captcha

Jūsų klausimas priimtas

Emigrantas Izraelyje jaučiasi saugiau nei Lietuvoje

Izraelis – kaip kokia antroji Amerika: čia gyvena žmonės, atvykę iš visos Žemės planetos. Iš Rusijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos ar Lietuvos. Didžioji dauguma čia suvažiavo dėl tautinių šaknų, dėl savo religijos. Tačiau stabilia ekonomika garsėjančioje žydų žemėje pilna ir tokių, kurie šią šalį atrado tikėdamiesi pralobti finansiškai.
Laidos kadras.
Laidos kadras.

Izraelis – kaip kokia antroji Amerika: čia gyvena žmonės, atvykę iš visos Žemės planetos. Iš Rusijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos ar Lietuvos. Didžioji dauguma čia suvažiavo dėl tautinių šaknų, dėl savo religijos. Tačiau stabilia ekonomika garsėjančioje žydų žemėje pilna ir tokių, kurie šią šalį atrado tikėdamiesi pralobti finansiškai.

Iš Vilniaus kilusio Valentino Prokopovo istorija, kurią šįkart pasakoja LRT Televizijos laida „Emigrantai“, būtent tokia. Prieš dvylika metų jo tėvai nusprendė čia persikelti, nes Lietuvoje jiems pasidarė per sunku. Nei angliškai, nei ispaniškai jie nekalbėjo, todėl nepasuko tuo metu tarp emigrantų populiariausiomis kryptimis. O štai Izraelis, kuriame nesunkiai galima susikalbėti ir rusiškai, jiems pasirodė tinkama vieta kurti naują gyvenimą.

„Mano tėvai liko be darbo, ilgą laiką buvo darbo biržoje. Buvo atvažiavusi teta iš Izraelio į svečius ir ji pasakė, kad Izraelyje visai neblogai, yra darbo. Mama su tėvu nutarė, kad reikia pabandyti. Tėvas atvažiavo čionai trim mėnesiams padirbti, pažiūrėti, kas iš viso čia vyksta, nes per televizijas rodė karą, teroro aktus. [...] Vėliau tėvas grįžo į Lietuvą ir pradėjome rengtis kelionei į Izraelį“, – prisimena Valentinas.

Galvojo, kad sulaukęs pilnametystės, grįš į Lietuvą

Tėvai nusprendė, kad jiems Izraelyje bus gerai, kad kultūra, klimatas ir kitos vietos ypatybės atitinka visus norus. Bet kaip jaučiasi tokius kardinalius pokyčius išgyvenantis vaikas? Valentinas, kuris emigrantu tapo vos 14 metų, sako, kad tai buvo tėvų sprendimas, jis pats iš Lietuvos niekur nebūtų bėgęs: „Nelabai norėjosi važiuoti iš Lietuvos, nes tai – gimtinė, ten – giminės, draugai. Tėvai važiavo, man nebuvo kito kelio, negalėjau pasilikti.“

Laidos kadras.

Naujais Prokopovų šeimos namais tapo Ašdodas, vienas seniausių Izraelio miestų. Penktas pagal dydį šalyje, kurortinis, turintis pramoninį uostą, ypač pamėgtas atvykėlių iš buvusios Tarybų Sąjungos.

„Prieš atvažiuodami ėjome į kursus, kad išmoktume visus tuos hieroglifus ir pan. Tai mums padėjo suprasti, kas tai per šalis ir kaip jie čia gyvena, išmokti skaityti, rašyti. Kai atvažiavau čionai, po kelių dienų jau ėjau į mokyklą. Tai buvo speciali klasė, kurioje mokė užsieniečius, kurie, kaip ir aš, atvažiavo iš kitos šalies. Mano rusų kalba buvo ne puikiausia. Aš iš pradžių kaip ir mokiausi rusų kalbos ir kartu nelabai norėjau jos mokintis, nes visada galvojau grįžti į Lietuvą“, – pasakoja Valentinas.

