captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Auštrevičius: maldomis Rusijos nesustabdysime

Taikos Rytų Ukrainoje planas kol kas migloje. Vis dar neaišku, ar Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos bei Vokietijos lyderių susitikimas šią savaitę apskritai įvyks. Mažai žinoma ir apie galimo taikos susitarimo detales. Tuo metu Lietuva didina savo gynybinę galią: planuoja įsigyti daug naujos ginkluotės bei didinti karių skaičių.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Taikos Rytų Ukrainoje planas kol kas migloje. Vis dar neaišku, ar Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos bei Vokietijos lyderių susitikimas šią savaitę apskritai įvyks. Mažai žinoma ir apie galimo taikos susitarimo detales. Tuo metu Lietuva didina savo gynybinę galią: planuoja įsigyti daug naujos ginkluotės bei didinti karių skaičių.

Apie visą tai – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku ir Europos Parlamento nariu Petru Auštrevičiumi.

– Pone Auštrevičiau, kol kas apie galimą taikos planą žinome tik iš žiniasklaidos pranešimų. Kokios Jūsų prognozės dėl galimybės pasirašyti taikos susitarimą, kurio Rusija laikytųsi?

– Iš tikrųjų lieka para iki žadėtos derybų pradžios Minske. Reikia pripažinti, kad situacija iš tiesų labai neaiški. Ir neaiški iš esmės dėl Rusijos žaidimo, nes Rusija nori susitarti iki derybų. Rusija prieš susitikimą jau kelia tam tikras sąlygas, nes nori, kad Vakarai ir ta pati Ukraina atvažiuotų į Minską jau sutikę su išankstine Rusijos pozicija. Iš normalių derybinių procesų yra akivaizdu, kad tai iš esmės yra reikalavimas ir ultimatumų kėlimas. Juo labiau kad Rusijos reikalavimai yra tikrai sunkiai suprantami ir niekuo nepagrįsti.

Iš kitos pusės, man pačiam yra labai neaišku, o kuo „Minskas2“ skirsis nuo „Minsko1“? Minske rugsėjį buvo sutarta, kad, štai, yra 12 sąlygų, jos yra pakankamai aiškios ir reikalingos, bet pasirodo, kad Rusija visiškai neketino tų sąlygų įgyvendinti. Dabar, sukūrusi karinę situaciją, norima dar labiau sumenkinti Ukrainos derybines pozicijas ir reikalauti daugiau negu rugsėjo mėnesį. Man kyla didelių abejonių, ar bus laikomasi „Minsko2“, kai nesilaikoma „Minsko1“.

– Bent jau iš tų viešų pareiškimų akivaizdu, kad vienintelis Rusijos tikslas – įšaldyti konfliktą. Atrodo, kad daroma viskas, kad situacija liktų tokia pati, kokia yra dabar, išskyrus nebent tai, kad nebūtų naudojama ugnis.

– Jūsų žodžiuose yra daug tiesos. Nuogąstaujama, ir pats prezidentas P. Porošenka apie tai kalba, kad Rusija siekia įsitvirtinti Ukrainoje, susikurti įtakos ir jėgos sritį, jau nekalbant, kad siekiama įšaldyti konfliktą. Reikalaujama, kad Ukraina de jure pripažintų vadinamas Donecko ir Luhansko liaudies respublikas, finansuotų jas ir derėtųsi. Tai tas pats, kaip priversti žmogų be nuskausminimo atlikti sau operaciją ir dar jam nurodinėjama, kaip jis turi elgtis operacijos metu. Manau, kad iš tarptautinės teisės pozicijų žvelgiant, situacija labiau primena šliaužiančią okupaciją ir aneksiją, nei atvirą dialogą tarp nepriklausomų valstybių.

– Pone Olekai, ką Jūs manote apie taikos galimybę? Ar toks susitarimas galėtų būti įgyvendintas?

– Iki šiol patirtis liūdna. Kiek buvo susitarimų – nė vienas neįgyvendintas. Manau, kad tartis vis tiek reikia, nes tos gyvybės, kurias kasdien nusineša kariniai veiksmai, yra labai brangios. Tie diplomatai, kurie dirba, turi didelę atsakomybę tam, kad būtų sustabdyti kariniai veiksmai. Kita vertus, ukrainiečiai turi ginti savo teritoriją.

– Prezidentė D. Grybauskaitė jau avansu kalba, kad A. Merkel, kiek ji ją pažįsta, tikrai neišduos Ukrainos, neišduos Baltijos šalių. Jūsų nuomone, ar nėra brukamas akivaizdžiai Ukrainai nenaudingas planas?

– Manau, kad pirmoji sėkmė būtų kraujo liejimo sustabdymas. Mes, lietuviai, penkiasdešimt metų laukėme ir galiausiai tapome laisvi. Man atrodo, kad toks kelias irgi yra kelias. Ar galėtume kitaip pasirinkti? Galbūt. Bet jau metus laiko Ukrainoje žūsta žmonės, vykdoma agresija. Tą žmonių žudymą reikia stabdyti.

