captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Linkevičius: gatvėje manęs klausia, ar nebus karo

Žmonės dabar drąsesni – vis dažniau prieina gatvėje pakalbinti, užduoti jiems rūpimo klausimo, sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Pasak jo, to priežastis dažnai būna ta pati – įvykiai Ukrainoje. Ministras pastebi, kad dažnai į įvykius svetur žmonės atkreipia dėmesį tik tada, kai tai paliečia jų pačių gyvenimą.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Žmonės dabar drąsesni – vis dažniau prieina gatvėje pakalbinti, užduoti jiems rūpimo klausimo, sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Pasak jo, to priežastis dažnai būna ta pati – įvykiai Ukrainoje. Ministras pastebi, kad dažnai į įvykius svetur žmonės atkreipia dėmesį tik tada, kai tai paliečia jų pačių gyvenimą.

„Tada pradedi galvoti – negi mums reikia kažkokio šoko, dramos, kad atsivertų akys, pradėtume kažką galvoti. Deja, dažnai taip būna. Tai – tas atvejis, kad yra sukrėtimas, kuris vyksta kažkur toli, bet jau yra tiesiogiai susijęs ir su mūsų gyvenimu. Tada žmonės pradeda apie tai galvoti, prieiti, kalbinti“, – teigia L. Linkevičius.

– Jūs – užsienio reikalų ministras. Tai – atsakingos, rimtos pareigos. Koks Jums pažįstamas žmogus yra priešingoje pusėje nei Jūs, politikas? Turiu omenyje, pavyzdžiui, tokį, kuriam gyvenimas galbūt nelabai pasisekė.

– Jūs manote, kad man pasisekė? (Juokiasi).

– Atrodytų taip.

– Pradėkim nuo to, kad sakote – atsakingos pareigos. Dažnai pagalvoju, kad kiekvienas darbas, jeigu žmogus jį mėgsta (ar jis gamina baldus, ar parduoda gėles), yra gana atsakingas. Pavyzdžiui, mokytojas. Ar tai – neatsakingas darbas? Turėčiau sakyti, kad mano atsakingesnis?

Prisimenu savo mokytus ir šiuo požiūriu šį laikotarpį laikau tikrai laimingu. Turėjau puikiausius mokytus. Manau, kad jie tokį pėdsaką paliko ne tik man, daugeliui. Galime didžiuotis tokiais žmonėmis. Nereikia manyti, kad tie, kurie užima kažkokias pareigas, turi būti išpuikę arba įsivaizduoti, jog yra kažkuo labai svarbūs. Dažnai būna priešingai. Visi žmonės labai panašūs, tik mes susikuriame įvaizdį, su juo gyvename, o paskui nustembame, pamatę, kad viskas yra kažkiek, o gal ir visai kitaip. Toks yra gyvenimas.

– Užimate atsakingas pareigas...

– Ir jūs užimate atsakingas pareigas. Turite klausti visko.

– Bet Jūsų klaidas pastebi daug daugiau žmonių. Pastebės visa Lietuva. Esate stebimas. Ar tai jaučiate?

– Žinoma. Kaip nejausi. Mes visi dabar stebimi šiais laikais. Informacinės technologijos, išmanieji telefonai... Ar jums taip nebūna, kad gaunate iš kokios nors parduotuvės sveikinimą su gimtadieniu? Gal buvote užsukę į tą parduotuvę, gal nebuvote. Viskas yra susiję šiais laikais.

Turbūt tai nėra šio gyvenimo privalumai. Ne dėl to, kad norisi kažką slėpti nuo kitų, bet norisi privatumo – bent jau man. Manau, kad ir jūs tai suprantate. Taip, esame stebimi, bet, jeigu galvoji vien apie tai, labai sudėtinga apskritai kažką veikti. Stengiuosi negalvoti.

– Ar turite Lietuvoje tokį kampelį, kuriame tikite, kad Jūsų niekas nestebi ir galite atsipūsti?

– Lietuvoje tų kampelių daug. Iš tikrųjų jūs pataikėte. Kai turiu laisvo laiko, manęs netraukia masinės scenos ar renginiai. Būna, kad prisikalbi, pridiskutuoji, daug kur dalyvauji. Būna labai įtemptas grafikas, nes tenka daug keliauti. Keliauti – toks pramoginis žodis. Reikia vykti ir kažką dirbti. Būna rimtų darbų. Tai labai alina. Tada tikrai norisi gamtos, tylos. Nesinori žmonių, nors žmonės man patinka.

