captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ūkininkai susirūpinę dėl menkstančios senųjų veislių įvairovės

Pasaulyje yra 50 tūkst. valgomų augalų rūšių, tačiau du trečdalius kasdienio žmonijos maisto sudaro ryžiai, kukurūzai ir kviečiai. Pramoniniu būdu auginamų rūšių įsigalėjimas nulėmė tai, kad didžioji dalis tradicinių veislių per pastarąjį šimtmetį apskritai išnyko. Todėl senųjų veislių auginimo entuziastai Europoje buriasi į organizacijas ir apsiima būti sėklų globėjais, puoselėjančiais tradicines veisles.
K. Kuhaļskio (BFL/F64) nuotr.
K. Kuhaļskio (BFL/F64) nuotr.

Pasaulyje yra 50 tūkst. valgomų augalų rūšių, tačiau du trečdalius kasdienio žmonijos maisto sudaro ryžiai, kukurūzai ir kviečiai. Pramoniniu būdu auginamų rūšių įsigalėjimas nulėmė tai, kad didžioji dalis tradicinių veislių per pastarąjį šimtmetį apskritai išnyko. Todėl senųjų veislių auginimo entuziastai Europoje buriasi į organizacijas ir apsiima būti sėklų globėjais, puoselėjančiais tradicines veisles.

Pasak Austrijoje įsikūrusios organizacijos „Nojaus arka“ atstovės Igos Nižnik, biologinės įvairovės išsaugojimas žemės ūkyje itin svarbus: „Pramoninės sėklos duoda labai didelį derlių, tačiau [...] būtina naudoti įvairius chemikalus ir auginti jas tam tikrose klimato zonose. [...] Taigi veislės buvo vedamos ir vystėsi natūraliai. Derliai nebuvo tokie dideli, tačiau [...] jos buvo labiau prisitaikiusios prie sausrų ir kitų aplinkos pokyčių.“

Biologinę įvairovę saugo sėklų bankas

„Nojaus arka“ – Austrijoje įsikūrusi organizacija, kuri vienija ūkininkus, auginančius senąsias veisles. Organizacija veikia jau 25 metus. Netoli Vienos įsikūrusiame centriniame ūkyje veikia 6,5 tūkst. sėklų bankas, kuriame saugomi veislių pavyzdžiai, vis atnaujinami organizacijos narių, apsiėmusių būti veislės globėjais.

Ši organizacija taip pat užsiima edukacija bei lobizmu Europos Sąjungos lygmeniu. Kaip pasakoja Lietuvoje apsilankiusi jos atstovė Iga Nižnik, tradicinės, arba senosios, veislės ir jų įvairovė turėtų būti puoselėjamos, nes tik nuo jų priklauso, ar turėsime pakankamai maisto išteklių ateityje.

Anot I. Nižnik, viskas prasidėjo nuo grupės draugų, kuriems rūpėjo gamta ir tradicinis ūkininkavimas, o bėgant laikui ši iniciatyva labai išaugo. Šiuo metu organizacija vienija 12 tūkst. narių daugiausia iš Austrijos ir iš keleto kitų Europos šalių. Tai sodininkai bei žmonės, namie auginantys daržoves ir vaisius, taip pat ūkininkai ir tiesiog tie, kuriems patinka „Nojaus arkos“ veikla ir jie nori ją paremti.

„Vienas iš būdų, kaip mes stengiamės išsaugoti biologinę įvairovę, yra sėklų tinklas. Kai kurie mūsų organizacijos nariai imasi būti sėklų globėjais – jie prisiima atsakomybę rūpintis kuria nors rūšimi. Sėklų globėjai augina pasirinktus augalus savo sode ar darže, nuima sėklas, jas saugo ir reguliariai siunčia mums kolekcijai atnaujinti“, – pasakoja I. Nižnik.

Būtina keisti ES teisės aktus

Paklausta, kodėl svarbu saugoti ne tik natūralią, bet ir žemės ūkio kultūrų biologinę įvairovę, I. Nižnik sako, kad natūrali biologinė įvairovė ir žemės ūkio biologinė įvairovė glaudžiai susijusios: laukinė gamta ir dirbami laukai dažniausiai yra greta, tad ūkyje naudojami chemikalai veikia ir natūralią gamtą. Be to, didžioji dalis žemės ūkio biologinės įvairovės buvo prarasta.

