captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Linkevičius: niekada nebuvau šauktinių kariuomenės atsisakymo šalininkas

Toliau nesibaigiantis karas Ukrainos Rytuose, kurio nepavyksta sureguliuoti net ir įtakingiems politikams. Kas pasikeitė praėjus savaitei po Minsko susitarimo? Atsakymas, deja, nėra guodžiantis ar optimistinis. Paliaubų laikomasi nebuvo, ir toliau vyko mūšiai.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Toliau nesibaigiantis karas Ukrainos Rytuose, kurio nepavyksta sureguliuoti net ir įtakingiems politikams. Kas pasikeitė praėjus savaitei po Minsko susitarimo? Atsakymas, deja, nėra guodžiantis ar optimistinis. Paliaubų laikomasi nebuvo, ir toliau vyko mūšiai.

Ukrainos kariuomenė turėjo pasitraukti iš strategiškai svarbios Debalcevės, buvo atakuojamos Mariupolio prieigos. Vakarų spaudoje pasirodė Baracko Obamos kritika dėl nepakankamai ryžtingų veiksmų. Atrodo, kad JAV prezidentas Ukrainos krizės sprendimo lyderystę atidavė Vokietijai, nors prasti rezultatai ir buvo nuspėjami. Po Debalcevės paėmimo į teroristų rankas Rusijos prezidentas kalbėjo apie eilinę pergalę, o štai Ukrainos prezidentui tai reiškė ne tik pralaimėjimą, bet ir galimą jo paties ir jo vyriausybės pozicijų susilpnėjimą. Apie tai rašo Amerikos spauda, o mūsų studijoje užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

– Ar jūs sutinkate, kad po Debalcevės praradimo stipriai susilpnėjo prezidento Petro Porošenkos pozicijos?

– Na, ko gero nesustiprėjo, tai tikrai.

– Kaip jūs vertinate tą nuomonę, kad ir JAV prezidentas atidavė lyderystę į Vokietijos kanclerės rankas, nors buvo visiškai nuspėjami prasti rezultatai tokios lyderystės?

– Na, čia visaip dar gali būti. JAV viskas ne taip paprasta, nes yra Kongresas, yra Senatas ir jų pozicija vis stiprėja. Vis aštrėja kai kurių senatorių pareiškimai, kaip Johno McCaino, yra net ir kaltinantys, sakyčiau, prezidentą, kas anksčiau nebūta, o dabar taip jau yra.

Tai paprastai atsižvelgiama į tą nuomonę, tai šiandien neskubėkime. O kaip čia vyksta dabar? Vis mažėja abejojančių, bet, žinote, dar lieka skaičius tokių, kuriems vis nepatogu tą tiesą pripažinti. Viena vertus, sutarėme rodos, ir jau ne kartą ir ne penktą kartą, kad, jeigu situacija blogės, mes didinsime spaudimą. Tai dabar atsiranda tas faktorius: o ką reiškia blogės? Vieniems dar vis trūksta kažko, bet tai kas vyksta, manau, turim kreipti dėmesį, nes tai yra Europa.

Tai yra mūsų kontinentas, tai yra didelė valstybė Europoje. Ir plius dar yra precedentas nepaprastai žiaurus, nes tai kas vyksta – agresija prieš kitą šalį – ir vykdo kas? JT Saugumo Tarybos nuolatinė narė. Tos Saugumo Tarybos, apie kurią mes visi čia šnekame, kaip apie pagrindinį autoritetą, kuris galėtų ir turėtų kontroliuoti visą taikos sistemą pasaulyje. Tai todėl dabar turime labai rimtai peržiūrėti savo taktiką, nes tai, ką darėme iki tol visi kartu, turiu galvoje europiečius, tai švelniai tariant nelabai buvo efektyvu, nes matome rezultatus.

– Tai kas toliau dabar po to Minsko susitarimo. Izoliacija?

– Tai kad nevyksta ji.

– Ji nevyksta, bet jūs siūlote, kad reikėtų izoliacijos.

– Aišku, kad reikėtų. Aš turiu galvoje visus tuos, kurie neabejingi tam, kas vyksta, kas turi galios pasaulyje. Tai Europos Sąjunga – vienas iš tokių galios centrų, bet yra G7, yra tos pačios JAV, yra Kanada su savo principine pozicija, Australija. Yra šalys, kurios turi savo politiką ir jos veikia. Tai, jeigu ji būtų vieningesnė, ta žinia būtų vieningesnė, tai galėtume tikėtis bent jau kažkokio rezultato. Bet, jeigu ji nebus vieninga, tai matysime tą patį vaizdą, kokį matome dabar. Ir aš prognozuočiau, kad dabar kurį laiką aprims viskas, nes taip būtų protingiau iš Rusijos pusės truputėlį apraminti, ir tada atsiras balsų, kurie sakys: va, matote, pagaliau susitvarkė situacija. Kokia kaina čia nelabai jau svarbu daug kam, bet ta kaina yra. Beje, už ją niekas neketina mokėti. Ir nelabai yra norinčių reikalauti, kad kažkas mokėtų.

