captcha

Jūsų klausimas priimtas

VLKK pirmininkė: kalba yra kaip aprangos kodas – reikia išmanyti, kas kur dera

Nemažai bendravimo nesklandumų kyla iš to, kad jauni žmonės nemokomi, kaip derėtų kalbėti vienoje aplinkoje ir ko geriau vengti kitoje, namo VLKK pirmininkė Daiva Vaišnienė.
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Nemažai bendravimo nesklandumų kyla iš to, kad jauni žmonės nemokomi, kaip derėtų kalbėti vienoje aplinkoje ir ko geriau vengti kitoje, namo VLKK pirmininkė Daiva Vaišnienė.

„Kalba kaip aprangos kodas – namuose galime vilkėti vieną rūbą, viešai rodomės su kitu. Juk su chalatu ir šlepetėmis neiname į Operos ir baleto teatrą“, – teigia vienos iš konkurso „Švari kalba – švari galva“ organizatorių D. Vaišnienė.

– Kokios pagrindinės klaidos daromos šnekant ir rašant?

– Klaidų būna pačių įvairiausių – nuo paprasčiausių tarties ar rašybos klaidų iki sudėtingų išimtinių atvejų. Žinoma, besimokant visada pasitaiko klysti, bet nereikėtų dėl to nusivilti savo gebėjimais ar nuvertinti pačią kalbą. Tiesiog reikia skirti daugiau laiko ir jėgų, kaip ir besimokant bet kokio kito dalyko. Geriau spragas užpildyti mokykloje, nes vėliau raštingumo įgūdžių tikrai prireiks. Štai neseniai pristatytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atliktas akademinės kalbos tyrimas parodė, kad ir studentų darbuose pasitaiko klaidų, kurių neturėtų daryti penktokai ar šeštokai. Beje, kai kurias klaidas daro ne tik studentai, bet ir jų dėstytojai.

Analizuojant akademinę kalbą pastebėta, kad sunkiausia išmokti sklandžiai ir rišliai kurti tekstą, o jei nemokama jungti žodžių ar sakinių, tai ir skyrybos ženklai dedami bet kur. Kiek mažiau elementarių rašybos klaidų – kai rašybos tikrintuvai įdiegti į daugumą teksto rengimo programų, rašybos klaidų privelti ne taip paprasta. Vis dėlto kartais menkai išmanančiam nepadeda ir technologijos.

– Kada susiformuoja kalbos ir rašymo įgūdžiai?

– Šie įgūdžiai ugdomi nuo pirmųjų lietuvių kalbos pamokų, todėl pradinėje mokykloje reikia sudėti gerus pamatus, tinkamai paaiškinti pagrindinius rašybos principus, o vėliau statyti tvirtas sienas rašybą siejant su teksto kūryba ir kalbos sistemos dalykais.

– Kaip ir kada tuos blogus įpročius galima išgyvendinti?

– Paprasčiausia būtų iš karto tinkamai mokytis kalbos, tada nereiktų nieko taisyti. O jeigu ir esama trūkumų, mokytis galima kad ir visą gyvenimą, tik reikia noro.

– Kaip formuoti geros kalbos įgūdžius?

– Kalbos mokomės bendraudami – klausydami, kalbėdami – ir, žinoma, skaitydami gera kalba parašytus tekstus. Labai svarbu, kad mokykloje siūlomi tekstai būtų ne tik svarios literatūrinės vertės kūriniai, bet ir vertingi geros kalbos pavyzdžiai. Turiu galvoje, parašyti ne tik nepriekaištinga kalba, bet ir plečiantys žodyną, mokantys kurti kalbą ir pan.

– Kas kelia didžiausią grėsmę lietuvių kalbai?

– Įprasta manyti, kad grėsmingiausios užsienio kalbos. Tiesa, šiandien daug skaitome, klausome, kalbame užsienio kalbomis, tad jų poveikio neišvengsime. Tik turime neperlenkti lazdos, nes gana primityviai atrodo, kai, regis, išsilavinęs žmogus oficialiame lietuviškame laiške lyg niekur nieko vartoja angliškus žodžius (tiesa, kartais dar juos „papuošdamas“ lietuviškomis galūnėmis), nors būtų galima visiškai paprastai pasakyti lietuviškai.

Žinoma, kartais tas poveikis iš pirmo žvilgsnio nėra labai pastebimas – svetimos kalbos gali paveikti sakinių ar žodžių sandarą, netgi mūsų žodžių reikšmes. Vis dėlto nėra kalbų „agresorių“ ir kalbų „aukų“, tik mes patys, kalbėtojai, vieną kalbą labiau vertiname, o kitą suniekiname. Taigi grėsmę kelia ne pačios užsienio kalbos mokėjimas, o mūsų pačių nuostata, kad užsienio kalba esanti patrauklesnė ir vertingesnė.

– Kodėl svarbi švari kalba?

– Kalbėti ir rašyti be klaidų verta ne dėl to, kad gerai išlaikytume lietuvių kalbos brandos egzaminą. Daug svarbiau kalbos mokytis suprantant, kad jos reikės visą gyvenimą: universitete, darbe, bendraujant ir t. t.

