captcha

Jūsų klausimas priimtas

Naujasis ministras: mūsų dešimtbalė sistema neveikia taip, kaip turėtų veikti

Patyčios ir smurtas mokykloje – paveldėta sovietinės mokyklos elgsena, sako naujasis švietimo ir mokslo ministras „darbietis“ profesorius Dainius Pavalkis, pirmiausia smurto lygį raginantis mažinti visuomenėje.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Patyčios ir smurtas mokykloje – paveldėta sovietinės mokyklos elgsena, sako naujasis švietimo ir mokslo ministras „darbietis“ profesorius Dainius Pavalkis, pirmiausia smurto lygį raginantis mažinti visuomenėje.

Interviu DELFI D. Pavalkis švietimo bendruomenę ramina nesiimsiantis greitų ir skausmingų perversmų, aukštajame moksle žada siekti kokybės, ragina jaunimą pastudijuoti užsienyje ir prisipažįsta jaunystėje buvęs dėstytojas „kirvis“.

Kur geriau jaučiatės – operacinėje ar ministro kėdėje?

Visur galima jaustis įvairiai. Kartais ir operacinėje sakai, „koks velnias nešė mane į tą galerą“. Aišku, ir ministro kėdė nėra minkšta, patogi ir rami. Manau, svarbiausia išlikti savimi – nepradėti smarkiai blaškytis, didžiuotis tuo, kad esi superchirurgas ar labai geras ministras. Ko gero, nuosaikumas – savybė, kuri jungia šias abi pozicijas.

Pakalbėkime apie Vyriausybės programą. Joje žadama „siekti nustatyti optimalų mokinių mokymosi krūvį“. Ar manote, kad dabar krūvis per didelis?

Į smulkmenas tikrai nenoriu leistis. Iš principo ir mokiniai, ir studentai turi gauti pakankamą krūvį, kad dirbtų. Aišku, vyresnėse klasėse „mokiniauti“, o paskui „studentauti“ visiems smagu, tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad tokiu būdu jie pasieks ką nors rimta. Visko esmė – darbas, darbas, darbas. O kiek darbo duoti mokiniams – darbiniai reikalai.

Ar olimpiadų nugalėtojai, kurie trečiadienį apdovanoti Prezidentūroje, nedirbo? Tikrai skaitė, mokėsi, domėjosi savo laisvalaikio sąskaita, tad turime rezultatą.

Tai vis dėlto krūviai yra per dideli, ar ne?

Nežinau. Pasakyti, ar per daug, ar per mažai, o galbūt mokomasi ne to, ko reikia, negaliu. Šiuos dalykus išspręsime. Nuo Naujųjų metų programų tikrai nekeisime, papildomų egzaminų tikrai neįvesime. Tegul švietimo bendruomenė nesinervina, kad kažkas bus greitai, baisiai, skausmingai. Tikrai nebus.

Vyriausybės programoje dėmesio skiriate smurto ir patyčių problemai, kovai su tuo žadama „išnaudoti visas įmanomas programas ir iniciatyvas“. Ką konkrečiai ketinate daryti? Ar to sieksite apšviesdami ir tverdami jų teritorijas bei įrengdami vaizdo kameras?

Šios priemonės programoje yra. Iš principo, ko gero, vis dar esame paveldėję buvusią mokyklų sovietinio stiliaus elgseną. Tas vis prasimuša. Bet nemanau, kad vien tik kameros ar teritorijos aptvėrimas duos tą efektą, kurio iš mūsų laukia visuomenė. Pačią visuomenę reikia informuoti, pačioje visuomenėje smurto lygis turi mažėti, visuomenė turi ir šviestis, ir kultūrėti. Jaunoji karta, ko gero, ir bus ta, kuri keis šiuos santykius tarp žmonių, o tai, manau, atsispindės mokyklose.

Kažkokių priežiūros priemonių, padedančių užtikrinti vaikų saugumą, tikrai imsimės. Bet kad su metalo detektoriumi prie durų tikrintume į mokyklą einančius vaikus – manau, iki to neprieisime.

