičiaus nuotr.

Problema ne kiekybėje, o kokybėje

Nors gamtininkas A. Gaidamavičius nerimavo, jog  vis daugiau miškų pereina į privačias rankas, D. Augutis teigė, jog Lietuvos gamtos fondas jau kelerius metus konsultuoja du privačių miškų savininkus, turinčius valdas Gražutės (Zarasų raj.) ir Asvejos (Vilniaus raj.) regioniniuose parkuose.
Šie žmonės ne tik kruopščiai saugo savo miškus, tačiau ir palieka išvirtusius senus medžius tam, kad juose galėtų veistis retos rūšys.

Vienas iš miško savininkų yra padaręs kelis nedidelius plynus kirtimus vien tam, kad būtų galima palyginti, kaip vystosi miškas, jį kertant skirtingais būdais.

Gamtininkas ramino, jog Lietuvoje galioja griežti įstatymai, ir kirtavietėje per kelerius metus privalo pradėti dygti miškas. Nesvarbu, ar jis bus atsodintas, ar pradės atželti savaime – miškininkai tokio reikalavimo griežtai laikosi.

„Paties miškų ploto problemos Lietuvoje nėra. Didžiausia problema yra pačių miškų kokybė.  Dabar kai kuriose kirtavietėse biologinės įvairovės medžiai paliekami iki suirimo – taip užtikrinamos minimalios sąlygos egzistuoti retoms rūšims. Dabar paliekami 7-9 medžiai viename hektare. Ar to užtenka? Visame pasaulyje dėl to vyksta aršūs debatai, bet panašu, kad bent jau negyvos medienos tūris miškuose yra per mažas. Minimalus rekomenduojamas negyvos medienos kiekis hektare turėtų būti apie 20 kubinių metrų, arba virš 20 žuvusių medžių “, – kalbėjo gamtininkas.

Generalinis urėdas: nekertame nei daugiau, nei mažiau

Naujasis generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis, išgirdęs klausimą apie Jeilio universiteto mokslininkų tyrimą, paprieštaravo, jog mokslininkų rezultatai visuomenėje ir žiniasklaidoje neteisingai interpretuojami.

„Tie Aplinkos indekso vertinimo kriterijai, visai nereikėjo jų žiūrėti... Miškų dalis visame tame tyrime tesudaro 5 %.  Ir tas pirmas tyrimas, tai buvo ne pirmoji vieta pasaulyje, o tiesiog 20 valstybių, kurios buvo įvertintos aukščiausiais indeksais. Tarp jų buvo ir Lietuva. Ir dabar nereikia vertinti pastarojo rezultato. Tai visai nesusiję su miškų kirtimu ar panašiai. Kitas dalykas – ten įvertinti visi Lietuvos miškai, tai yra 33,3 proc. šalies teritorijos. Valstybiniai miškai iš šios teritorijos sudaro 49,5 proc.  Mes nekertam nei daugiau, nei mažiau. Kertame tiek, kiek numatyta Aplinkos ministro penkmečio plane“, – kalbėjo R. Prūsaitis.

Generalinis urėdas pabrėžė, jog valstybinius miškus prižiūrintys miškininkai kasmet iškerta 300–400 tūkst. kubinių metrų mažiau medienos, nei numatyta planuose.

„Neiškertame dėl įvairiausių galiojančių miškininkystės reikalavimų , dėl gamtinių sąlygų, paklausos, dėl to, kad žiemos nebuvo – negali kirsti taip jau kubas į kubą. Taip, kad viršytume (galimą kirsti plotą, – red. past.) taip dar nebuvo“, – dėstė R. Prūsaitis.

Išgirdęs apie gamtininkų pasipiktinimą plynais kirtimas, generalinis urėdas patarė jiems verčiau nukreipti savo dėmesį ir jėgas į saugomas teritorijas.

Generalinis urėdas R. Prūsaitis. DELFI M. Ažušilio nuotr.

„Saugomų teritorijų mes turime tikrai daug – apie 11-12 proc. Lietuvos  miškų teritorijos. Saugojam tikrai nemažai ir gerai. O kirtimai, plyni kirtimai – tai yra technologinis būdas, jie numatyti pagal augavietes, kiek procentų galime iškirsti, tiek ir stengiamės iškirsti.  Parenkamas kirtimo būdas yra optimaliausias. Vienur plyni kirtimai gali užimti 15–18 proc. (visų kirtimų), kitur, kur pušynai – gal ir 50 proc. Yra tokių medynų – drebulynų, juodalksnynų – na kokius dar atrankinius ar atvejinius kirtimus ten taikysi? Šiuo metu esame pasiekę 30 proc. (ne plynų kirtimų dalis visų kirtimų kiekyje, - red. past.), stengsimės pasiekti , kad būtų dar daugiau. Pagalvokite – trečdalis kertama ne plynais kirtimais. Aš manau, kad einame teisingu keliu“, – savo nuomonę išdėstė generalinis urėdas.

Greičiau iškirsi – greičiau ataugs

Jis pridūrė, jog tose vietovėse, kur taikomi atvejiniai kirtimai (iš pradžių viena dalis miško, po kelerių metų – likęs plotas) ir miškas neatsikuria, tiesiog nėra prasmės taikyti kito būdo, nei plyni kirtimai.

„Kuo greičiau jį iškirsi, tuo greičiau jis bus atkurtas“, – sakė R. Prūsaitis.

Paklaustas, kaip toliau formuos valstybinių miškų politiką, generalinis urėdas teigė, jog daug laisvės spręsti jam nepalikta.

„Kertam tiek, kiek mums duota, kur galima – nei mažiau, nei daugiau, tokia ir ta politika. Tam tikra medžių rūšis pasiekia brandą, ir ją galima kirsti“, – kalbėjo R. Prūsaitis.

Jis taip pat nesutiko, kad miškai pastaruoju metu tampa mažiau atsparūs kenkėjams, gamtiniams veiksniams.

„Kenkėjai išsilaiko, ar šilta, ar šalta žiema būtų. Jie prisitaikę prie visokių sąlygų. Jiems svarbiausia – maistinė bazė: jei pats medis pats nesugeba kovoti su tais kenkėjais, pavyzdžiui, eglė, pušis, neužpila sakais, tada jau lieka kirtimai. Kad  sausros, škvalai, gruntinio vandens lygio svyravimai daro žalos – dalis tiesos tame yra. Kai buvo 2010-aisiais škvalas, tas Anatolijus, daug medžių išvartė. O dabar gal daugiausiai žalos padaro karštos vasaros, pavasariai, kai kone du mėnesius išvis nebūna lietaus, viskas išdžiūsta“, – sakė R. Prūsaitis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...