captcha

Jūsų klausimas priimtas

Pristatyta nauja disidento A. Terlecko knyga

Pristatyta nauja antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, Laisvės premijos laureato Antano Terlecko knyga. Pats autorius sako, kad rašė tai, ką matė po truputėlį laisvėjančioje Lietuvoje.
M. Vidzbelio (BFL) nuotr.
M. Vidzbelio (BFL) nuotr.

Pristatyta nauja antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, Laisvės premijos laureato Antano Terlecko knyga. Pats autorius sako, kad rašė tai, ką matė po truputėlį laisvėjančioje Lietuvoje.

Kelios minutės iki pristatymo skirtos autografams. Kelinta tai jo knyga, A Terleckas sako nė pats nežinantis. Tiesiog šįkart tai – ištraukos iš dienoraščio, rašyto 1987-aisiais ir 1988 metų pradžioje.

Dienoraščio A. Terleckas sako nerašęs gal tik dešimtmetį, o šiaip – visada visur. Naujausioje knygoje „Lietuvoje iš vėjo ir šalčių žemės sugrįžus“ – viskas, ką sako tada matęs, po kalinimo ir tremties Magadane.

„Atrodo, pusė bėdos. Ar gyvenimas, ar dienoraščiai? Dienoraščiai. Gyvenimas tai geras. Ačiū Dievui. Bet, jeigu Dievą sutikčiau, padėkočiau jam. Bet, jei sakys, gal tu dar vieną gyvenimą? Ne, ačiū, kito tokio gyvenimo nenoriu“, – kalbėjo disidentas.

Šioje knygoje – paskutinių sovietų valdžios metų socialinė aplinka, žmonių ir valdžios mąstysena, Laisvės lygos narių bendravimas. A. Terlecko anūko teigimu, senelis rašo daug ir įdomiai, tad per vieno žmogaus prizmę galima pažvelgti į visą šalies okupaciją, šįkart – į režimo laisvėjimą. Vis dėlto labiausiai jį žavi aprašyti kasdieniai dalykai.

„Apie senelį seniai tenka girdėti daug visko, bet man labai patinka tos buities detalės. Kaip jis, būdamas jau 60 metų, vis labai mėgdavo virti cepelinus ir, kai tik pas Terleckus kokia nors šventė, taip senelis rašo, kad cepelinus gamina kiaurą dieną“, – sakė A. Terlecko vaikaitis.

„Aš noriu tik pasveikinti visus ir paraginti ir Antano bendražygius, kad daugiau rašytų. Daugiau rašytų, nes tai yra istorija, kurią mes, neduok Dieve, nusinešam į aną pusę ir ji išnyksta paprasčiausiai kartu su žmogumi“, – dėstė Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Birutė Burauskaitė.

„Atsiminimai, memuarai, tegul ir pats subjektyviausias šaltinis, bet tai yra istorijos šaltinis. Ir be atsiminimų, be memuarų mes niekados negalėsim iki galo parašyti Lietuvos istorijos“, – teigė istorikas Algirdas Jakubčionis.

A. Terleckas sako turįs medžiagos dar kelioms knygoms, belieka jas išleisti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...