captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kalbininkė: už tradicines moterų pavardes mūru stojo vyrai

Už kalbą, tradicijas ir tradicines moterų pavardes daugiausia kovoja ne pačios moterys, o vyrai. Taip teigia knygos „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?“ autorė, kalbininkė Rita Miliūnaitė, tyrusi, kokios nuomonės apie nepriesagines pavardes vyrauja straipsnių šia tema interneto komentaruose.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Už kalbą, tradicijas ir tradicines moterų pavardes daugiausia kovoja ne pačios moterys, o vyrai. Taip teigia knygos „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?“ autorė, kalbininkė Rita Miliūnaitė, tyrusi, kokios nuomonės apie nepriesagines pavardes vyrauja straipsnių šia tema interneto komentaruose.

„Kai kuriems vyrams atrodė, kad nepriesaginės pavardės yra nebūtina tradicijų kaita, nes reikia išlaikyti priesagines pavardes kaip tradicinę mūsų pavardžių sistemą. Kiti vyrai turbūt gana opiai reagavo į šias pavardes todėl, kad pajuto, jog moterys tikrai tampa savarankiškos, ir šios pavardės joms tarsi leidžia parodyti atskirumą nuo vyrų“, – sako R. Miliūnaitė.

– 2003 m. Lietuvoje buvo įteisintos nepriesaginės moterų pavardės, o Jūs po dešimties metų parašėte apie tai knygą. Kodėl tai reikėjo padaryti būtent tuo metu?

– Tiesą sakant, knyga atsirado man pačiai netikėtai ir neplanuotai. Maždaug prieš 15 metų pradėjo kurtis interneto žiniasklaida, atsirado straipsnių ir jų komentarų. Man pasidarė įdomu, kaip žmonės komentuoja kalbos temų straipsnius, kaip vertina konkrečius kalbos faktus, vykstančius kalbos pokyčius, kaip žiūri į kalbininkų darbą. Tie komentarai buvo tiesiog aukso kasyklos nuomonėms tirti. Taigi komentarų visą laiką neišleidau iš akiračio.

Staiga 2009 m. kilus diskusijų bangai apie nepriesagines moterų pavardes, internete buvo skelbiama ir straipsnių su komentarais. Na, o ta diskusijų banga kilo dėl to, kad kaip tik tuo metu grupelė kultūrininkų kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, kad šis priverstų Kalbos komisiją atšaukti 2003 m. nutarimą. Taigi diskusijų kilo daug. Man beliko tik pasiraitoti rankoves ir pulti į tuos komentarus.

Iš pradžių ketinau rašyti tik straipsnį apie tas nuomones, bet pamačiau, kad į jį niekas netelpa. Reikėjo pasigilinti į lietuvių pavardžių susidarymo istoriją, o beieškodama siūlo galo, iš kur kilo idėja įteisinti nepriesagines pavardes, atsikasiau iki prieškario Lietuvos diskusijų šiuo klausimu. Taip atsirado toji knyga.

– Jūsų knyga – mokslininkės požiūris į kalbos raidos dalykus, bet nemažai vietos skirta ir klausimams, kaip jaučiuosi, ką man tai reiškia. Ar Jums pačiai buvo naujas tokio pobūdžio darbas?

– Rašant knygą, man pirmiausia rūpėjo priežastys, kodėl buvo įteisintos tokios pavardės, kodėl kai kurios moterys atkakliai to siekė. Nepriesaginės moterų pavardės buvo įteisintos ne dėl kalbinių, o dėl psichologinių ir socialinių priežasčių, grindžiant šį sprendimą tuo, kad neva moterys dėl savo tradicinių pavardžių, rodančių šeiminę padėtį, patiriančios diskriminaciją visuomenėje. Psichologinė moterų savijauta kaip tik buvo vienas iš argumentų, vertinant moterų pavardes. Šiaip toks argumentas, vertinant kalbos reiškinius, yra gana retas, ir man jį tirti buvo įdomu.