„Per pastarąjį šimtmetį apie 75 proc. augalų veislių buvo negrįžtamai sunaikinta dėl pramoninės žemdirbystės įsigalėjimo. Senosios veislės ilgainiui buvo naudojamos vis mažiau, nes įstatymai ir valstybės skatino naudoti standartizuotas, hibridines veisles, o tradicinių augalų veislių naudojimas imtas riboti tokių teisės aktų, kaip Europos Sąjungos prekybos augalų dauginamąja medžiaga teisės aktai, nustatantys tam tikrus standartus sėkloms, t. y. pramonės standartus. Jei sėklos neatitinka tų standartų, jos negali būti tiekiamos į rinką. Todėl ūkininkams arba žmonėms, norintiems auginti senąsias rūšis, yra sunku jų gauti“, – pastebi I. Nižnik.

Jos teigimu, Europos Sąjungos prekybos augalų dauginamąja medžiaga teisės aktai apibrėžia, kas gali prekiauti kuriomis sėklomis ir kokiomis sąlygomis: „Šiandien čia turime tik vieną – pramoninį standartą. Senosios sėklos gali būti parduodamos tik labai biurokratinėmis sąlygomis, mažose pakuotėse, mažais kiekiais ir mažų bendrovių. Tai siunčia aiškią žinią: biologinės įvairovės išsaugojimas žemės ūkyje yra nišinė sritis ir turi likti maža. Tai labai neigiama tendencija ir šiuo metu vykstanti Europos teisės aktų reforma galėtų būti išnaudota tam pakeisti.“

Kitas probleminis klausimas, pastebi I. Nižnik, yra vadinamosios augalų veislių nuosavybės teisės: selekcininkas, kuris išveda naują veislę, įgyja išskirtines teises ją tiekti į rinką. „Šiandien turime svarbią išimtį, kuri leidžia ūkininkams nuėmus derlių pakartotinai naudoti sėklas kitą sezoną. Tai gali pasikeisti įgyvendinus minėtą teisinę reformą. Nežinome, ar toji išimtis liks galioti, nes selekcininkai siekia, kad jų nuosavybės teisės būtų išplėstos. Jie norėtų, kad ūkininkai sėklas iš jų pirktų kasmet“, – kalba „Nojaus arkos“ atstovė.

Dar vienas svarbus aspektas, pabrėžia ji, yra naujos selekcijos technologijos, genetiškai modifikuoti augalai ir pan., nes tai laikoma naujovėmis ir tokios sėklos gali būti patentuojamos. Tai yra problema, nes jas naudojantys ūkininkai tampa visiškai priklausomi nuo pramonės.

Senosios veislės nenaudingos pramonės korporacijoms

Per susitikimą su ūkininkais I. Nižnik pristatė susirūpinimą keliančią statistiką, kuri teigia, kad šiandien visuomenė yra priklausoma nuo labai riboto kiekio veislių, kurios yra sutelktos vos keleto didelių pramonės korporacijų rankose. Todėl, anot jos, labai svarbu pabrėžti, kad apie 90 proc. kalorijų pasaulio gyventojai gauna vos iš 15 augalų rūšių.

„Maisto pramonėje dominuoja monokultūros, o tradicinės veislės nebenaudojamos nyksta, kartu su jomis – ir genetinė įvairovė. Visame pasaulyje prekyba sėklomis, vadinasi, ir augalų sėklų kontrolė, yra labai koncentruota. Pavyzdžiui, Europoje, 95 proc. daržovių sėklų prekybos valdo vos penkios bendrovės. Tai labai didelė koncentracija, kuri rodo, kokie įtakingi jie gali būti kaip lobistai ir kokie priklausomi vartotojai bei sėklų augintojai, kurie yra priversti pirkti sėklas iš jų“, – tvirtina „Nojaus arkos“ atstovė.

Ekonominis interesas, kuris svarbus sėklų tiekėjams ir prekiautojams pesticidais bei trąšomis, yra suprantamas. Tačiau paklausta, ko dar siekiama ribojant prekybą augalų sėklomis Europos lygiu, I. Nižnik sako, kad pagrindinis argumentas yra maisto sauga ir garantijos žemdirbiams, kurie turi registruoti veisles, kad būtų užtikrintas standartų laikymasis.