– Kai jūs sakote, kad nelabai kas nori ir pareikalauti tos atsakomybės, dabar po šito Minsko susitarimo, bet iki Minsko, kai atvažiavo į derybas Vokietijos kanclerė ir Prancūzijos prezidentas, tai koks buvo, jūsų manymu, tas derybų tikslas – tai buvo sustabdyti.

– Kraujo praliejimą.

– Bet niekas nekalbėjo, kad sugrąžinti Ukrainai jos užgrobtas teritorijas, kad nubausti Rusiją, apie tai nebuvo kalbos?

– Na, nereikia manyti, kad Krymas pamirštas. Aš tikiu, kad mūsų politika – nepripažinimo – ji lieka. Negana to, ji turi būti įgyvendinta, turi būti pasekmės, ne tik deklaruota. Mes turime nepripažinti politine, diplomatine prasme ir visomis kitomis. Tai taip ir bus daroma. Bet, taip jūs teisi – daug dalykų nėra aptarta. Tai, kas jau įvyko, ta žala, kuri jau padaryta labai sunku ją būtų kompensuoti kažkaip.

– Bet ir neina kalba kol kas apie jos sugrąžinimą?

– Na, kalbamės, bet aš jaučiu, kad tokio vyraujančio entuziazmo nėra. Ir gal kas jau ir įsivaizduoja, kad ir yra tai, ką galima pasiekti. Bet tai yra ėjimas pasroviui ir pavėjui, ne diktuojant sąlygas, o žiūrint, ką čia dar padarys agresorius, kaip jis čia nutars pasielgti. Renkasi jis, kas įdomiausia. Kartu sakau, labai lengva kritikuoti. Dabar kaltina Vokietiją, Prancūziją... Žinote, jie stengėsi, bandė pasiekti, kas įmanoma toje situacijoje, aš taip spėčiau ir daryčiau tokią prielaidą. Na, bet nelabai čia kas pavyko kol kas.

– Ar yra kokie nors požymiai, kad Ukrainos konfliktas netaps įšaldytų, ilgalaikiu? Ar gal jau dabar jį galima tokiu laikyti?

– Jis faktiškai toks ir tapęs, mano požiūriu. Nes, jeigu dabar atitrauks nuo dabar, šiuo metu esančios linijos kariuomenę, sakykime, tai įvyks, na...

Dar vėlgi, grįžtant prie to paskutinio susitarimo, man nelabai aišku, kaip tas statusas turės būti apspręstas Donecko ir Luhansko, nes ten parašyta, kad reikia derinti su dabartine vadovybe. Reiškia jiems turi patikti, kitaip jis nebus suderintas. Irgi toks įdomus klausimas ir sąlyga labai savotiškai pasiekiama. Tuos visus „jeigu“ padėkime į šalį, tarkime, ir tas viskas įvyks, tai tada toks klasikinis įšaldytas konfliktas.

– Tai nieko gero bet kuriuo atveju klausantis jūsų.

– Atsiprašau, kad aš taip kalbu, bet jūs manęs klausiate, tai aš bandau atsakyti kiek galiu nuoširdžiai.

– O ką jūs manote apie tuos Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus nuogąstavimus, kad Vladimiras Putinas yra pavojingas Baltijos šalims, nes premjeras jaučiasi saugus?

– Aš drįsiu pasakyti, kad mes patys taip kalbame, kaip sakė ministras, nes jis kalbėjo apie hibridines grėsmes. Čia lietuvių kalba kalbant tokias netradicines. Gal inspiruojant kažkokius konfliktus tarp civilių, bandant įvelti tautines mažumas, kibernetines atakas jis minėjo. Jam prieštarauti nebūtų jokios logikos. Per daug tai eskaluoti iki kažkokio panikos režimo nėra jokio pagrindo taip pat. Na, bet priimkime taip, kaip yra, ir aš manau, kad labai sveikintina ir turėtume padėkoti britų gynybos ministrui, kad jisai skyrė dėmesį mūsų rūpesčiams, mūsų saugumui. Aš tik taip galėčiau pasakyti. Jeigu taip trumpai – vengti kraštutinumų. Viena vertus, panikai nėra jokio pagrindo, o nusiraminimui lygiai taip pat sėkmingai nėra jokio pagrindo.

– Aš dar vieną klausimą noriu užduoti visai nesusijusį su jūsų tiesioginėmis pareigomis, bet ką jūs galvojate apie šauktinių kariuomenę ir jos atgaivinimą?

– Aš negirdėjau ar tokius terminus dabar vartoja, bet aš noriu pasakyti, esu ir viešai nekart sakęs, niekada neneigiau, aš niekada nebuvau šalininkas jos atsisakymo. Jeigu taip galėčiau atsakyti į jūsų klausimą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...