captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvis Olandijoje prakuto gaudydamas vištas – bet niekaip nesusiranda merginos

Į Olandiją išvykęs gyventi lietuvis planuoja per artimiausius keletą metų grąžinti būsto paskolą ir svajoja apie nuosavą verslą – barą, nors šiandien fermose gaudo ir vakcinuoja vištas. LRT Televizijos laidos „Emigrantai“ herojus uždirba 1400 ir daugiau eurų per mėnesį ir būtų visai patenkintas savo gyvenimu, jei ne viena bėda: nesusiranda širdies draugės.

Į Olandiją išvykęs gyventi lietuvis planuoja per artimiausius keletą metų grąžinti būsto paskolą ir svajoja apie nuosavą verslą – barą, nors šiandien fermose gaudo ir vakcinuoja vištas. LRT Televizijos laidos „Emigrantai“ herojus uždirba 1400 ir daugiau eurų per mėnesį ir būtų visai patenkintas savo gyvenimu, jei ne viena bėda: nesusiranda širdies draugės.

Amsterdamas – viena įspūdingiausių Europos sostinių. Žemiau jūros lygio įsikūręs miestas yra išvagotas 165 kanalų – daugiau nei garsiojoje Venecijoje. Kasmet čia atvyksta apie 20 milijonų turistų. Gidai jiems pasakoja magiškas istorijas. Apie tai, kad daugiau nei pastovių gyventojų čia yra dviračių, kurių nesuskaičiuojama galybė guli kanalų dugne. Apie olandus, kurie statistiškai – aukščiausi žmonės pasaulyje. Apie tai, kad ši šalis pirmoji įteisino homoseksualų santuokas.
 
Atvykėliai stebisi raudonųjų žibintų kvartalu bei kitais kitur uždraustais malonumais, kaip, pavyzdžiui, legaliu marichuanos dūmu. Tačiau šios „Emigrantų“ istorijos herojus Šarūnas į Olandiją atvyko ne malonumų, o pinigų. „Iš Lietuvos mane išvarė būsto paskola“ – liūdnai sako 28 metų vyras. Staiga sumažėjus atlyginimui, jam teko išgyventi už... 100 litų per mėnesį. Iš skurdo jis matė vienintelę išeitį – emigraciją.

„Dirbau aš prie koldūnų Kaune. Buvau tešlininkas. Ir šiaip ten visokių darbų pagalbinių dirbau, bet pagrindinis darbas buvo tešlas maišyt koldūnams. Darbas patiko, negalvojau išvažiuot iš Lietuvos, bet privertė aplinkybės“, – „Emigrantams“ pasakoja Šarūnas.

Koldūnų fabrike Kaune Šarūnas uždirbdavo 2000 litų per mėnesį. Tokia suma jam atrodė pakankama, kad galėtų pasiimti būsto paskolą. „Butas buvo mano svajonė“, – prisimena pašnekovas. Ir kurį laiką atrodė, kad svajonės pildosi. Per mėnesį bankui jis atiduodavo 700 litų ir džiaugėsi naujais savo namais prie pat Kauno, Garliavoje. Pinigų dar užtekdavo ir skaniam maistui, ir pramogoms. Bet atėjo diena, kai sėkmė ėmė ir nusisuko.

Kaip „Emigrantams“ teigia Šarūnas, jo atlyginimas iš pradžių buvo sumažintas iki 1500 litų, paskui – iki minimalios algos dydžio. Taigi taip išėjo, kad 800 litų algos gaudavęs Šarūnas 700 litų atiduodavo bankui. Kiek vaikinui likdavo, suskaičiuoti nesunku. Staiga visi planai apsivertė aukštyn kojomis.  

Tokio skurdaus gyvenimo, kokį ištvėrė Lietuvoje, Šarūnas nelinkėtų niekam. „Kai neturi pinigų, esi niekam nereikalingas ir turi labai mažai pasirinkimų“, – sako jis. Pinigų trūkumas gerokai pakoregavo jauno vyro įpročius.