„Tai vaidinamasis figos lapas, priedanga, kuri naudojama ginant tuos apribojimus, – pastebi pašnekovė. – Mes manome, kad esami teisės aktai, sutelkdami galią kelių didelių bendrovių rankose, užkrauna didelę biurokratinę naštą ir užkerta kelią naujoms įmonėms patekti į rinką.“

Senosios veislės įvairesnės ir atsparesnės

Nors pramonės standartai ir reikalavimai, keliami augalų sėkloms, yra laikomi derliaus gausos, stabilumo garantu, pašnekovė teigia, kad tradicinės veislės kaip tik atsparesnės ligoms bei stabilesnės ir būtent tradicinės sėklos yra mūsų tikrasis gyvybės draudimas.

„Būtina suprasti, kad pramoninės sėklos duoda labai didelį derlių, tačiau tik tam tikromis sąlygomis. Tai būtų neįmanoma natūralioje aplinkoje. Būtina naudoti įvairius chemikalus ir auginti jas tam tikrose klimato zonose. Tačiau žemės ūkio chemikalai buvo išrasti tik prieš kelis šimtus metų, iki tol žemės ūkis funkcionavo be jų, – pabrėžia I. Nižnik. – Taigi veislės buvo vedamos ir vystėsi natūraliai. Derliai nebuvo tokie dideli, tačiau stabilumas buvo kur kas didesnis, nes jos buvo labiau prisitaikiusios prie sausrų ir kitų aplinkos pokyčių. Kitaip tariant, tradicinės veislės yra kur kas įvairesnės ir mažesnį derlingumą nusveria natūralus jų stabilumas ir atsparumas.“

Pasak „Nojaus arkos“ darbuotojos, ta pati morka prieš 100 metų atrodė visai kitaip nei šiandien, nes nuolat sodinama ji vystėsi ir keitėsi prisitaikydama prie aplinkos. Todėl ir sakoma, kad senosios veislės yra amžinai jaunos. O pramoninės veislės privalo visada atrodyti taip pat, todėl jų trūkumai pašalinami naudojant chemikalus.

Tradicines veisles saugoti gali kiekvienas

„Čia svarbu pasakyti, kad svarbu turėti augalų bankus – kaip ledyne įrengtas pasaulio sėklų bankas Norvegijoje, kuriame telpa 4,5 milijono pavyzdžių. Tai gerai. Tuo pat metu labai svarbu tuos augalus auginti ir nuimti sėklas, nes tik tokiu būdu jie gali vystytis ir įgauti savybių, kurios būtinos tam tikrame klimate ir aplinkoje“, – aiškina I. Nižnik.

Kai žmonės klausia, kam reikia tūkstančio veislės atmainų, I. Nižnik sako pateikianti pavyzdį, kai 8-ajame dešimtmetyje Indijoje virusas sunaikino ryžių derlių ir padarė didžiulių nuostolių: „Mokslininkai ėmė tyrinėti veisles ir ieškoti atsparumo geno, kuris buvo surastas tik ištyrus 17 tūkst. veislės atmainų. Tas genas buvo įvestas į kitas rūšis ir būtent tai padėjo įveikti kilusią krizę. Tai rodo, kokia svarbi biologinė įvairovė žemės ūkyje.“

Pasak „Nojaus arkos“ atstovės, Austrijoje tarp ūkininkų tradicinių veislių auginimas populiarėja, o tuo užsiimti gali beveik kiekvienas, pavyzdžiui, prieskonius ar daržoves galima auginti balkone. „Norintieji auginti lietuviškas veisles turėtų pradėti nuo kaimyno ar gretimo kaimo, gal ten kas nors augina vietines veisles. Galima kreiptis į nacionalinį augalų genų banką. Tai bet kuriuo atveju gera mintis, nes ne tik gausite šalyje augintų sėklų, bet ir jie pamatys, kad yra susidomėjimas tokius augalus auginti“, – pataria I. Nižnik.

