captcha

Jūsų klausimas priimtas

Į protėvių žemę emigravęs Danielius nesiskiria su užtaisytu M16 automatu

Vieta, į kurią šįkart pasuko „Emigrantai“, neegzistuoja automobilių navigacijos sistemose. Ji ne visuomet žymima žemėlapiuose, apie ją sklinda daug kalbų – daugiausiai iškraipytų, neteisingų. Kad čia pakliūtume reikėjo asmeninio kvietimo, oficialių dokumentų iš valdiškų įstaigų, iki smulkmenų suderinto kelionės plano ir svarbiausia – laikytis griežtų taisyklių.
Laidos kadras.
Laidos kadras.

Vieta, į kurią šįkart pasuko „Emigrantai“, neegzistuoja automobilių navigacijos sistemose. Ji ne visuomet žymima žemėlapiuose, apie ją sklinda daug kalbų – daugiausiai iškraipytų, neteisingų. Kad čia pakliūtume reikėjo asmeninio kvietimo, oficialių dokumentų iš valdiškų įstaigų, iki smulkmenų suderinto kelionės plano ir svarbiausia – laikytis griežtų taisyklių.

Jeigu ne vietoje pasuksite ar laiku nesustosite, jeigu mėginsite kvailai juokauti, jeigu paprašius neišjungsite kameros – jums gali baigtis blogai. Galbūt tai net bus paskutinė jūsų kelionė – tokius įspėjimus girdėjome iš ne vieno pareigūno.

Teritorija aptverta tvora su jutikliais

Tai karo zona. To tikrojo karo, kur šaudo, sprogsta, miršta žmonės. Vieniems tai – Izraelis. Kitiems – Palestina.

Kad ir kaip pavojingai skambėtų, bet ir tokiose vietose gyvena žmonės. Čia kaimelis prie kaimelio. Vieni – grynai musulmoniški, kiti – šimtu procentų žydiški. Avnei Hefecas – vienas tokių: visi 1,5 tūkst. vietos gyventojų yra religiniai žydai, aktyvūs judaizmo išpažinėjai. Penktadieniais švenčia šabą, valgo tik košerinį maistą, mini Chanuką, skaito Torą ir, žinoma, reguliariai lankosi sinagogoje.

„Gyvenvietė yra aptverta. 24 val. per parą yra apsauga, aptvėrimai yra su jutikliais. Nesvarbu, ar lietus lyja, ar gyvulys [palietė], ar kas prasikasė, ar peršoko, ar nugriovė tvorą – kiekvienam dalykui yra kažkoks daviklis. Tai viena. Antra – čia yra kariuomenė, pulkas, kuriame yra šimtas žmonių. Trečia – šitoje gyvenvietėje yra labai nedaug žmonių, kurie netarnavo spec. pajėgose. Ketvirta – labai nedaug žmonių neturi, kaip apsiginti“, – „Emigrantams“ sako Danielius Lupšicas, vietinis Avnei Hefeco gyventojas.

Šis 36 metų vyras gimė ir užaugo Lietuvos sostinėje Vilniuje, bet po to, progai atsiradus, nusprendė išvykti gyventi į savo protėvių žemę – Izraelį.

„Čia tikrai labai gera šalis, geri žmonės, saugi šalis. Pamatysite, kad žmonės gatvėse šypsosi. Viskas gerai. Dabar oras toks – lyja. Žiema pas mus būna du mėnesius ir oras maždaug toks, bet visą kitą laiką – vasara. Ryte atsikeli, atsidarai langą – vėl saulė šiandien, vėl viskas bus gerai“, – optimizmo nestokoja Danielius.

Laidos kadras.

Izraelio pilietybę priėmusio ir automatiškai Lietuvos pilietybės praradusio vyro išskirtinis bruožas – jis itin daug išmano apie šalies gynybą bei karinius konfliktus. Apie tai daug kalba, taip pat skelbia įrašus socialiniuose tinkluose internete.

„Mes šitoje šalyje turime ginti save, turime turėti pačią geriausią kariuomenę pasaulyje, nes jeigu mes jos neturėsime, tai mūsų tiesiog nebus, mus nušluos. Kiek buvo karų šitoje šalyje, tiek mūsų kariuomenė visus juos laimėjo. Kodėl? Nes kai pirmą karą pralaimėsime, Izraelio nebeliks. Todėl mums labai reikia visos pagalbos, kokią tiktai galime gauti iš Europos“, – teigia vyras.  

Priklauso greitojo reagavimo būriui

Ginklas ant Danieliaus peties šiose teritorijose nieko nestebina, juk niekada negali žinoti, kada prireiks gintis. Todėl, sako Danielius, jo kovinis M16 automatas visada yra užtaisytas.

