captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Mažeikis: biurokratų draudimo piešti grafičius vis tiek niekas neklausys

Kai sovietmečiu ant pastatų atsirasdavo užrašų „Laisvę Lietuvai“, žmonės džiaugėsi, tačiau dabar grafičiai daug ką erzina, sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis. „Įvairios subkultūros bando parodyti, kaip, jų nuomone, turėtų atrodyti miesto vizualumas. Ir labai dažnai su šiomis grupėmis niekas nekomunikuoja. Koks nors biurokratas mano, kad jis miesto vizualumą supranta, o subkultūros visai nesupranta, todėl su jomis jokio bendravimo nėra ir gimsta konfliktai“, – pabrėžia filosofas.
T. Lukšio (BFL) nuotr.
T. Lukšio (BFL) nuotr.

Kai sovietmečiu ant pastatų atsirasdavo užrašų „Laisvę Lietuvai“, žmonės džiaugėsi, tačiau dabar grafičiai daug ką erzina, sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis. „Įvairios subkultūros bando parodyti, kaip, jų nuomone, turėtų atrodyti miesto vizualumas. Ir labai dažnai su šiomis grupėmis niekas nekomunikuoja. Koks nors biurokratas mano, kad jis miesto vizualumą supranta, o subkultūros visai nesupranta, todėl su jomis jokio bendravimo nėra ir gimsta konfliktai“, – pabrėžia filosofas.

O tam, kad grafičiai nebūtų tik vandalizmo aktas, G. Mažeikio pastebėjimu, reikia sutvarkyti įstatymus: „Įstatymas turi būti sudėtingas ir aptariantis daugybę galimybių dėl viešųjų erdvių ir jų vaizdingumo. Negalima vienareikšmiškai leisti arba drausti. Reikia įvardyti erdves, kuriose tikrai negalima daryti grafičių, ir erdves, kur kviečiama daryti. Taip pat – tam tikras erdves, kur nebūtina laukti kokio nors biurokrato leidimo, nes vis tiek niekas neklausys.“

Už nelegalius grafičius – baudžiamoji atsakomybė

Ir elektroniniais laiškais, ir kitokiais būdais gauname nemažai informacijos dėl viešoje vietoje pasirodžiusių grafičių, sako Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus vedėjas Kęstutis Karosas. Terlionėms, pasak jo, nuvalyti yra numatytos lėšos, pasamdyta įmonė. O jei sudarkomas savivaldybės turtas, kreipiamasi į policiją dėl žalos atlyginimo.

K. Karoso teigimu, už turto sugadinimą yra keliama baudžiamoji byla, savininkas prašo atlyginti padarytą žalą, vis dėlto šiuo metu valstybėje nėra nustatytos normalios tvarkos.

„Prieš penkerius metus Statybos techniniame reglamente turėjome tokią sąvoką, kaip pastato estetinis vaizdas, ir iš visų bendrijų, administratorių galėjome reikalauti, kad pastatas atrodytų gražiai – nebūtų išterliotas, nebūtų užrašų. O dabar tokio teisinio akto nebėra. Tokia demokratijos išraiška kelia nuostabą. Ne vieną kartą kreipėmės ir į Vyriausybę, ir Aplinkos ministeriją, kad ši tvarka būtų sugriežtinta, bet – kaip žirniai į sieną“, – pabrėžia jis.

Kaune grafičių piešėjus remia savivaldybė

Vis dėlto, savivaldybės atstovo pastebėjimu, mieste galima rasti ir gražių pavyzdžių – vykdoma prevencija, rengiamos akcijos ir yra vietų, kur galima legaliai parodyti grafičių meną: „Kiekvienais metais tam tikrose vietose vyksta ir tarptautiniai, ir vietiniai festivaliai. Įtraukiame jaunimą. Yra Jaunimo reikalų skyrius, kur dirbama su tikraisiais grafičių piešėjais. Manau, kad tų vietų tikrai turime pakankamai.“

Kita vertus, sako K. Karosas, yra kita problema – menininkai kažką sukuria, bet ryte tas piešinys jų „kolegų“ būna neatpažįstamai išdarkytas. „Norime parodyti gražų darbą, kad jis džiugintų akį, bet net legaliose vietose viskas išterliojama“, – neslepia jis.