„Į darbą „peškom“ eidavau arba rytais nuveždavo pažįstami. Valgykloje gaudavau pavalgyt už dyką, palikdavo dar kažkas. Ir sukdavausi, kažkaip reikėjo prasisukt, gyvent. Šiaip gaudavau dar iš tos įmonės, kurioje dirbau, koldūnų. Susitariau kad man pigiai parduotų. Tai ir pardavinėjo.  Padėdavo kiti žmones – draugai, kolegos. Duodavo pavalgyt“, – sunkias dienas prisimena LRT televizijos laidos „Emigrantai“ herojus.

Pagrindinis Šarūno pagalbininkas buvo Rokiškyje gyvenanti močiutė. Už tai, kad duodavo pinigų susimokėti už komunalines paslaugas, anūkas jai lig šiol dėkingas.

„Žiemą daug įsiskolindavau, močiutė padėdavo. Ir iki šiol padeda – vienintelis žmogus pas mane. Ir viskas. Tėvo neturiu, motina šiais metais mirė, ir viskas. Su motina konfliktavau, daugiau nėra ką sakyt“, – niūrų paveikslą piešia laidos pašnekovas.

Staiga sumažėjus pinigų, sumažėjo ir draugų. Visą tą laiką geriausias Šarūno bičiulis buvo kompiuteris. Kitokių pramogų vaikinas negalėjo sau leisti. O kiekvienam pirkiniui, kurį vidutiniškai uždirbantis lietuvis įsigyja per daug negalvojęs, reikėdavo taupyti mėnesių mėnesius.

Nors laikai ir pasitaikė sunkūs, kaunietis apie emigraciją iš pradžių negalvojo. Toliau dirbo koldūnų fabrike ir, manė, šiek tiek pakentės, ir situacija ims gerėti. Tačiau darėsi tik dar blogiau. Tuomet ir močiutė, ir draugai ėmė sakyti, kad Lietuvoje nieko gero nebus, reikia Šarūnui ieškotis darbo užsienyje.

Per pažįstamus susiradęs įdarbinimo agentūrą, Šarūnas gavo darbą. Į Olandiją jis išvyko turėdamas nemažai santaupų – apie 400 eurų. Šiek tiek sukaupė pats, o ko trūko, pridėjo močiutė. Vaikinas iš Lietuvos gavo šiek tiek egzotiškas pareigas – fermose jis gaudo vištas ir jas vakcinuoja. Vos gavęs pirmąją olandišką algą, kaunietis sako ėmęs gyventi daug turtingiau. Brangioje Olandijoje per savaitę maistui jam užtenka palyginti nedidelės sumos.

„Su 30 eurų pragyvenimui [maistui per savaitę] labai per akis iš tikrųjų – pavalgyt gerai. Dabar viskas brangsta, tai jau daugiau išeina. Šiaip savaitei 20–30 eurų – be problemų. Aš neperku pusgaminių, dažniausiai pats gaminuosi, tai rami galva dėl tų dalykų. Kai perki maistą, tai neskaičiuoji, kaip kad Lietuvoje būdavo. Žiūri, kas tau geriausia“, – teigia Šarūnas.

Vaikinas tikina Lietuvos parduotuvėse jausdavęs nuolatinį stresą. Ką nusipirkti, kad mėnesiui užtektų tų šimto litų? Jis maitindavosi pigiausiais produktais. O štai Olandijoje ruošia kad ir jūros gėrybes.

Ir būsto paskola, kuri kabėjo po kaklu lyg sunkiausias akmuo, dabar Šarūno nebegąsdina. Už Garliavoje esantį butą jis bankui dar skolingas apie 25 tūkstančius eurų, bet net neabejoja: viską grąžins, ir gal net greičiau nei reikia.

„Man šiaip reikėtų mokėti kažkur iki 60 metų paskolą, iki pensijos, bet atiduosiu greičiau pagal viską, planuoju per 3–4 metus. Gal greičiau“, – sako emigrantas.