Ką reiškia programoje numatytas siekis „didinti smurtaujančių vaikų tėvų atsakomybę, priimant atitinkamus teisės aktus“?

Kartais būna, kad vaikai labiau atsako už tėvus. Ypač kaimuose, asocialiose šeimose. Jei pilietis už elektrą nesumoka ir vaikui lito maistui neduoda, tai apie kokią jo atsakomybę galima šnekėti. Aš manau, jei baisiai griežtinsime atsakomybę tėvams, kaip tik nukentės tie tėvai, kurie pakankamai padorūs, o vaikai juk visokių išdaigų prikrečia. Iš to, kuris nieko neturi, nieko nepaimsi, o tie tėvai, kurių vaikas kažką padarė, nukentės. Taigi yra dvi klausimo pusės.

Vyriausybės programoje žadama išsaugoti kaimo mokyklas. Tačiau ar normalu klasė, kurioje, tarkime, mokosi 5 ar 10 vaikų? Vien kiek pastato šildymas kainuoja.

Aš skaičių negaliu pasakyti. Mano asmenine nuomone, turime daryti diferenciaciją tarp mokyklų. Jeigu tai pradinė kaimo mokykla, tegul joje 7, 10 mokinių būna su viena mokytoja. Turime skaičiuoti, kiek kainuoja vaikus vežioti, kiek kainuoja jų nepriežiūra po pamokų laukiant autobuso. Įtariu, kad autobusiuko vairuotojo ir paties autobusiuko kaina, taip pat degalai tikrai atpirktų dviejų kambarių nedidelės pradinės mokyklos šildymo išlaidas. Aišku, tai siejasi su higienos ir kitais reikalavimais, tačiau principinė pozicija, kad mažius turėtume palikti kaip galima arčiau namų, o aukštesnį mokslą kelti į centrus, juos normaliai aprūpinti, kompiuterizuoti.

Tokia mano pilietinė pozicija. Kaip mes šios problemos sprendimą išdėliosime įgyvendindami Vyriausybės programą, bus matyti.

Žadate atkurti mokytojo profesijos prestižą. Kaip?

Nekomentuosiu.

Daug diskusijų ir pasipiktinimo sulaukė nauja egzaminų tvarka, kurią vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė vėliau apskundė teismui. Kaip, manote, reikia šitą klausimą išspręsti?

Kažin, ar tą tvarką bus galima atšaukti. Kita vertus, nežinau, kaip koalicijos programoje išsidėlios visi šie klausimai. Bet kuriuo atveju kaip pilietis būsiu už tai, kad visi turėtų bazinį išsilavinimą, kad visiems vidurinės egzaminai būtų tokie pat. Kam reikia, kas nori ir suvokia, kad dešimtoje klasėje jį pašaukė, tarkime, literatūra, gali papildomai kažką toje srityje daryti, bet minimalus visų baigiančiųjų mokyklas lygis turi būti toks pat. Galbūt ir profiliavimą reikės peržiūrėti.

Nauji valdantieji grėsmingai šaukė, kad naikins krepšelių sistemą tiek mokyklose, tiek aukštajame moksle. Tai kaip bus?

Vienokią ar kitokią finansavimo sistemą, remiantis studentų ar mokinių skaičiumi, turime turėti. Manau, niekas neragina grįžti į biudžetinį finansavimą. Paskutiniame Vyriausybės programos variante nebėra tokių griežtų formuluočių kaip „naikinti“, „atsisakyti“ ir panašiai.

Manau, kažkokią korekciją tikrai reikia įvesti, nes neparuošiame Lietuvai reikalingų specialistų. Arba susidaro paradoksali situacija, kad krepšeliai susikaupia prestižinėse specialybėse. Pavyzdžiui, situacija su slaugytojomis: kokie 5 proc. jų išvažiuoja į Norvegija arba Angliją, bet didžioji dauguma dirba čia. O dalis jų turi mokėti už mokslą, nes negavo krepšelio dėl žemesnio mokymosi vidurkio. Socialinis faktorius ir valstybės poreikiai – į tai numatoma atsižvelgti Vyriausybės programoje.

