captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kokia santykių su Rusija politika reikalinga Lietuvai?

Kas kartą pasikeitus vyriausybėms, Lietuvos politikai turėtų nustoti kalbėti apie naujo santykių su Rusija puslapio atvertimą: kol egzistuoja Vladimiro Putino režimas, tai – utopija, sako LRT.lt kalbinti politologai. Pašnekovų teigimu, Lietuva turėtų gilinti ekspertines žinias Rusijos klausimu ir jas bei savo poziciją pristatyti tarptautiniu lygiu.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Kas kartą pasikeitus vyriausybėms, Lietuvos politikai turėtų nustoti kalbėti apie naujo santykių su Rusija puslapio atvertimą: kol egzistuoja Vladimiro Putino režimas, tai – utopija, sako LRT.lt kalbinti politologai. Pašnekovų teigimu, Lietuva turėtų gilinti ekspertines žinias Rusijos klausimu ir jas bei savo poziciją pristatyti tarptautiniu lygiu.

„Mūsų Vyriausybės programoje buvo fiksuojama santykių su Rusija „perkrovimo“ idėja. Žlugo ta „perkrovimo“ idėja su kaimyne Rusija. Bet jeigu atkreipsite dėmesį, Baracko Obamos politikoje su Rusija irgi yra „perkrovimo“ idėja, žlugo ir ji“, – trečiadienį Seime žurnalistams kalbėjo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas politologas Vytis Jurkonis sako, kad net ir nebuvo jokio pagrindo tikėtis, jog santykių „perkrovimo“ politika gali suveikti. Be to, pašnekovo teigimu, tai buvo daugiau deklaracijos, nei realūs bandymai veikti.

„Jei buvome santykių „perkrovimo“ su Baltarusija flagmanai, tai Rusijos klausimu, palyginti su kitomis valstybėmis ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), mes neįtikėtinai vėlavome. Nors ta vadinamoji „perkrovimo“ politika Vakaruose jau buvo nurašyta, mūsų politikai vis dar tikėjosi, kad santykius įmanoma kažkaip „perkrauti“.

Kita vertus, reikia pripažinti, kad nuoseklumo užsienio politikos su Rusija atžvilgiu stokota visuomet. Tai – labai politizuotas klausimas, išnaudojamas vidaus kovoms. Jei, tarkime, norima sukritikuoti socialdemokratus, sakoma, kad jie pataikauja ar yra pernelyg pragmatiški, o norint įgelti konservatoriams, jie kritikuojami už pernelyg didelį užsispyrimą. Tai buvo daugiau vidaus virtuvės klausimai, o realiai tų santykių su Rusija ir nebuvo“, – pažymi V. Jurkonis.

Utopija, užprogramuota nesėkmei

Pasak Rytų Europos studijų centro analitiko Lauryno Kasčiūno, tiek JAV, tiek Lietuvos santykių su Rusija „perkrovimo“ politika buvo užprogramuota nesėkmei, kadangi buvo nuspręsta tartis dėl žaidimo taisyklių su valstybe, tiksliau – režimu, nepripažįstančiu tarptautinių taisyklių, jei jos prieštarauja Rusijos interesams.

„Rusija pastaruoju metu – revizionistinė valstybė, ji nori sau palankaus statuso tarptautinėje sistemoje, geopolitinio arbitro vaidmens. Natūralu, kad ji visą laiką sieks plėsti savo įtaką, ypač artimajame užsienyje. Kai tu kalbiesi dėl žaidimo taisyklių su tokia valstybe, negali tikėtis, kad susikalbėsi.

Lietuvos politikų kalbos apie santykių su Rusija „perkrovimą“ – absoliuti utopija. Kas kartą, kai tik ateina nauja Vyriausybė, ji pasako ankstesniajai, kad ši nemokėjo kalbėtis ir normalizuoti santykių su Rusija, o mes tuoj atversime naują santykių puslapį. Tai – nuolatinė retorika. Taip buvo 2012-aisiais, taip buvo ir kai konservatoriai atėjo į valdžią – Vygaudas Ušackas kalbėjo apie naują santykių puslapį. Apie naujus santykių puslapius buvo kalbėta ir dar anksčiau. Tačiau visada šios kalbos patirdavo nesėkmę“, – kalba RESC analitikas.