Jis ilgai paaugliškai protestavo prieš naujais namais tapusios šalies sistemą, nesistengė mokytis, ignoravo vietos žmonių judaizmo religiją.

„Galvojau, kad kai man sukaks aštuoniolika ar devyniolika, būtinai paliksiu šitą šalį, grįšiu į Lietuva, bet su laiku [persigalvojau]. Kas man labai patiko mokykloje – nesvarbu, ar tu iš užsienio, ar ne, mokytojai visada stengiasi tau padėti. Netgi jeigu tu nenori, jie visada tau padės, ras repetitorių, pasiliks po pamokų savo sąskaita. Lietuvoje aš to nemačiau – atėjo į darbą, praėjo pamoka ir sėkmės“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas.

Izraelyje niekas neverčia tapti religiniu žydu, čia pilna laisvės, žmonių pasirinkimas yra gerbiamas, praėjęs ilgą kelią pasakoja šioje šalyje jau pritapęs vaikinas.

„Į ką tiki, į tą tiki. Čionai gyvena ir krikščionys, ir musulmonai, apskritai visi visi. Mes ir čia švenčiame būtent krikščioniškus šventes – Kalėdas ir kitas“, – pasakoja vaikinas.

Nuo tarnybos kariuomenėje buvo atleistas

Emigrantas prisimena, kad nuo pat atvykimo gyventi į Izraelį jo tėvai labiausiai jaudinosi dėl kariuomenės, į kurią tarnauti šaukia tiek vaikinus, tiek merginas. Jie žinojo, kad tai gresia ir Valentinui, ir jo jaunesnei sesei. Tačiau išvengti šios pareigos beveik neįmanoma, vos jaunuolis baigia dvylika klasių – tuoj pat turi pats prisistatyti į savanorių karinį centrą.

„Aš nenorėjau kariauti, norėjau būti kariuomenės vairuotojas, kuris būna karštose zonose. Jie man pasakė, kad po trijų mėnesių bus kursai Tel Avive, po dviejų mėnesių paskambino ir pasakė, kad tie kursai yra perkeliami, po to liepė atvažiuoti ir pabendrauti su vienu žmogum, kuris mane visko išklausinėjo. Galiausiai atsiuntė laišką, kad aš nereikalingas armijoje. Man parašė atleidimą“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Uždarbis savanorių kariuomenėje, anot Valentino, menkas – nuo 60 iki 120 eurų per mėnesį. Tad dėl pinigų ten niekas nesiveržia. Jaunuoliai tarnavimą savo šaliai supranta kaip didžiulę garbę, kaip dorybės ženklą ir pliusą gyvenimo aprašyme, kuris pravers vėliau ieškant darbo.

„Mano požiūriu, jeigu esi vyras, turi eiti į armiją, ten išmoksti to, ko niekada neišmoksi namie, bet čia ir armija tokia – tu beveik kiekvieną dieną namie, jeigu ne kiekvieną dieną, tai savaitgaliais“, – teigia emigrantas.

Jeigu Izraelyje gyvenantis vyras netarnavo kariuomenėje, nesvarbu, ar jis tikras žydas, ar tik čia atvykęs kitatautis – ieškant darbo tai bus gana didelis minusas. Anot Valentino, į tokius dažniausiai žiūrima įtartinai.

„Žiūrint, kas parašyta tame laiške. Būna, kad parašo, jog esi kaip ir durnius, negali kariuomenėje padaryti paprasčiausių veiksmų. Į tokius tikrai žiūrima neigiamai, bet aš, kur ėjau, jokių problemų nebuvo“, – sako Valentinas.

Laidos kadras.

Kai kas, nepatekęs į kariuomenę, ryžtasi net išvykti iš šalies. Bet Valentinui tokių minčių nebuvo – anksčiau mėgdavęs patinginiauti vaikinas pasiryžo įrodyti visiems, kad nėra kažkuo blogesnis ir kad gali dirbti visus jam pavestus darbus. Jis pradėjo mokytis vietinės hebrajų kalbos, po to atsakingai rinkosi ateities profesiją.