Olandijos vištų fermose plušantis lietuvis prie kompiuterio praleidžia vis mažiau laiko. Padaugėjus pinigų, jis rado įdomesnių ir netgi prabangių užsiėmimų.  

Vienas iš Šarūno hobių – fotografija. Ypač tam tinka žmonių pilnos Amsterdamo aikštės ir parkai. Iš pradžių Olandijoje kaunietį stebino viskas. Juk tai buvo pati pirma jo kelionė į užsienį. Bet jaunas vyras prisipažįsta: kartais, kai jaučiasi išleidęs per daug pinigų, stengiasi daugiau pabūti namuose.

Nors emigruoti net neketino, naujuoju gyvenimu Šarūnas tik džiaugiasi. Tačiau ir tėvynės lietuvis nekaltina.

„Taip, aišku, norėjau likti Lietuvoje, bet ką padarysi, keliauji, gyvenimas teka savo vaga, nepripyksi su viskuo, reikia žiūrėti gyvenimui į priekį. Ir iškeliavau, pamačiau, daugiau patirčių atsirado, naujos pažintys, naujos galimybės. Daugiau pamačiau šalių išvažiavęs“, – apie naują gyvenimą pasakoja emigrantas.

Pirmosios emigracijos dienos lietuviui pasirodė lengvesnės negu tikėjosi. Nors nemokėjo nei angliškai, nei juolab olandiškai, po truputį mokėsi ir kasdien vis lengviau galėjo bendrauti su užsieniečiais.
Šarūnas gyvena nuo sostinės šešiasdešimt kilometrų nutolusiame Rensvudo miestelyje. Į Amsterdamą jis atvažiavo specialiai dėl pokalbio su mumis. Paukštynuose, kur dirba Šarūnas, griežtai draudžiama fotografuoti ir filmuoti. Ten atsivedęs žurnalistus, vaikinas akimirksniu netektų darbo.

„Nes ten sistemas pamatys, kažkas tokio. Čia jau aš to dalyko nežinau, čia jau mūsų įmonės tokios taisyklės padarytos“, – svarsto Šarūnas.

Nors vištų vakcinuotojo darbas daug kam gali pasirodyti sunkus ir netgi žeminantis, pašnekovas ne tik nesigėdina savo pareigų, o jomis džiaugiasi. „Dirbame, klausomės muzikos, nepatiriame beveik jokio streso“, – sako jis.

„Gaudau, vakcinuoju tas vištas, dedam, kišam į narvelius, ir visai nieko darbas. Iš tikrųjų palyginus su tuo, ką Lietuvoje dirbau, čia kaip atostogos. Bet būna, kad sunku, pavargsti nuo darbo grafiko“, – dalijasi laidos pašnekovas.

Vaikystėje turbūt kiekvienas esame pabandę pagauti vištą. Šarūnui tai – kasdienybė.

„Susivarome fermoje didelius narvelius ir gaudome rankomis vištas už kojų. Po tris paduodam, tada į konteinerius kiša, po devynias kažkur, ir baigta. Arba po vieną vakcinuojame, tada už sparnų, už kojų gaudome. Suvakcinuojame fermą, ir baigiasi mūsų darbas. Dirbame, kol padarome vieną fermą“, – kalba Šarūnas apie darbo su vištomis ypatumus.

Šarūno darbas reikalauja daug atsakomybės ir kantrybės. Per dieną vyras pagauna apie penkis tūkstančius vištų. Kartu su kolegomis – apie penkiasdešimt tūkstančių. Iš pradžių buvo nelengva, bet pamažu atsirado įgūdžiai, ir paukščius gaudyti tapo lengviau.
    
Buvo atvejų, kai pasitaikė mikli višta, kurios niekaip nepavyko pagauti. „Baigėm darbą, ir fermeris pasakė sugaudyt likusias vištas. Ir viena taip užlindo, girdim, kad kudakuoja per visą fermą, ir nerandam kur. Tai ieškojom, ieškojom, vos vilčių nepraradom. Praradom viltis, bet paskui sakom – ne, kol nepagausim, neisim, vis tiek mums už valandas moka. Tai gaudėm tą vištą gal pusvalandį“, – savo nuotykius su vištomis aprašo lietuvis.