– Ką mūsų kalba sako apie mus pačius?

– Kalba yra mūsų socialinio gyvenimo ir asmeninio įvaizdžio dalis. Iš to, kaip kalbame ir rašome, galima labai daug apie mus sužinoti – koks mūsų išsilavinimas, bendravimo stilius, pomėgiai.

Bendraudami ne visada į tai atkreipiame dėmesį, nesusimąstome, pavyzdžiui, rašydami SMS žinutes be lietuviškų rašmenų, kad gavėjai kartu su mūsų siunčiama žinute gauna ir kitą informaciją, rodančią atsainoką požiūrį ne tik į savo kalbą, bet ir į žinutę gaunantį žmogų. Šį požiūrį galima iššifruoti ir taip – neverta dėl jo stengtis, ir taip supras.

Pažįstu žmonių, kurie tiesiai šviesiai yra kolegoms pasakę, kad neatsakinės į elektroninius laiškus ar trumpąsias žinutes, parašytas nelietuviškais rašmenimis.

– O jeigu aplinkui visi rašo nelietuviškais rašmenimis?

– Viskas priklauso nuo asmeninių nuostatų. Kartą paklausiau moksleivės, Jaunųjų filologų konkursui pateikusios darbą apie moksleivių žinučių rašymo ypatumus, kaip ji siūlytų skatinti rašyti žinutes lietuviškais rašmenimis. Ji papasakojo, kaip ėmė draugams rašyti trumpąsias žinutes lietuviškais rašmenimis. Ir ką jūs manot? Kai kurie draugai jai atsakymus pradėjo taip pat rašyti lietuviškais rašmenimis.

Sunku pakeisti pasaulį, jei nekeičiame savęs. Pradėkime nuo gero ir paveikaus asmeninio pavyzdžio.

– Gal galima viešoje vietoje kalbą vartoti taisyklingai, o buityje kaip tik patinka?

– Privataus bendravimo niekas nereglamentuoja. Juk jauni žmonės, žaisdami su kalba, prisigalvoja visokiausių įdomybių. Suaugus šie dalykai, kaip ir vaikiški marškinėliai, turėtų būti išaugami. Deja, ne visiems tai pasiseka. Taigi pirmiausia reikia atskirti, kas yra oficialus ir neoficialus bendravimas.

Ko gero, nemažai bendravimo nesklandumų ir kyla iš to, kad jauni žmonės nemokomi, kaip derėtų kalbėti vienoje aplinkoje ir ko geriau vengti kitoje. Kalba kaip aprangos kodas – namuose galime vilkėti vieną rūbą, viešai rodomės su kitu. Juk su chalatu ir šlepetėmis neiname į Operos ir baleto teatrą...

– Kokia intonacija verta kalbėti apie švarią kalbą jaunimui?

– Žinoma, su kiekviena kalbos vartotojų grupe reikia kalbėti skirtingai. Jaunuoliams svarbus ne tiek oficialusis, kiek jų bendraamžių pripažinimas. Svarbiau ne bausti ar bandyti atgrasyti nuo tų kalbos atmainų, kurias jaunimas vartoja, bet aiškinti, kur ir kodėl dera kalbėti taisyklingai. O naujų kalbos formų ar žodžių kūrimas gali būti labai naudingas ir bendrinės kalbos raidai, jei, žinoma, paisoma pagrindinių kalbos taisyklių.

– Ar tokie konkursai, kaip „Švari kalba – švari galva“, naudingi?

– Tikrai taip. Tokie renginiai skatina ne tik įsiminti kalbos taisykles, bet ir patvirtina, kad tai yra svarbu. Ne tik dėl gero įvertinimo, bet ir dėl to, kad kalba telkia smalsius ir gabius moksleivius. Be to, konkursas – proga įrodyti savo pranašumą ir smagi pramoga, rodanti, kokia nenuobodi gali būti kalba.

 

Aštuntasis konkursas „Švari kalba – švari galva“ kviečia moksleivius pademonstruoti savo gimtosios kalbos žinias ir gebėjimą jas pritaikyti kasdienybėje prie kompiuterio. Pernai konkursas sulaukė rekordinio – 12 tūkstančių – dalyvių skaičiaus.

Anksčiau dalyvauti galėjo tik 6–10 klasių mokiniai, tačiau patikrinti žinias panoro ir penktokai. Šiemet į žaidimą įtraukti ir jie. Užduočių komplektą penktokams pagal jų lygį sukūrė mokytojai. Užduotis recenzavo VLKK, rašoma pranešime spaudai.

Prakalbinti kompiuterį lietuviškai šiemet kviečiami Lietuvos bendrojo ugdymo ir užsienio lietuviškų mokyklų 5–10 klasių moksleiviai. Užduotys bus atliekamos specialiai konkursui sukurtoje svetainėje www.lituanika.lt, kurioje vyksta ir registracija į konkursą. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...