Darbą galima rasti per kelias dienas

Tikrindamas save profesijų parinkimo sistemoje Valentinas tikėjosi, kad ji nustatys, jog jis tinkamas programavimo darbams, bet, deja, ir čia teko nusivilti: „Supratau, kad programuotoju man nelabai patiks dirbti, bet sakiau, kad vis tiek eisiu pabandyti, nes gal kažką jie man ne tą nustatė.“

Nei kariu, nei programuotoju netapęs Valentinas dabar prakaitą lieja milžiniškame automobilių garaže.

„Firma importuoja naujas mašinas, kurias užsisako klientai. Dedame į jas įrangą, magnetolas, apsaugos sistemas, mikrofonus, kad galėtum važiuoti ir šnekėti, absoliučiai viską, ką užsisako. Darbas man patinka. Prieš tai įrenginėjau kondicionierius naujose mašinose“, – pasakoja emigrantas.

Save paprastu žmogumi iš liaudies vadinantis Valentinas stebisi, kad tokie paprasti, kaip jis, lietuviai į Izraelį dar neplūsta uždarbiauti. Anot jo, darbo vietų čia daugiau nei bet kurioje Europos valstybėje.

„Svarbu turėti galvą, rankas ir noro. Jeigu šitie dalykai yra, rasi darbą per kelias dienas. Mano draugas iš Rusijos buvo atvažiavęs pažiūrėti, kaip čia viskas vyksta. Aš jam radau nelegalų darbą pas draugą. Tokių nelegalių darbų čia tikrai galima rasti. Be vizos, jeigu neklystu, gali būti tris mėnesius, tada turi grįžti atgal.

Jeigu to nepadarai, gali pasilikti ir metus ar dvejus, bet kai išvažiuoji, tau pase uždeda tokį antspaudą, kad tu į Izraelį daugiau nebegrįši. Darbo vizas, kiek aš esu girdėjęs, nėra sunku gauti. Jeigu išmanai darbą ir tavo viršininkui patinka, kaip dirbi, gausi tą darbo vizą“, – įsitikinęs Valentinas.

Ar tikrai čia lyja pinigais? Valentinas atvirai pateikia skaičius: „Minimumas – apie 4 tūkst. šekelių, eurais – 1 tūkst. Minimumą gauna iš pradžių bet kokiame darbe. O tada jau šneki, kad moku tą, moku šitą, pakelk mano uždarbį ir pakelia. [...] Aš visą mėnesį nedirbu, paimu labai daug išeiginių, būna taip, kad aš savaitę nedirbu, tai aš gaunu 5 tūkst. šekelių.“

Vaikinas įspėja, kad darbdaviai žydai emigrantus dažnai bando apgaudinėti, todėl tariantis dėl darbo Valentinas siūlo pasinaudoti derybiniais sugebėjimais. Izraelyje, anot emigranto iš Lietuvos, sekasi tiems, kas moka reikalauti.

Valentinas skaičiuoja, kad jeigu gyventų vienas, be tėvų, išsilaikyti gana brangioje šalyje jam būtų sudėtinga, todėl sako, kad čia atvykti pavieniams asmenims nelabai apsimoka.

„Aš gyvenu su tėvais, jiems truputį padedu. Jeigu gyvenčiau vienas ir nuomočiausi vieno ar dviejų kambarių butą, išeitų apie 1,5 tūkst. Dar komunalinės išlaidos, tarkime, 1 tūkst. Išeina – 2,5 tūkst., lieka beveik dar tiek pat. Mašina čia yra labai brangus malonumas. Aš mėgstu važinėti greitai, benzino pas mane išeina labai daug. Kartais tik benzinui išleidžiu apie 1 tūkst. šekelių. Mašinos draudimas yra būtinas, jis kainuoja 1 tūkst. per metus“, – pasakoja Valentinas.

Valentinas dėkingas tėvams už sprendimą išvykti iš Lietuvos. Naujais namais tapusiame Izraelyje jam nieko netrūksta.