Dailininko Tado Šimkaus žodžiais, vis dėlto grafičiai žmonėms patinka – ir privatūs asmenys, ir įmonės prašo juos nupiešti: „Kaune dabar atsirado visai naujas biurų pastatas ir mes buvome pasamdyti išpaišyti požeminę perėją. Tai nebuvo tradiciniai grafičiai, t. y. raidės, tai buvo sudėtingesnis piešinys, bet žmonių atsiliepimai tikrai labai geri.“

Tai, kad grafičių problema Kaune šiek tiek mažesnė negu Vilniuje, T. Šimkaus nuomone, lemia ir savivaldybės, Kultūros ir turizmo skyriaus parama. „Jie patys siūlo problemines vietas, kur gatvės menas galėtų padėti. Pavyzdžiui, kartais apleistą pastatą daug pigiau, sugalvojus idėją, užpaišyti, negu restauruoti“, – pastebi dailininkas.

Konfliktus lemia nenoras kalbėtis

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Gintauto Mažeikio nuomone, vizualumas viešojoje erdvėje nėra tik privati nuosavybė. „Namas yra privati nuosavybė, tačiau jo vaizdas, kuris įsiterpia į viešumą, jau nėra visai privati nuosavybė, nes einantis pro šalį žmogus gali sakyti – žinoma, tai jūsų namas, bet aš nenoriu jo tokio matyti. Tokiu būdu vizualumas sukelia konfliktą“, – sako filosofas.

Jo pastebėjimu, negalima pamiršti viešosios komunikacijos ir to, kad architektūra visada mums kalba:  „Pavyzdžiui, bankas su savo pastatu mums praneša viena, o prekybos centras – ką kita. Bet visada atrodo, kad kalbėjimas yra vienpusis. Štai tada kai kurie asmenys bando kažką atsakyti ir vizualus atsakymas ne visada mums patinka. Tai neabejotinai sukelia įvairius konfliktus.“

Kita vertus, kalba G. Mažeikis,  šalia meninių grafičių, kurie puošia miestą, egzistuoja ir vandalizmas, kuris būna bent keleto rūšių.

„Pirmiausia įvairios subkultūros, t. y. žmonių grupės, bando parodyti, kaip, jų nuomone, miesto vizualumas turėtų atrodyti. Ir labai dažnai su šiomis grupėmis niekas nekomunikuoja. Koks nors biurokratas mano, kad jis miesto vizualumą supranta, o subkultūros visai nesupranta, todėl su jomis jokio bendravimo nėra ir gimsta konfliktai. Kai bendravimas atsiranda, tada konfliktai yra sprendžiami“, – pabrėžia filosofas.

Logotipas 19Ž44 – pripažintas pasaulyje

Anot G. Mažeikio, negalima užmiršti ir to, kad egzistuoja protesto grafičiai, tarkim, kai sovietmečiu atsirasdavo užrašų „Laisvę Lietuvai“, žmonės džiaugėsi. Kitas žinomas pavyzdys, kuris labai nervina daugelį kauniečių, – 19Ž44, šiuo metu jau tapęs pasaulyje pripažintu logotipu. „Tai logotipas, kuris įtrauktas praktiškai į visas šiuolaikines enciklopedijas ir, ko gero, vienas žymiausių Lietuvos logotipų pasaulyje. Kiti logotipai dažniausiai nėra perspausdinami. Taigi reiškinys yra prieštaringas“, – kalba profesorius.

Pasak jo, nereikia manyti, kad grafičiai – tik Lietuvos problema: „Jei pavažiuosite į Varšuvą, Niujorką, Berlyną ar Londoną, ypač įvairiose stotyse, aplink stotis, statybvietėse arba metro taip pat rasite daugybę grafičių. Jų be galo daug ir ant gamyklų sienų, ypač jei tos sienos neprižiūrėtos. Ir, priešingai, grafičių beveik nerasite Minske (apskritai Baltarusijoje), t. y. tose šalyse, kur yra totalitarinis režimas, labai griežta tvarka.“

Kita vertus, pastebi G. Mažeikis, vandalizmas egzistuoja ir tai yra įstatymų leidimo bei įstatymų proceso klausimas. „Įstatymas turi būti sudėtingas ir aptariantis daugybę galimybių dėl viešųjų erdvių ir jų vaizdingumo, turint omenyje ir grupių teises. Negalima vienareikšmiškai leisti arba drausti. Reikia įvardyti erdves, kuriose tikrai negalima daryti grafičių, ir erdves, kur kviečiama daryti. Taip pat – tam tikras erdves, kur nebūtina laukti kokio nors biurokrato leidimo, nes vis tiek niekas neklausys“, – pabrėžia filosofas.

Beje, pastebi G. Mažeikis, kai gatvių menas sureguliuojamas, vandalizmas gali būti baudžiamas griežčiau: „Pavyzdžiui, kai yra aišku, kas baudžiama, kas leidžiama, kur galima rodyti iniciatyvą, tada aiškiau, kokios gali būti bausmės. Ir tos bausmės paprastai būna didesnės negu Lietuvoje.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...