Didžiausias Šarūno darbo trūkumas – nuolat besikeičiantis grafikas. „Be to, ir Olandijoje darbdaviai stengiasi sutaupyti samdinių sąskaita“, – sako pašnekovas.

Šarūnas, kaip ir daugelis kitų vištų vakcinuotojų, gyvena įmonei priklausančiame būste, kuris nemokamas tik iš dalies. Jeigu tądien nevažiuoji dirbti, privalai susimokėti nuomą. „Mūsų namai atrodo kaip studentų bendrabutis“, – pasakoja emigrantas. Yra lova, spintelė, televizorius ir privalomas atributas – kambario draugas. Per mėnesį už nuomą Šarūnas sumoka apie 200 eurų. Bet vyras nesiskundžia. Tai – tik nedidelė jo atlyginimo dalis. Per mėnesį jis uždirba apie 1400 eurų arba net daugiau – tai priklauso nuo darbo valandų skaičiaus.

Visi Šarūno kolegos fermose – imigrantai. Nemažai lietuvių, lenkų, atvykėlių iš Rytų šalių. Tarp jų pasitaiko nesutarimų. Juk kiekvienas nori suvakcinuoti kuo daugiau vištų, gauti daugiau darbo valandų. Pasak Šarūno, ne itin geri ir lietuvių tarpusavio santykiai. „Galima sakyti, kad lietuvis lietuviui vis tiek yra priešas, kad ir kur būtų – Anglijoje, Olandijoje, Norvegijoje“, – tautiečių santykius apibūdina emigrantas.

Dar neseniai Šarūno svajonė buvo įsigyti butą ir ramiai sau gyventi Garliavoje. O dabar viskas pasikeitė. Savo ateities jaunas vyras nebesieja ne tik su Garliava, bet ir su Lietuva. Jo planuose – verslas Olandijoje.

„Planuoju atidaryti barą Olandijoje. Kaip išeis, taip išeis, žiūrėsim. Nors man sako, kad aš čia visus girdau ir iš kelio vedu. Dažnai išvažiuojame į baru, tai taip ir gaunasi. Paskui mane išvažiuoja draugai, ir grįžtam linksmi. [Gerti] nėra brangu. Tas pats, kaip ir Lietuvoje – išvažiavęs pasilinksminti išleidi tą pačią sumą“, – skaičiuoja Šarūnas.

Olandijoje jam patinka viskas. Jis turi tik vieną problemą – niekaip nesusiranda širdies draugės. Į pasimatymus vaikšto, bet kol kas nėra joki rezultato. Jo tikslas – mylimoji iš Lietuvos. Kai gyveni Olandijoje, tokia užduotis ne taip jau ir lengvai įveikiama.

„Na, olandės „pasikėlusios“ iš tikrųjų, sunkiau. Lietuvaitės irgi gauna daug dėmesio, pasirinkimą turi. Atvažiuoja 5 mergaitės, 20 bernų, ko norėt. Pasirinkimas didelis yra. Tai konkurencija irgi nemaža“, – svarsto lietuvis.

Miestelyje, kuriame gyvena Šarūnas, pasirinkimo mažai. O dėl meilės važinėtis į Amsterdamą ar kitą miestą vaikinas nesiryžta. Jis garantuotas – atstumas atšaldo net pačius šilčiausius jausmus.

„Su bendradarbe neapsimoka irgi prasidėt, paskui visą laiką būna visokios apkalbos, dar kažkas tokio. O čia neprisiieškosi, vis tiek tada reikia aplinką keist, ieškoti naujo darbo. Nes vis tiek atstumas daro savo“, – apgailestauja emigrantas.

Šarūnas laukia merginų laiškų adresu Sarzak24@inbox.lt.

„Emigrantai“ – antradienį 18.50 val. per LRT Televiziją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...