„Aš priklausau specialiajam greitojo reagavimo būriui, aš esu šitos gyvenvietės gynėjas – jeigu bus kažkoks incidentas, aš būsiu pirmas, kuris eis ginti ir reaguos, jeigu kas prapjautų tvorą ar pan.“, – aiškina emigrantas iš Lietuvos.

Pasaulinės naujienų tarnybos skelbia, kad čia geriau nekelti kojos. O žmonės, kurie šiose vietose turi namus, sako, kad pastaruoju metu, palyginti, labai ramu, jie gyvena ir džiaugiasi kasdien pakylančia saule, vaikais, pėdinančiais į darželius ir mokyklas, džiaugiasi, kad kaimynas šypsosi, o ne verkia praradęs artimą savo... Nors, kaip „Emigrantams“ daug kartų pabrėžė Danielius, niekada negali žinoti, kada viskas pasikeis.

Kiekvienam atvykusiam į šią zoną vyras išaiškina „išlikimo“ taisykles. Ir ne tik dėl karinės grėsmės.

„Važiuoti reikia atsargiai. Mes neturime žieminių padangų ir, kai palyja, visi aliejai ir tepalai sukyla ir asfaltas pasidaro kaip slidinėjimo aikštelė, čiuožykla. Antras dalykas – čia yra tokia taisyklė, kad davė Dievas automobilį, tai išmokys ir vairuoti. Tai reiškia, kad yra labai daug džigitų ir reikia būti protingam, o ne teisiam – geriau praleisti, jeigu matai, kad vaikinas plėšosi, nori prieš savo merginą pasirodyti. Jie nelabai kreipia dėmesio į kelio ženklus“, – pasakoja Danielius.

Izraelyje Danielius gyvena jau penkioliktus metus. Čia jis išmoko vietinę kalbą, tarnavo kariuomenėje, dirbo ir tebedirba. Bet svarbiausia – vedė ir susilaukė trijų vaikų. Šeima vyrui – didžiausia vertybė. Kaip keistai tai beskambėtų mums – Avnei Hefeco miestelį jis sako pasirinkęs būtent dėl jos. Kad vaikai augtų natūralioje aplinkoje.

„Tel Avivas man nepatinka. Mano gyvenimo stilius yra šiek tiek kitoks, aš nesivaikau klubų, barų ir kažkokių dūzgių – va, išmokau gerą žodį. Man yra svarbu auginti vaikus, kad jie augtų pagal moralinį kodeksą, kuris labai susijęs su mano religija, kultūra, kalba. Kaimelyje, kuriame mes gyvename, yra religinga bendruomenė, kuri turi savo taisykles, savo moralinius įsitikinimus“, – sako Danielius.

Ginklo nepamiršta niekada

Tai pirmas kartas „Emigrantų“ laidos istorijoje, kai atvykę filmuoti iš Lietuvos svetur išvykusio gyventi žmogaus, kai ką turėjome filmuoti slapta kamera.

Kaukėti ir ginklais apsikarstę kareiviai, apsaugos bokštai, didesni ir mažesni patikros punktai, dygliuotos tvoros ir grėsmingi perspėjimai ant ženklų: jūsų gyvybei gresia pavojus.

Laidos kadras.

Dėl saugumo tikrinami kiekvieno praeivio ar pravažiuojančiojo dokumentai. Jeigu jūsų pase – Egipto, Turkijos ar kitos musulmoniškos šalies antspaudas, galite būti tikri – būsite apklausti. Ką ten veikėte, kiek laiko buvote, ar ką nors iš vietinių pažįstate, ar vežėtės iš ten lauktuvių, jeigu taip – tai kokių? Apsauga leis toliau važiuoti tik tuo atveju, jeigu nesukelsite įtarimų.

Taip yra ne veltui, aiškina kariuomenės rezervistas Danielius, itin akylai sekantis ir analizuojantis naujienas.

Apie didesnius ir mažesnius valstybinės reikšmės teroro aktus Danielius galėtų pasakoti be sustojimo. Jis, kaip ir kiekvienas Izraelio gynybinės kariuomenės karys, į tai reaguoja itin jautriai. Bet vis dėlto labiausiai šio vyro širdį paliečia tragedijos, nutinkančios prie pat jo namais tapusios Avnei Hefeco gyvenvietės.

„Dvidešimt kilometrų nuo čia vyko teroro aktas. Šeštadienį vakare šeima su vaikais atšventė šabą, nuėjo miegoti, o naktį į jų namus įlindo du teroristai ir peiliais išpjovė visą šeimą. Pats mažiausias vaikas buvo trijų mėnesių mergaitė, kuri miegojo savo lopšelyje“, – tragediją prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Kaip gi po tokių įvykių iš rankų paleisti automatą, klausia mūsų Danielius. Sako piniginę namuose jis galėtų pamiršti, bet ginklo – niekada.