Daliai studijų krypčių žadama įvesti „valstybės užsakymą reikalingiems specialistams parengti“ (gydytojams, mokytojams, inžinieriams ir pan.). Kaip tokią sistemą įsivaizduojate? Štai gydytojų, mokytojų ir taip parengiama daug, tačiau jie neina dirbti į provinciją. Pats esate medikas ir puikiai žinote, kad jauni specialistai nenori važiuoti dirbti, pavyzdžiui, į Kupiškio ligoninę. Ar įmanoma atsakyti, kurios specialybės bus perspektyvios po 10 metų ir studentams garantuoti būsimas darbo vietas?

Ir į Pasvalio ligoninę nenori. Mes turime kažkiek reguliuoti specialybių ir specialistų skaičių, tam turėtų būti suformuluotas valstybės užsakymas. Bet netikiu, kad mums pavyks sukurti komisiją, kuri 10-čiai metų į priekį numatys, kokių mums specialistų reikia, kaip buvo planinės ekonomikos ir išvystyto socializmo šalyje. Vis tiek didesnis ar mažesnis šių procesų reguliavimas bus.

Antra – pagal Europos Sąjungos nuostatas, ruošiant specialistus turi būti greitas prisitaikymas pereiti iš vienos specialybės į kitą. Jei, tarkime, pasimato kažkokių specialistų poreikis, aukštosios turėtų labai gretai persiorientuoti, papildyti programą kažkokiais kursais, žiniomis, įgūdžiais ir į rinką iš karto paleisti reikalingų specialistų.

Žadama atsisakyti „studentų rūšiavimo į mokančius už studijas ir už jas nemokančius“ – ketinama nustatyti visuotinę metinę studijų įmoką, kuri bus vienoda visoms studijų programoms ir ne didesnė negu vieno vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydis. Pagal Vyriausybės planus, už studijas nemokėtų gerai besimokantys studentai. O kas yra „gerai besimokantys“ studentai? Ar anksčiau taikytas 8 pereinamasis balas tapatus medicinoje, kurią pats baigėte, ir, pavyzdžiui, žurnalistikoje?

Taip, bet jei vidurkis mažesnis nei 8 ar 7, toks ten ir specialistas. Ir medicinoje 8 – prie prastesnių pažymių. Mokėjimo už studijas klausimai, ko gero, bus pirma problema, kurią spręsime suformavę visą ministerijos vadovybę.

Mūsų dešimtbalė sistema neveikia taip, kaip turėtų veikti. Nori nenori, veikia penkiabalė-šešiabalė sistema, nes dauguma pedagogų, gal ir gerai, kad netraumuoja vaikų ir studentų – nerašo ketvertų, trejetų, dvejetų, kuolų.

Konstitucinis Teismas leido aukštosioms į mokamas studijas priimti bet kokio lygio studentus. Dalis aukštųjų priglaudžia penketukininkus ir iš jų išgyvena. Ar tokia situacija atrodo normali?

Iš vienos pusės, mes negalime jo nepriimti, jei žinios patenkinamos. Iš kitos pusės, negalime sakyti, kad jei žmogus 10–12 klasėje buvo padykęs, nesimokė, iš jo išeis blogas, pavyzdžiui, IT specialistas. Taip nedrįsčiau sakyti. Už tai, kad vaikas savo laiku kvailiojo, jam tai kainuoja, bet jokiu būdu nesakyčiau, kad reikia uždrausti mokytis. Kartais iš jų išeina visai įdomių žmonių.

Lietuvoje apie 50 aukštųjų. Ar tokiai mažai šaliai jų nėra per daug?

Atsakymą pasuksiu kitu kampu. Iš principo Lietuva pagal žmonių su aukštuoju išsilavinimu skaičių yra tokioje situacijoje, kurią Europos Sąjunga (ES) planuoja pasiekti apie 2020-uosius metus. Tad pasakyti, kad aukštojo mokslo, universitetų ir kolegijų Lietuvoje per daug, negalima.