Pačiuose komentaruose žmonės, vertindami moteris, kurios jau pasirinko nepriesagines pavardes arba kurios ketina jas pasirinkti, netgi apibūdino jas pagal įvairius požymius, o jais remdamasi, galėjau šias moteris suskirstyti į kelis psichologinius tipus. Tarkim, aiškiai išsiskyrė, kad kai kurios moterys, kurioms reikia tų nepriesaginių pavardžių, jaučiasi nevisavertės visuomenėje. Joms kaži ko trūksta, kaži ko jos neranda, ir ta nepriesaginė pavardė joms suteikia daugiau pasitikėjimo.

Kitos moterys yra tarsi išsišokėlės. Joms įdomu viskas, kas nauja ir madinga. Staiga atsirado toks dalykas kaip nepriesaginė pavardė, leidžianti parodyti savo išskirtinumą tarp kitų moterų. Kai kurios iš šių moterų, gal nelabai ir galvodamos, puolė keistis tas pavardes, taigi tai tapo savotiška mada – kaip kad ir ilgų nušviesintų plaukų ar plastikos chirurgų apdorotų kūnų mada.

Trečias moterų tipas – karjeristės (žinoma, nebūtinai blogąja prasme). Tiesiog tai moterys, darančios karjerą ir norinčios parodyti, kokios jos šiuolaikiškos, savarankiškos. Nepriesaginė pavardė, jų manymu, padeda sukurti tokį įvaizdį.

Ketvirtasis moterų tipas – grynosios feministės, kurios iš tikrųjų kovoja už moterų teises. Jos sako, kad priesaginės pavardės rodo šeiminę priklausomybę, o nepriesaginės jau leidžia moteriai būti atskirtai nuo priklausymo tėvui ar vyrui – jos yra visiškai nepriklausomos.

– Kai kuriuose straipsniuose netradicinių moterų pavardžių palaikytojai aiškino, kad jau Jonas Jablonskis norėjo įvesti pavardes be priesagų. Prie kokių išvadų priėjote Jūs?

– Apie Jono Jablonskio požiūrį į šias pavardes reikia kalbėti atsargiai, nes man pačiai bent jau kol kas nepavyko rasti dokumentų, kur J. Jablonskis būtų raštiškai ką nors pasakęs apie šias pavardes ir išdėstęs savo požiūrį į jas.

Vienintelis šaltinis, iš kurio galima spręsti apie Jablonskio požiūrį, yra jo studentų atsiminimai. Tarp tų studentų yra vėliau žinomais kalbininkais tapę Antanas Salys, Bronė Vosylytė, Juozas Senkus, taip pat rašytojas Antanas Vaičiulaitis ir kiti.

Jablonskis, matyt, bejuokaudamas ne kartą ir ne vieną savo studentę yra pavadinęs nepriesagine pavarde. Studentai pas J. Jablonskį į namus ateidavo, kai jis jau buvo gerokai pasiligojęs. Padėdavo jam tvarkyti korespondenciją ir kitus rašto darbus. Tarp tų studentų būdavo ir merginų su mergautinėmis pavardėmis. Viena iš jų, Jonė Deveikytė, ūkininkų duktė, buvo stambi, drūta mergina, ir Jablonskis turbūt juokais pasakė, kad ji ne kokia Deveikytė, jai jau esą reikėtų būti visai Deveikei. Tačiau tokio fakto, kad Jablonskis būtų rengęs pavardžių rašybos sistemos reformą, nėra. Antanas Salys jau vėliau yra sakęs, kad Jablonskis apie nepriesagines moterų pavardes kalbėjęs, bet viešai siūlyti vartoti tokių pavardžių nesiryžęs.

– Nagrinėjote apie 3 000 komentarų. Ar piktų, įtūžusių žmonių nuomonė gali būti medžiaga? Ar sudėtinga buvo daryti apibendrinimus?

– Na, turbūt ne vien tik įtūžę, pikti ar kuo nors nepatenkinti žmonės tuos komentarus rašė. Komentarų buvo visokiausių, nes internete kunkuliuoja savitas, pilnas įvairiausių emocijų gyvenimas.

Tie komentarai parodė, jog kai kurie žmonės buvo labai kategoriški. Vieniems tos pavardės labai patiko (daugiausia moterims), kiti manė visiškai priešingai. Bet buvo nemaža dalis ir tokių, kurie sakė, kad nepriesaginės pavardės jiems yra nepriimtinos, nepatinka, ir, tarkim, moterys nenorėtų jų rinktis, vyrai nenorėtų, kad jų artimos moterys tokias pavardes turėtų, bet vis dėlto tegu būna tokia tikimybė pasirinkti – jei moterys nori, tegu jos renkasi.

