captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vaikų psichiatrų trūksta ir niekas negali to pakeisti?

Savižudybės yra viena dažniausių vaikų mirčių priežasčių, o patyčios – viena dažnesnių savižudybių paskatų, tačiau ir vienam, ir kitam užkirsti kelią Lietuvoje sunkiai išmokstama arba nėra pakankamai galimybių, pastebi LRT Televizijos laidos „Teisė žinoti“ dalyviai. Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės teigimu, šalyje labai trūksta vaikų psichiatrų, tačiau norėdami tai pakeisti „nelabai ką ir pasieksime“.
R. Plauks (BFL) nuotr.
R. Plauks (BFL) nuotr.

Savižudybės yra viena dažniausių vaikų mirčių priežasčių, o patyčios – viena dažnesnių savižudybių paskatų, tačiau ir vienam, ir kitam užkirsti kelią Lietuvoje sunkiai išmokstama arba nėra pakankamai galimybių, pastebi LRT Televizijos laidos „Teisė žinoti“ dalyviai. Sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės teigimu, šalyje labai trūksta vaikų psichiatrų, tačiau norėdami tai pakeisti „nelabai ką ir pasieksime“.

2014 m. Tarptautinės mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studijos duomenimis, net du iš trijų Lietuvos mokinių yra susidūrę su patyčiomis t. y. iš jų tyčiojosi arba jie patys tyčiojosi iš kitų. Nustatyta, kad patyčias patyrė 31,2 proc. berniukų ir 27,7 proc. mergaičių.

Higienos instituto duomenimis, 2013 m. Lietuvoje nusižudė 44 paaugliai nuo 10 iki 19 metų. Kitaip tariant, po vieną jauną žmogų nusižudydavo beveik kiekvieną savaitę. 2012 m. to paties amžiaus paauglių savižudybių buvo mažiau – 32.

Suaugusieji nemoka atpažinti patyčių

„Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis bei Paramos vaikams centro direktorė Aušra Kurienė sako, kad suaugusieji nemoka atpažinti patyčių, todėl nemoka su jomis kovoti.

„Nors tose mokyklose, kuriose atsakingai vykdomos patyčių prevencijos programos, progresas tikrai matomas, Lietuvoje ir pasaulyje nerastume mokyklos, kurioje nebūtų patyčių, bandymų pasityčioti.

Tačiau jei pažiūrėsime į kokios nors Vakarų mokyklos kodeksą ar sutartį, pamatysime, kad ten labai aiškiai parašyta, kas yra patyčios, ką turi daryti kiekvienas mokytojas ir vaikas, pastebėjęs šį reiškinį. Jei pažiūrėtume į savo 2 tūkst. mokyklų, abejočiau, ar rastume instrukciją, ką turi daryti kiekvienas vaikas, kai iš jo tyčiojasi ir ką turi daryti kiekvienas mokytojas“, – kalba A. Kurienė.

Savo ruožtu Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro direktorė Irma Čežienė pažymi, kad tik suaugusieji gali sustabdyti patyčias. Tačiau, laidos „Teisė žinoti“ pašnekovės teigimu, užkirsti kelią patyčioms bus įmanoma tik tada, kai visi suaugusieji vienodai supras, kas yra tos patyčios.

„Taip pat labai svarbu, kad vaikai kreiptųsi į suaugusiuosius pagalbos. Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, kuriose vykdoma patyčių prevencijos programa, dvigubai mažiau vaikų apie patyčias pasisako suaugusiems. Dar turime ką nuveikti, kad tie vaikai išdrįstų kreiptis pagalbos ir galėtų jos tikėtis“, – sako I. Čežienė.

Psichiatrų trūksta ir trūks

I. Šalaševičiūtės teigimu, iki šiol vaikų psichikos sveikatai buvo tikrai mažai skiriama dėmesio. Tačiau sveikatos apsaugos ministrė sako besitikinti permainų.

„Na, pokyčiai, kai aš atėjau [į sveikatos apsaugos ministro postą – LRT.lt] ir susipažinau su visais 2014 metais priimtais dokumentais vaikų gerovei, tikrai apsidžiaugiau. Vytenis Andriukaitis ėmėsi daug ir gerų žingsnių“, – džiaugiasi ministrė.

Tiesa, I. Šalaševičiūtė apgailestauja, kad visko realizuoti nepavyks.

„Mes netgi vaikų psichiatrų šiandien neturime kiek reikia. Nelabai mes ir pasieksime.

Jau buvo diskutuota, kad vaikų psichiatrų atlyginimai turėtų būti didesni nei dirbančių su suaugusiaisiais, nes jis dirba ne tik su vaiku, bet ir su tėvais. Tačiau vaikų psichiatrija nėra populiari sritis. [...] Galime norėti daug, bet mums trūksta žmogiškųjų resursų“, – kalba ministrė.

Patyčios – ne iš kosmoso

Anot A.Kurienės, labai svarbu suprasti, kokioje emocinėje terpėje auga mūsų vaikai, tuomet bus aišku, kodėl jie patiria patyčias arba patys tyčiojasi.

„Patyčios nėra iš kosmoso nuleistas reiškinys. Mūsų visuomenė labai rimtai serga. Emocinio gyvenimo svarba mūsų visuomenėje nėra suprantama, kartais netgi sąmoningai nuvertinta.

Į baimę, liūdesį ir kitus jausmus niekas nekreipia dėmesio. Vaikas turi gerai mokytis ir jam nėra ko bijoti ar liūdėti, darbuotojas turi efektyviai dirbti ir niekam neįdomu, kad šiandien jis yra liūdnas ar nelaimingas. Tas nuvertinimas grįžta dideliu bumerangu, o jo pasekmės – karas keliuose, dideli savižudybių, patyčių, alkoholizmo skaičiai“, – pabrėžia A. Kurienė.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...