Jeigu atvirai, mėgstu bendrauti, kalbėtis. Kartais to netgi trūksta. Gal nustebsite, bet man to trūksta ta prasme, kad anksčiau, kai ėjau kitas pareigas, tokiose įdomiose, kaip krašto apsaugos ministras, man pagal pareigas reikėjo nemažai važinėti po Lietuvą. Visi daliniai vis tiek Lietuvoje, o dabar daugiau reikia važinėti į užsienį. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta nuvažiuoti į kokią nors mokyklą. Neseniai buvau Panevėžyje, Juozo Balčikonio gimnazijoje, vienoje gimnazijoje Garliavoje.

– Kokia proga?

– Tiesiog tokia proga – norėjau pabendrauti.

– Sakote, kad mėgstate bendrauti, tai grįšiu prie pirmojo klausimo, kurį galbūt netiksliai suformulavau: ar Jūsų aplinkoje yra tokių žmonių, kuriems gyvenimas kol kas ne itin sekasi ir pokalbis su jais Jus grąžina prie žemės, parodo, kad Lietuva – labai įvairi, žmonės – labai skirtingi ir visi su visais susiję? Ar esate neseniai bendravęs su kokiu nors, pavyzdžiui, benamiu?

– Dažnai bendrauju su žmonėmis. Gal su benamiais ir seniai esu kalbėjęs. Yra taip buvę, bet tikrai seniai, atvirai pasakysiu. Puikiai suvokiu, kad žmonės yra įvairūs. Jų interesai įvairūs. Tiesą sakant, nebūna laiko taip vaikščioti.

Pamenu, anksčiau mėgdavau pereiti Gedimino prospektu, kai atsirasdavo laiko, kad nevažiuočiau mašina iš vienos įstaigos į kitą. Dabar kartais net iš Užsienio reikalų ministerijos į Seimą tenka važiuoti, nors tai – vienas kvartalas. Būna, kad tiesiog nespėji.

Nėra laiko tiems ypatingiems pabendravimams. Mane kartais netgi stebina gerąja prasme, kad žmonės išdrįsta užkalbinti. Kartais matai, kad stebi, lyg ir pažįsta, matai susidomėjusį žvilgsnį, bet vis tiek nekalbina, o pastaruoju metu išdrįsta užkalbinti. Žinote dėl ko labai dažnai?

– Spėčiau, kad dėl Ukrainos įvykių.

– Būtent. Labai daug kam rūpi tie dalykai. Galiu papasakoti vieną istoriją. Man buvo šokas. Tai buvo Palangoje. Mėgstu pavažiuoti dviračiu į parką, kur nėra žmonių, paskaityti knygą. Vyrukas su kūdikiu ant rankų stebėjo mane iš tolo, paskui priėjo arčiau ir sako – atsiprašau, gal turit minutę, noriu paklausti. Sakau – žinoma. Jis klausia, ar imti paskolą namui, ar ne? Sakau – čia dabar kas, ką turite omenyje? Sako – ar man dabar imti tą paskolą, nes reikėtų, bet gal bus karas.

Mane tai, viena vertus, sujaudino, bet, kita vertus, jį suprantu. Visi susirūpinę: ir tie, kuriems rūpi politika, ir tie, kuriems nerūpi. Staiga žmonės suvokia, kad reikia įsigilinti, išsiaiškinti. Tai tiesiogiai susiję su mūsų gyvenimu. Tai, beje, yra vienas iš politikos bruožų, kad žmonės nekreipia dėmesio, bet pradeda domėtis, kai tai paliečia jų pačių gyvenimą.

Pavyzdžiui, išrenka labai kvailą valdžią. Ji niekada nebūna protinga, ką mes puikiai, bet kartais būna labai blogai. Tada galvojame – kaip taip atsitiko? Paaiškėja, kad kažkur nesudalyvavome ar nepareiškėme nuomonės, bet tai įvyksta [imama domėtis – LRT.lt] tik tada, kai „užkabina“. Jeigu neužkabina, nekreipiame dėmesio. Taip yra daugeliu kitų atvejų.

Tada pradedi galvoti – negi mums reikia kažkokio šoko, dramos, kad atsivertų akys, pradėtume kažką galvoti. Deja, dažnai taip būna. Tai – tas atvejis, kad yra sukrėtimas, kuris vyksta kažkur toli, bet jau yra tiesiogiai susijęs ir su mūsų gyvenimu. Tada žmonės pradeda apie tai galvoti, prieiti, kalbinti.