Tai turbūt rodo, kad mūsų visuomenėje jau atsiranda pakantos dalykams, kurie atrodo gal ir nepriimtini, bet, žinoma, toli gražu nebūtina tai aiškintis pykčiu ar kumščiais.

Komentarams tirti reikėjo susikurti savitą metodiką, o apibendrinimus buvo galima daryti remiantis kiekybine ir kokybine komentarų analize, kruopščiai išnagrinėjus kiekvieną komentarą, išgliaudžius juose pateikiamus argumentus.

– Knygoje esančioje lentelėje pateikiama 2012 m. pavardžių įvairovė pagal gražiausių moterų reitingą. Ten yra tokių pavardžių: Bosas, Martinėlė, Pilibaitytė-Mia, Tamošiūnaitė-Budrė, Genytė, Starošaitė, Mildažytė ir kt. Tuomet jau buvo praėję devyneri metai po leidimo vartoti nepriesagines moterų pavardes. Taigi jau galima daryti išvadas, ar tokios pavardės buvo tikrai reikalingos. Ką tas sąrašas atskleidžia?

– Sąrašas parodė, kokie šiuolaikinių moterų pavardžių modeliai funkcionuoja dabartinėje mūsų visuomenėje. Galima sakyti, kad paaiškėjo du svarbiausi dalykai. Pirmas – nemaža dalis moterų, netgi ištekėjusių, vis dėlto yra pasilikusios mergautinę pavardę. Nepriesaginių pavardžių šiame sąraše buvo tik 4,5 proc. Vadinasi, moterys nepuolė per tą laiką, kai nepriesaginės pavardės jau buvo įteisintos, keistis savo pavardžių ir lipdytis nepriesaginių.

Žinoma, sąrašas išskirtinis, nes, kaip ir minėjote, jame buvo daug žinomų moterų. Aiškiai matyti mada, kuri buvo ryški ir daug anksčiau, XX amžiuje, kai žinomos moterys – dainininkės, aktorės – mėgdavo pasilikti mergautinę pavardę.

Antras dalykas – iš sąrašo paaiškėjo, kad dalis šiuolaikinių moterų pavardžių yra dvigubos: pasilikta mergautinė pavardė ir prie jos pridėta ištekėjusios moters pavardė. Ką tai rodo? Tai, kad moterys visiškai neketina slėpti savo šeiminio statuso – jos yra ištekėjusios. Beje, ir tos žinomos moterys, kurios pasiliko vien tik mergautinę pavardę, taip pat toli gražu neslepia savo šeiminės padėties. Taigi dabartinėje visuomenėje tradicinės pavardės jau nėra patikimas moters šeiminės padėties rodiklis, todėl negali būti diskriminacijos pagrindas.

– Knygoje yra ir apklausa „Jaunimo požiūris į nepriesagines moterų pavardes“. Kokia vyrų nuomonė šioje apklausoje? Kaip į šį reiškinį reaguoja vyrai?

– Iš tikrųjų esama visokių reakcijų. Vieni į nepriesagines pavardes žiūrėjo gana paprastai – jeigu moteris nori, kodėl ne? Tegul renkasi, nes tai jos teisė. Dalis vyrų tai vertino atsargokai – galbūt nebūtina daryti revoliucijų. Buvo ir tokių, kurie aštriai reagavo į nepriesagines moterų pavardes.

Galima sakyti, išaiškėjo netgi šioks toks paradoksas – mūsų visuomenėje įprasta, kad pirmiausia moterys rūpinasi kalba, kalbos paveldu, jo išsaugojimu, perdavimu vaikams nuo pat lopšio. Čia pasirodė, kad už kalbą, kalbos tradicijas, tradicinę kalbos sistemą ir tradicines pavardes daugiausia mūru stojo vyrai. To priežastys gana įvairios.