Muziką užsako Rusija

Savo ruožtu V. Jurkonis pabrėžia, kad ekonominiai Lietuvos santykiai su Rusija visuomet egzistavo ir, nors sankcijos verslui būdavo taikomos dėl tam tikrų politinių motyvų, priežastimi nebūdavo vyriausybių įvardytas užsienio politikos su Rusija kursas.

„Muziką visada užsakinėdavo Rusijos pusė. „Perkrovimo“ politika nepasiteisino, negalėjo pasiteisinti ir tebuvo iliuzija pirmiausiai dėl Rusijos vidaus politikos. Šiuo atveju kalbame apie V. Putiną ir jo valdžios troškimą. Jeigu buvo norėta integracijos ir artimesnio bendradarbiavimo su Vakarais, Rusijai reikėjo priimti tam tikras žaidimo taisykles. Tai reiškė, kad 100 metų būti Rusijos prezidentu V. Putinui taps neįmanoma, represijos, žmogaus teisių pažeidimai taip pat nesuderinami su Vakarų vertybėmis“, –  kalba politologas.

Antrąja nepasiteisinusios santykių su Rusija „perkrovimo“ priežastimi politologas įvardija Rusijos užsienio politikos nelankstumą.

„Nepaisant to, kad buvo tikrai nemažai Vakarų bandymų integruoti Rusiją (NATO ir Rusijos taryba, G-8, Pasaulio prekybos organizacija, Europos Sąjungoje jau buvo kalbėta apie bevizio režimo galimybes su Rusija), visi signalai Rusijos valdžios buvo ignoruoti.

Negana to, kad buvo nepaisoma Vakarų mėginimų įtraukti Rusiją į įvairius formatus, V. Putinas stengiasi parodyti, kad Vakarai ne tik atsuko jam nugarą, bet ir bando sumenkinti Rusiją“, – pažymi pašnekovas.

Kalbėdamas apie Vakarų santykių su Rusija „perkrovimą“, VU TSPMI dėstytojas politologas Tomas Janeliūnas taip pat pabrėžia šios šalies vidaus politikos įtaką žlugusiems bandymams: „Pati Rusija, jos vadovai įrodė, kad bet kokių pokyčių sėkmė visų pirma priklauso nuo to, kaip Rusija bus linkusi keistis viduje.

Mūsų lūkesčiai ir Kremliaus režimas pastaraisiais metais judėjo visiškai skirtingomis kryptimis – Kremlius judėjo į didesnio autoritarizmo pusę, o vakariečiai tikėjosi matyti pastangas judėti demokratijos link. Jei pati Rusija nenori keistis, nenori tapti labiau demokratiška, tai mūsų tvirtinimai arba įsivaizdavimai, ką norėtume matyti, – nieko verti.“

Stebėti Rusiją ir veikti su sąjungininkais

LRT.lt pašnekovų teigimu, svarbiausios Lietuvos užsienio politikos santykių su Rusija kryptys – veikimas per ES, NATO. Taip pat labai svarbu gebėti kuo geriau ją analizuoti, prognozuoti ir savo žinias bei poziciją pristatyti tarptautiniu lygiu, bendradarbiaujant su partneriais, sąjungininkais.

„Lietuva, ypač Maskvos akimis, yra mažas žaidėjas ir pati viena negali tiesiog „perkrauti“ tų santykių. Kita vertus, iliuzija, kad neva jei elgsimės gražiai ir nuolankiai, Rusija su mumis elgsis atitinkamai, nepasiteisino ir nebuvo niekuo pagrįsta. Bet kuriuo atveju esame kaimynai, tad santykiai, nepaisant to, ar kompiliuoti, ar ne, neišvengiamai egzistuos.