– Tai – jaudinančios ir gal net šiek tiek liūdinančios mintys. Mes su bičiuliais kalbėjome apie Ukrainos įvykius ir vienas bičiulis pasakė – mąstant apie perspektyvą, tikriausiai būti Lietuvoje šiuo metu nėra labai saugu. Galvojant apie saugumą, būtų geriau vykti kur nors į Aziją, Naująją Zelandiją. Tada pagalvojau, kad gal žmonės taip pat jautėsi 1939 m. kur nors Vokietijoje ar Lenkijoje.

– Leiskit, pasakysiu porą rimtų sakinių, nes negaliu nesureaguoti į tai, ką sakote. Tai sakau daugeliui ir noriu pabrėžti, kad situacija tikrai ne tokia pati. Jūs teisūs, kad mumis gali žaisti. Gali būti visokių provokacijų, žalių žmogeliukų. Gali būti vykdoma nebūtinai oficiali veikla, bet mes esame NATO nariai. Tai, jog esame NATO nariai reiškia ne tik tai, kad tai – mūsų problema ir mus gins (nes kai kas abejoja, ar verta ginti Lietuvą).

Į NATO, kaip į organizaciją, stipriausią pasaulio istorijoje gynybos aljansą, nuo 1949 m. investuota nepaprastai daug lėšų. Labai daug amerikiečių, didžiųjų Europos valstybių lėšų. Yra sukurta kažkas tokio, kas apsaugojo Europą nuo šaltojo karo, kito pasaulinio karo, kurio nekilo. Tai – faktas. Jeigu kažkas bandytų kėsintis į NATO narės suverenumą, kėsintųsi į NATO pamatus, o tai būtų jau ne tik mūsų problema, bet ir jų. Taip logiškai bandau paaiškinti, kodėl mes ne tai, kad turėtume būti ramūs, bet turime būti budrūs. Esame visai kitoje situacijoje.

Kažkada prieškaryje, kai buvome vienui vieni, iš pasakojimų ir knygų pamenate, kaip partizanai laukė amerikiečių iki 1953 m. Dar 1970 m. sugavo paskutinį partizaną. Kai pagalvoji – ne taip seniai. Žmonės tikėjo, kad kažkas ateis, bet niekas neatėjo, nes niekas neprivalėjo ateiti. Taip, kaip neprivalėjo ateiti 2008 m. į Gruziją, kuomet ją užpuolė Rusija ir paskui okupavo Abchaziją, Pietų Osetiją, kaip paliko vienus ukrainiečius dėl Krymo, kaip dabar vangiai padedame dėl Rytų Ukrainos. Kalbame, o Debalcevėje miestas apgulty ir, nepaisant paliaubų, tęsiasi atakos.

Jie šiuo požiūriu – vieni. Didelė, galinga šalis. Tikrai nesilyginsime skaičiumi, bet jie yra vieni, o mes nesame vieni. Vis dėlto esame aljanse ir todėl bandau visiems įteigti, kad neturėtume tuo abejoti. Tai nereiškia, kad turime būti visiškai ramūs. Matote, kad abejingi būti negalime. Sudėtinga padėtis, bet nėra tokia, kad reikėtų manyti, jog mus kažkas užgrobs. Neturime nieko bijoti.

– Kaip Jūs suvokiate Vladimirą Putiną?

– (Juokiasi). Vincą Mykolaitį-Putiną suvokiu geriau. Man jis aiškesnis. O šis – sunkiau suvokiamas, bet jis – tos valstybės vadovas, ir ne mums rinkti kaimyninės šalies vadovus, jie išsirenka. Kaip matome iš sociologinių tyrimų, palaiko. Tai – objektyvi realybė. Ką veikia vadovybė, kaip svarsto, kokius sprendimus priima – visiškai neracionalu. Visais požiūriais: ekonominiu, politiniu, moraliniu. Galima tęsti ir tęsti. Nežinau, ar tai įdomu, bet tai – faktas. Todėl labai sunku prognozuoti, kas bus. Jeigu mąstytum racionaliai, galima būtų suskaičiuoti variantus, bet, kai matai, kad jie [sprendimai – LRT.lt] nelabai racionalūs, labai sunku atspėti.

Visą interviu su L. Linkevičiumi klausykite Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...