Kitas dalykas – negalime pasakyti, kad mūsų mokymo lygis ir kokybė yra tai, ko tikrai reikia šiai šaliai ir ES, kad būtume konkurencingi. Tik turėdami pakankamą kritinę masę išsilavinusių žmonių, galime tikėtis naujo kokybinio šuolio gamyboje, inovacijose ir taip toliau. Ministerijos raudona gija eis kokybės užtikrinimo ir tolimųjų rezultatų analizės link. Reikia stebėti, ką jaunimas daro, kai baigia konkrečią specialybę ir aukštąją mokyklą: kaip jie susiranda darbą, kiek jų plauna indus Londone, kokius atlyginimus jie gauna ir panašiai. Kažkaip kitaip studijų kokybės vertinti negalima – tai, kad gražiai programa aprašyta, nereiškia, kad studijavęs žmogus gavo reikalingų įgūdžių, žinių, gebėjimų.

Kiekybę mes pasiekę – kokybės dar ne.

Kaip vertinate jūsų pirmtako Gintaro Steponavičiaus vykdytą aukštojo mokslo reformą?

Kaip naujos koalicijos atstovas aš manau, kad pridaryta klaidų. Kai kur yra perlenkimų – per daug drastiškai liberalizuotas studentų krepšelių judėjimas. Tai bandysime keisti vykdydami Vyriausybės programą.

Aišku, negalima pasakyti, kad G. Steponavičiaus vadovaujama ministerija vien tik sužlugdė, sugriovė sistemą. Taip sakydamas būčiau nesąžiningas. Manau, švietimo ir mokslo sistema juda reikiama kryptimi.

Pastaraisiais metais nemažai jaunų žmonių išvyksta studijuoti svetur. Kaip Jūs matote šį reiškinį?

Gerai, tegul važiuoja. Esame bendra europinė erdvė, turime bendrą darbo rinką. Štai dabar iš Ispanijos mažomis grupelėmis grįžta namo – ten krizė, o namuose vis tiek krizę pergyventi lengviau.

Judėjimas į vieną ir į kitą pusę tikrai bus. Pats tris kartus turėjau galimybę dirbti ir gyventi užsienyje – ko gero, geriau nei dabar gyvenau. Bet tarp svetimų gyvenimas sunkus. Trejus metus gyvenau Maskvoje, pusantrų Londone, pusmetį Niujorke. Namuose geriausia. Dėl to ir galvoju: kol jauni, studentai mėgaujasi „tūsais“, juos traukia tokių didmiesčių kaip Niujorkas, Londonas ar Paryžius gyvenimas su laisve ir veiksmu. Bet tik iki tam tikro lygio. Manau, nėra didelės tragedijos, kad jie važiuoja mokytis.

Kitas klausimas – turėtume sudaryti ekonomines, juridines sąlygas mokslui ir verslui, kad jie matytų galimybę kažką daryti čia. Dauguma jaunimo neuždirba dešimčių tūkstančių eurų, kad emigracijoje turėtų labai kokybišką gyvenimą. Taip kad kviečiu nuvažiuoti, „pazylioti“ ir grįžti.

Ar dėstydamas medicinos studentams buvote „kirvis“?

Jaunystėje buvau baisus kirvis, tačiau su amžiumi pradedi filosofiškiau į visą problemą žiūrėti.

Prieš tapdamas ministru, D. Pavalkis buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Chirurgijos klinikos profesorius. Nuo 1995 m. daugiau nei 50 kartų stažavosi geriausiose užsienio klinikose Jungtinėje Karalystėje, JAV, Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kitur. Paskelbė per 280 mokslinių publikacijų, yra dviejų vadovėlių bendraautoris, vadovavo ar konsultavo doktorantus jiems rengiant disertacijas. Perskaitė per 70 pranešimų ir paskaitų tarptautiniuose renginiuose, daugiau nei 30 kviestinių paskaitų užsienyje. Vizituojantis Atėnų, Londono, Prahos universitetų profesorius. Priklauso įvairioms tarptautinėms medikų organizacijoms. Pomėgiai: turizmas, alpinizmas, medžioklė, muzika (fortepijonas), fotografija ir kulinarija. Įveiktos viršūnės: Kilimandžaras (5895 m), Monblanas (4810 m), Elbrusas (5643 m) ir kitos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close