– JAV vis dar svarsto, ar tiekti ginkluotę Ukrainai. Kaip Jūs manote, ministre, ar teisingesnis kelias būtų didinti Rusijos karo kaštus, suteikiant Ukrainai daugiau karinio pranašumo?

– Manau, kad Ukrainą reikia paremti įvairiomis priemonėmis, įskaitant ir karines. Jie turi teisę apsiginti. Aš tikrai nesakau, kad įmanomas tik vienas konflikto sprendimo būdas: karinis arba diplomatinis. Manau, kad karinė gynyba yra vienas iš to agresijos stabdymo žingsnių arba galimybių.

– Ministre, kaip Jūs manote, kodėl Europos lyderiai kategoriškai tam priešinasi?

– Turbūt reikėtų jų paklausti. Atsakymų gali būti keletas. Visų pirma tai, kad konfliktas neplistų toliau. Galbūt galvojama taip. Kitas dalykas, kad mes pakliuvome į propagandinį žodžių mūšį. Kažkodėl karius pradėjome vadinti „žaliais žmogeliukais“. Ir kitas dalykas – arba valstybei taikomas ginklų embargas, arba ne. Jokio oficialaus pranešimo ar susitarimo, kad Ukrainai yra taikomas ginklų embargas, nėra. Tai kodėl jis turėtų būti taikomas? Manau, kad turėtume leisti įsigyti norimus ginklus, ar, kas gali, paremti šalį ginkluote, kad ji galėtų apginti savo teritoriją.

– Pone Auštrevičiau, ar Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai nebruka Ukrainai plano, kuris jai būtų nenaudingas? Kitaip tariant, formaliai išsaugant teritorijos vientisumą, bet susitaikant, kad didelės dalies savo teritorijos ji nekontroliuos.

– Jeigu ieškome taikos plano Ukrainai, turime aiškiai suprasti, kad tai negali būti padaryta Ukrainos sąskaita. Ukraina liks nestabilia valstybe su potencialiomis įtampos ateityje, jeigu šis konfliktas nebus išspręstas taip, kaip jį reikėtų išspręsti. Mane iš tiesų neramina nesutarimas pačios ES viduje ir ES bei JAV pozicijose. Kokiu būdu padėti Ukrainai? Mes visi suprantame, kad karinis sprendimas nėra pats geriausias. Bet atrodo, kad be karinio, bent jau gynybinio, nebus jokio sprendimo. Aišku kaip diena, kad maldomis Rusijos agresijos nesustabdysime. Vakarai turi suprasti, kad jų vienybės ardymas kelią grėsmę tiek Ukrainai, tiek patiems vakarams ateityje išlikti stabiliomis valstybėmis. Manau, kad Vakarai turi šansą arba padaryti didelę klaidą, arba išspręsti konfliktą taip, kaip visi tikisi.

– Pone Olekai, pristatėte savo vadovaujamos ministerijos gaires ateinantiems penkeriems metams. Jau šiemet gynybos biudžetas padidėjo trečdaliu. Kokie pagrindiniai numatomo plano akcentai?

– Pagrindinis dalykas – kariuomenės sudėtis. Norime pakviesti karių, kad daliniai būtų visiškai užpildyti ir kad kariuomenė nebūtų tik „ant popieriaus“. Kad kiekvienas ateinantis karys turėtų modernią ginkluotę ir jaustųsi saugiai. Sieksime, kad mūsų kariuomenė būtų manevringesnė, kad kariai mokėtų judėti mūšio lauke ir pasitikti priešą.

– Kokio dydžio šiuo metu yra Lietuvos reguliariosios pajėgos, ir kiek jų turėtų būti metų pabaigoje?

– Šiuo metu turime 8 tūkst. profesionalių karių ir apie 5 tūkst. savanorių. Norime, kad bent profesionalių karių dalis padidėtų iki 12 tūkstančių. Šio rezultato sieksime kuo greičiau. Maksimalus terminas – 5 metai.

– Nemažai yra teigiančių, kad Lietuva per vangiai ruošia kariuomenės rezervą. Per mažai jaunuolių praeina privalomo karinio parengimo kursą ir įgyja žinių. Ar ketinate šioje srityje didinti apimtis?

– Priklauso nuo to, apie kokį periodą kalbame. Jeigu grįžtume į 2008 m., kai turėjome panašius skaičius, tai maždaug 2000 praėjo karių. Šiandien mes kalbame 1200 pakvietimų į profesinę kario tarnybą, dar yra baziniai mokymo kursai, savanorių pajėgos. Panašu, kad tikrai greitai sugrįšime į 2008 m., kaip sugrįžome ir finansine padėtimi. Negalime kviesti karių ir jiems nieko neduoti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...