Danielius sako, kad dabar čia ramu. Ką tai reiškia? Kaip gi žydai ir musulmonai tarpusavyje bendrauja tuo metu, kai nežvangina vienas kito panosėje ginklais?

Paprasti ūkininkai musulmonai, kurie gyvena šalia, pasak Danieliaus, nėra pavojingi. „Tačiau niekada negali žinoti, ar koks nors jų giminaitis nesugalvos padaryti kokios nors nesąmonės“, – apie skirtingą tikėjimą išpažįstančius kaimynus kalba Danielius. Ir tikina, kad kasdienybėje dažnai susiduria su musulmonais.

„Viskas yra gerai, jų parduotuvėse aš leidžiu daug pinigų, perku vaikams žaislų. Jie dirba čia statybose, gauna algas. Aš užsisakiau pas juos namams užuolaidas. Išleidau pas juos krūvą pinigų“, – pasakoja emigrantas iš Lietuvos. Nors apie musulmonus stengiasi blogai nekalbėti, Danielius itin jautriai reaguoja į tuos, kurie bando užstoti Palestinos kovotojų pusę.

Rūpinasi vieni kitais

Daugelio lietuvių, net sumokėjus solidžią premiją, greičiausiai čia neprisikviestum įsikurti, o štai Danielius pasakoja, kad Avnei Hefece gyvena toli gražu ne kokie nors likimo nuskriausti skurdžiai. Atvirkščiai – tai geras pajamas gaunančių ir gerą reputaciją turinčių žmonių kaimelis.

„Prieš tai, kai mes atsikraustėm, mūsų paprašė čia pabūti, davė mums namą savaitgaliui, pasakė: jūs gal pabūkit, pažiūrėkit, ar jums patiks, pabendraukit su žmonėmis, nueikit pas rabiną, išsiklausinėkit jo. Dar buvo kažkokių punktų, pvz., kad turi būti kažkokios pajamas, bet ne todėl, kad čia yra kažkokių turtingų žmonių bendruomenė.  

Čia yra ir prasčiau gyvenančių žmonių ir jiems visi yra įsipareigoję padėti. Bet jeigu bus labai daug tų, kuriems reikia pagalbos, tai kita gyvenvietės dalis ne visada galės patempti. Todėl jie klausia, kur dirbi, kiek uždirbi, kuo užsiimi, ką žmona daro“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas. 

Laidos kadras.

Akylai saugomoje teritorijoje visi vieni kitus pažįsta. Turistai čia neužklysta, o atvykusius svečius beveik kiekviename žingsnyje lydi juos pasikvietę vietiniai. Mes kaip viena didelė giminė, aiškina Danielius.

„Komuna negaliu šito pavadinti, nes čia tikrai ne komuna, čia yra bendruomenė. Pavyzdžiui, jeigu mano kaimyno žmona pagimdo, tai mano žmona ir visa gyvenvietė vieną savaitę maitins tą šeimą, gamins jiems maistą, nes žino, kad žmona negali po gimdymo gaminti, o yra ir daugiau vaikų. Normalioje šeimoje čia yra 5–8 vaikai. Mano šeima maža – trys vaikai yra nedaug.

Taigi tai šeimai [kurioje moteris pagimdė] tris kartus per dieną nuveš maisto. Aš, pavyzdžiui, visą dieną dirbęs grįžtu namo pavargęs, nevalgęs, įeinu pro duris, o mano žmona įduoda padėklus su maistu ir sako, kad nuvežčiau tam ir tam. Kad aš nevalgęs, niekam neįdomu: pirma jais pasirūpink, o tada grįžk namo ir valgysi“, – pasakoja emigrantas iš Lietuvos.

Mažiau rizikos?

Dažnai iš bičiulių, likusių Lietuvoje, girdintis nuostabas, kad gyvena neramioje teritorijoje, Danielius atkerta, kad Vilniuje ar Kaune dažniau įvyksta kraupios avarijos, užpuolimai tamsiu paros metu, nei pas jį teroro aktai.

„Aš sakau, kad čia yra mažiau rizikos, nes čia nėra vagių, šeštadieniais čia nevažinėja mašinos, aš galiu savo trejų metų vaiką išleisti į lauką ir jis gali žaisti lauke su kamuoliu, bėgioti“, – teigia Danielius.

Anksčiau su šeima Danielius gyveno Izraelio sostinėje Jeruzalėje, ten iki šiol jie turi butą, bet sugrįžti atgal informacinių technologijų srityje dirbantis vyras nė kiek nenori: „Mes galvojame, kad Avnei Hefecas yra pati geriausia vieta vaikams, kad tai yra šiltnamis jiems. Aš dirbu Deimantų biržos rajone, man patogiau važinėti iš čia, o ne iš Jeruzalės.“

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 19.30 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...