Todėl manau, kad pagrindinis dalykas, kalbant apie Lietuvos užsienio politiką, yra gilinti ekspertines žinias apie Rusiją. Jei prieš 10 metų mes bent jau Karaliaučiaus klausimu buvome laikomi ekspertais, tai šiandien tos ekspertizės ir ekspertų yra mažiau. Kitas mūsų uždavinys – remti Rusijos pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą. Tai galima daryti tiek Rusijos viduje, tiek mūsų vietinėse rusakalbėse bendruomenėse“, – dėsto V. Jurkonis.

Politologo teigimu, turėdami tvirtą ekspertinę bazę, žinias, savo pozicijai turėtume advokatauti Briuselyje, ieškoti sąjungininkų pirmiausiai Baltijos, Vyšegrado šalyse, Skandinavijos valstybėse.

„Dabar pasikliaujama skaičiais, kad V. Putiną remia 90 ar 110 proc. rusų ir panašiai. Kyla klausimas, ar mes iš tiesų turime žinių apie tai, kas vyksta Rusijoje, ar galime pasitikėti tokiais skaičiais, kuriuos dažniausiai pateikia valstybinės institucijos, Kremliaus remiama žiniasklaida, ir ar turime bent kažkokių nepriklausomų informacijos kanalų. Manau, šia kryptimi reikia labiausiai dirbti“, – tikina V. Jurkonis.

Kamuoliukas – ne mūsų pusėje

Anot T. Janeliūno, Lietuva turėtų pripažinti ir įvertinti, kokias grėsmes kelia Kremliaus judėjimas autoritarizmo link, bei atitinkamai ruoštis, kad tos grėsmės mums padarytų kuo mažesnės žalos: „Visų pirma reikia ruoštis viduje, taip pat vienyti pastangas su visais kitais partneriais ir sąjungininkais, o savo poziciją stengtis perkelti į globalesnį lygį.“

Savo ruožtu L. Kasčiūnas teigia manantis, kad Lietuvos politikai turėtų nebeužsiimti saviplaka, esą kažką ne taip darome ar sakome, todėl pykdome Rusiją ir negalime atversti to naujo santykių su ja puslapio. Be to, svarbu įvertinti santykių su Rusija normalizavimo kainą.

„Dažnai girdime klausimą, kodėl mes nesiekiame gerų santykių su Rusija. O kokia to kaina? Mūsų savarankiškumas? Rusijai už dujas pigiausiai moka Baltarusija ir Armėnija, šalys, galinčios pasigirti tik formaliu savarankiškumu.

Geri santykiai su Rusija visada turi savo kainą. O kalbant apie Lietuvos perspektyvą, kamuoliukas yra ne mūsų pusėje. Dažnai užsiimame saviplaka, kad kažką ne taip darome, blogai šnekame, esame per daug aktyvūs. Bet ne vien tai lemia santykius“, – kalba L. Kasčiūnas.

RESC analitiko manymu, Lietuva kartu su ES turi galvoti apie tai, kaip ilgalaike, nuoseklia politika didinti ES svertus Rusijos užsienio ir vidaus politikos trajektorijoje.

„Gazprom“ 10 metų dominavo ES rinkoje, ką norėjo, tą darė. Jei įkurtume bendrą ES dujų įsigijimo agentūrą, kuri vieningai derėtųsi su energetinių išteklių tiekėjais, iškart sumažėtų „Gazprom“ galia, atsirastų ES svertas kontroliuoti Rusijos vidaus ir užsienio politikos procesus.

Jei kada nors V. Putinas norės modernizuoti savo ekonomiką, nulipti nuo „energetinės adatos“, jis turės gauti investicijų, technologijų, atsigręžti į Europą, o ši turi būti pasiruošusi tvirtai pasakyti, kad jei nori tai gauti, priimk mūsų žaidimo taisykles“, – sako L. Kasčiūnas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...