Bet to, pabrėžia ji, nevalia pamiršti, kokią galią turi kiekvienas vartotojas, besirenkantis prekę: „Kadangi Austrijoje populiaru pirkti tokią produkciją, žmonės yra pasirengę mokėti daugiau už vietos daržoves, išskirtines skonio savybes. Todėl ir ūkininkai yra skatinami, jaučia naudą plėsti tradicinių veislių augalų įvairovę, gerinti kokybę, o ne vien siekti didelio derliaus. Net prekybos centrai juos ėmė kopijuoti.“

Lietuviškos veislės pranašesnės už užsienines

Babtuose veikiančio Lietuvos augalų genų banko sėklų saugykloje saugoma daugiau kaip 3 tūkst. pavyzdžių įvairių augalų rūšių ir veislių. Įstaigos vadovės pavaduotojas Bronislovas Gelvonauskis sako, kad tai – daugiausia Lietuvos mokslininkų selekcininkų atrinktos sėklos (pavyzdžiui, miežių, kviečių, rugių ar žolinių augalų), pasižyminčios tam tikromis svarbiomis savybėmis.

„Dotnuvos žemdirbystės institute tų rūšių žemės ūkio augalų selekcija buvo vykdoma nuo 1922 m. ir per beveik 100 metų laikotarpį susikaupė gana nemažas skaičius įvairių formų, veislių ar atskirų požymių donorų. Tas sėklų pavyzdys nebūtinai gali atstovauti vardą turinčiai veislei – jis gali būti numeris, bet vertingas tuo, kad yra kažkokio požymio (atsparumo ligoms, kenkėjams, šalčiui) donoras“, – kalba B. Gelvonauskis.

Jo teigimu, tas archyvas nėra nejudinamas – pavyzdžiai daugiau ar mažiau naudojami. Be to, jie taps vis svarbesni dėl klimato kaitos kaip maisto šaltinis ar techniniai augalai.

Minėto Augalų genų banko paslaugomis naudojasi Biržų ūkininkas Vytautas Zurba iš ekologiškai ūkininkaujančius ūkininkus vienijančios „Tatulos“ programos. Jis pasakoja, kad lietuviškų veislių pranašumu, palyginti su vakarietiškomis, yra pats įsitikinęs praktiškai. Pavyzdžiui, vakarietiškos veislės reikalauja daug daugiau trąšų ir pesticidų: „Tai patvirtino praėjusi žiema, kai pas mus nebuvo sniego. Tada išliko lietuviškos veislės, o visos lepesnės, naujai išvestos, nors ir labai derlingos, žuvo.“

Pasak ūkininko, lietuviškas veisles auginantys ūkiai vis dėlto jaučia senųjų augalų bei daržovių sėklų trūkumą. Specializuotų sėklininkystės ūkių yra mažai, o, norėdami tiekti į rinką sertifikuotą produkciją, yra priversti ją reguliariai atnaujinti įsigydami registruotas sėklas.

Teisine apsauga siekiama užkirsti kelią ligoms

Valstybinės augalininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Arvydas Basiulis sako, kad visoms išvestoms augalų veislėms taikoma teisinė apsauga, kuri trunka 25–30 metų. Be to, sėklų arba vadinamosios dauginamosios medžiagos kontrolė vykdoma siekiant užkirsti kelią ligų plitimui ir apsaugoti produkcijos vartotojus.

„Tai – kaip muzikinis kūrinys. Jei nusiperkate jį savo reikmėms, galite klausyti dieną naktį, bet negalite dauginti, pardavinėti, nes yra teisinė apsauga. Selekcininkas taip pat turi tą apsaugą ir gali pratęsti arba ne. Jei teisinė veislės apsauga nepratęsiama, po 25 metų ji tampa vadinamąja visuomenine veisle. Tada be jokių užmokesčių, licencijų ir t. t. ją bet kas gali dauginti, tiekti rinkai“, – kalba A. Basiulis.

Tačiau, pabrėžia Valstybinės augalininkystės tarnybos specialistas, asmuo vis tiek turi apie tai pranešti, nes būtina užtikrinti sanitarinę kontrolę – reikia žinoti, kur tos veislės keliauja, kad neplistų ligos ir būtų galima užtikrinti vartotojų teises: „Labai populiaru keistis senosiomis bulvių veislėmis, o joms sanitarinė kontrolė labai svarbi, nes masiškai plinta ligos ir žūva visas derlius.“

Vis dėlto A. Basiulis pripažįsta, kad sėklų mainai ir jų kontrolė yra nemenkas iššūkis, nes įsigyti ir iš bet kurios vietos atsisiųsti sėklų, ypač nedideliais kiekiais, gana paprasta.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...