Kai kuriems vyrams atrodė, kad nepriesaginės pavardės yra nebūtina tradicijų kaita, nes reikia išlaikyti priesagines pavardes kaip tradicinę mūsų pavardžių sistemą. Beje, taip mąstė ir didžioji dalis atskirai mano apklaustų Kauno kolegijos studentų vyrų. Kiti vyrai turbūt gana opiai reagavo į šias pavardes todėl, kad pajuto, jog moterys tikrai tampa savarankiškos, ir šios pavardės joms tarsi leidžia parodyti atskirumą nuo vyrų.

– Nepriesaginės pavardės nėra natūraliai kalboje atsiradęs reiškinys. Tai aplinkybių paveiktas reiškinys. Jūs tą procesą knygoje pavadinate eksperimentu. Ar pati šiam eksperimentui pritariate?

– Iš tiesų sakyčiau, kad tai buvo eksperimentas. Pirmiausia todėl, kad, Kalbos komisijoje besvarstant šį klausimą, nebuvo atlikta aiškių, nuoseklių tyrimų, kaip atrodys mūsų pavardžių sistema, kai į ją bus įterptas šis naujas elementas. Nebuvo išsiaiškinta, kaip visuomenė reaguos į tokias pavardes. Jau iki tol vykusios diskusijos rodė, kad tai nebus toks paprastas dalykas, kaip pakeisti kokį nors rašybos dalykėlį ar ką nors panašaus. Taigi manyčiau, kad tai buvo eksperimentas.

Knygoje šias nepriesagines pavardes palyginau su tatuiruotėmis. Toks palyginimas turbūt turi logikos, nes nepriesaginės pavardės, kaip ir tatuiruotės, iš pradžių buvo priklausymo tam tikram visuomenės sluoksniui ženklas. Juk pirmiausia mūsų visuomenėje tatuiruotės atsirado tarp jūrininkų, vagių ir kalinių. Tik paskui pradėjo plisti, tapo savotišku mados ar išskirtinumo ženklu. Šiandien mūsų turbūt nestebina, kad tatuiruotėmis gėrisi ir puikuojasi netgi aukštą statusą turintys aktoriai ar panašių profesijų žmonės.

Nepriesaginės pavardės bent jau XX a. trečiąjį, ketvirtąjį ar vėlesnį dešimtmetį (pirmiausia Suvalkijoje, turbūt šiek tiek ir Pietryčių Lietuvoje) buvo pridedamos toms moterims, kurios turėjo labai nekokią reputaciją. Kitaip sakant, moterys tarsi būdavo atribojamos nuo giminės, šeimos. Nepriesaginė pavardė rodydavo, kad moteris eina ne visai gerais keliais. Paskui viskas apsivertė ir šiandien nepriesagines pavardes savanoriškai renkasi visai kitokio statuso moterys. Taigi mūsų pavardžių sistema buvo ištatuiruota.

Nepriesaginės pavardės vis dėlto nėra toks neutralus kalbos reiškinys, kadangi kelia tiek emocijų ir diskusijų. Apskritai pavardė nėra tik asmens nuosavybė. Tai ir visuomenės nuosavybė. Pavardės juk oficialiai funkcionuoja mūsų dokumentuose, įeina į įvairius oficialius valstybės registrus. Taigi tai turėtų būti neutralus reiškinys.

Man buvo įdomu skaityti komentarus, kuriuose kalbama, kaip žmonės reaguoja į tas pavardes. Tarkim, kai kurie vyrai (netgi vyrai) sako, kad nenori savo vaiko leisti į darželį, jeigu auklėtoja turi tokią pavardę. Kitas žmogus sako: „Jeigu einu pas gydytoją, matau, kad galiu rinktis iš dviejų moterų, ir vienos moters pavardė yra nepriesaginė, nors tų gydytojų nepažįstu, pirmenybę teiksiu moteriai, kuri turi tradicinę, priesaginę, pavardę.“ Tai rodo, kad nepriesaginės pavardės nėra tokios neutralios ir, netgi visai nepažįstant žmogaus, apie jį jau susidaroma tam tikra nuomonė, o to neturėtų būti.

Manyčiau, kad tai eksperimentas, o kiek jis pavykęs ar nepavykęs – matysime. Nepriesaginės pavardės pamažu plinta. Galbūt po kiek laiko mes į jas žiūrėsime visiškai ramiai ir be jokių emocijų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close