„Galima sutaupyti, galima du kartus per metus išvažiuoti į užsienį atostogų, galima daug ką sau leisti – aš turiu namie keturis kompiuterius, savo televizorių. Aš sau leidžiu viską. Ko noriu, tą gaunu“, – tvirtina Valentinas.

Izraelyje jaučiasi saugiau nei Lietuvoje

Visą gyvenimą juodų darbų dirbti jis nenori. Sau davė penkių metų terminą, per kurį nori žengti keliais laipteliais aukščiau. Lietuvis teigia, kad nors profesijų parinkimo centre jam sakė, kad dirbti kompiuteriu jis netinkąs, vis dėlto nusprendė pabandyti.

„Dabar internete bandau rasti informacijos, pasirengti kursams, kad atėjęs nežiovaučiau ir būčiau pasirengęs suprasti, apie ką ten eina šneka. Man – 26-eri. Jau bėgioti iš vieno darbo į kitą noro nėra, jau norisi rasti normalų darbą ir dirbti kaip reikiant. Mano draugai, užbaigę tokį kursą, dirba firmose, gauna 10 tūkst. arba per 10 tūkst., turi gavę iš darbovietės mašiną. Tai yra visiškai kitas gyvenimas“, – teigia Valentinas. 

Laidos kadras.

Lietuvoje iš darbo biržos pašalpų gyvenę Valentino tėvai Izraelį taip pat laiko teisingu pasirinkimu. Čia jie niekada nesėdėjo be duonos kąsnio, nesijautė nereikalingi.

„Iš pradžių tėvas dirbo ten, kur daromas betonas. Po to ieškojo vairuotojo darbo, nes Lietuvoje jis daug laiko dirbo vairuotoju. Bet jis niekaip negalėjo išmokti kalbos ir jam buvo sunku darbe. Vėliau dirbo apsaugoje – šešerius metus. O dabar jis jau nebedirba dėl sveikatos problemų. Mama dirba ir siuvėja, ir degalinėje pardavėja“, – „Emigrantams“ pasakoja vaikinas.

Ginti Izraelio karo lauke Valentinui neprireikė, nes buvo išbrokuotas, o štai jo sesuo kariuomenei pasirodė tinkama: „Ji dabar armijoje. Nelabai norėjo, bet, kai nuvažiavo, jai patiko.“

Pasaulio žiniasklaida dažniausiai Izraelį nušviečia kaip gana pavojingą, raketų antpuolius ir teroristų grėsmę išgyvenantį kraštą. Tačiau Valentinas sako, kad Ašdode, kuriame gyvena, to visai nejaučia. Atvirkščiai – lyginant su Lietuva, čia daug ramiau.

„Kai aš buvau Lietuvoje prieš keletą metų, dieną vaikščiojant nelabai saugiai jaučiausi, visą laiką galvojau, kad kažkas gali išeiti iš už kampo, užpulti, apvogti. Nuolat į mane žiūrėjo kreivai, visi paniurę. Čia, kur beužeisi, visi linksmi“, – Lietuvos ir Izraelio gyventojus lygina Valentinas.   

Nors iki šiol emigrantas išdidžiai prisistato lietuviu ir mielai vietiniams pasakoja apie savo gimtinę, namų ilgesys jo nekamuoja. Sako, kad sugrįžusio atgal savęs neįsivaizduoja.

„Noras praėjo. Anksčiau būčiau sakęs, kad grįšiu į Lietuvą. Dabar jau nelabai norėčiau grįžti, nes pamatęs, kas ir kaip ten vyksta, kaip žmonės gyvena... Gaila, kad kuo toliau, tuo blogiau Lietuvoje. [...] Ten yra labai daug žmonių, kurie prabangiai rengiasi, prabangiai gyvena, ir yra labai daug žmonių, kurie gyvena skurdžiai.

Čia to nematau – čia yra prabangiai gyvenantys žmonės, vidutiniškai gyvenantys ir yra labai mažai vargšų. Benamių čia beveik nemačiau, Tel Avive jų yra daugiau, bet ten ir gyvena daugiau žmonių“, – sako Valentinas.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...