captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvės atsivertimą į judaizmą aplinkiniai stebėjo lyg serialą su neaiškia pabaiga

Kai sriubos virimą nutraukia pavojaus sirenos, kai vietoj pogulio ant sofutės tenka bėgti į požeminę slėptuvę nuo karo, kai meilę vyrui, už kurio ištekėjai, vėl ir vėl tenka įrodinėti religinei rabinų komisijai... Jums Lietuvoje toks gyvenimo ritmas gal ir atrodo keistas, bet, jeigu apsistotumėte Rananoje, mieste Vidurio Izraelyje, prie to greitai priprastumėte.
LRT stopkadras
LRT stopkadras

Kai sriubos virimą nutraukia pavojaus sirenos, kai vietoj pogulio ant sofutės tenka bėgti į požeminę slėptuvę nuo karo, kai meilę vyrui, už kurio ištekėjai, vėl ir vėl tenka įrodinėti religinei rabinų komisijai... Jums Lietuvoje toks gyvenimo ritmas gal ir atrodo keistas, bet, jeigu apsistotumėte Rananoje, mieste Vidurio Izraelyje, prie to greitai priprastumėte.

LRT Televizijos laidą „Emigrantai“ čia pasikvietė tautietė Rima Bliumenzon. Ji prieš 10 metų, būdama vos 21-erių, ištekėjo už vietinio – 12-a metų vyresnio programavimo specialisto, lietuviškų šaknų taip pat turinčio žydo Omri.

„Ranana reiškia gaivą – čia žemė gaivi, tinkanti žemdirbystei. Aplink miestą buvo didžiuliai apelsinų, kitų egzotinių vaisių sodai. Ranana – vienas brangiausių Izraelio miestų. Čia gyvena daug pasiturinčių žmonių. Tai – viena pagrindinių vietų, kur suvažiavo daug žydų iš Pietų Afrikos Respublikos“, – gražius, reklaminio turizmo katalogo vertus žodžius apie savo naujais namais tapusį miestą pasakoja Rima.

Ir ji nemeluoja – Ranana išties puiki vieta gyventi, jau kelerius metus laikoma saugiausia ne tik čia, Izraelyje, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose. Štai kodėl tris mažamečius sūnus auginanti emigrantė į jokį kitą miestą nei už ką nesikeltų. Saugumas Izraelyje – didžiausia vertybė. Nuo tada, kai ore suskamba pavojaus sirenos, žmonės turi vos minutę ir 15 sekundžių pasislėpti bunkeryje, mat niekada nėra tiksliai žinoma, kur tiksliai pataikys iš Gazos Ruožo atskrendančios raketos.

Ne visai apie tokią ateitį svajojo Rima, kai prieš dešimtmetį netyčia savo tėvų kieme, Trakų rajone, sutiko į Lietuvą protėvių šaknų ieškoti atvykusį Omri. Turėjo būti taip pat šilta, gražu, bet be visų tų karo veiksmų...

Kai nusprendė, kad vienas kito glėbyje nori būti visą likusį gyvenimą, šalies, kurioje apsigyvens, ilgai nesirinko. Jiems atrodė, kad daugiau perspektyvų, saugumo ir stabilumo bus Izraelyje.

„Susidraugavom ir įsimylėjom. Susituokėm po trijų mėnesių pažinties. Taip, labai greitai, tačiau nusprendėm, kad neturime kitos išeities, nes nesusituokusi aš Izraelyje galiu gyventi tris mėnesius – kaip turistė“, – tvirtina Rima, pridurdama, kad vos atvažiavusi kiekvieną dieną pradėjo lankyti hebrajų kalbos kursus.

Pašnekovė pasakoja, kad gyvendama Lietuvoje apie žydų kultūrą žinojo labai nedaug, o čia papuolusi suprato, kad tai jai be galo artima. Rima ne tik tobulai išmoko žydų vartojamą hebrajų kalbą, baigė vietinį universitetą, bet ir gavo darbo vietą viename iš šalies oro uostų.

Ar tapsi žydu, sprendžia speciali religinė komisija

Rima, LRT stopkadras

Moteris prisimena, kaip prieš šešerius metus Lietuvoje prie Kūčių stalo suprato, jog šios tradicijos nebe jos, o daug maloniau prie Chanukos žvakių.

„Morališkai tam buvau pasiruošusi. Tada susiradau kursus, su vyru mokėmės apie metus. Ten buvo tiek moterų, tiek vyrų, kurie norėjo keisti religiją. Mokėmės judaizmo, apie [tautos] šaknis, tradicijas, įtaką gyvenimui, [kalbėjome], kodėl taip nusprendžiau. Gyvename čia, norime būti arčiau žmonių“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvė.

Tapsi ar netapsi žydu, Izraelyje sprendžia speciali religinė komisija, kurios nuomonei daryti įtakos negali niekas. Ji nepaperkama ir nepaveikiama jokiomis pažintimis. Rima ir jos vyras Omri labiau nei kas kitas gali pasakyti, kad tai bene vienas sudėtingiausių pasaulyje egzaminų.

„Iš pradžių girdėjau daug gąsdinimų, kad tai labai sudėtinga. Reikia laikytis religinių dogmų, laikytis šabo, kašruto (košeriškumo – LRT.lt), intymaus gyvenimo taisyklių. Galų gale reikia eiti pas trijų rabinų komisiją – tavęs klausinėja visokiausių dalykų. Ir klausinėjo ne tik manęs, bet ir Omri. Vaikai turėjo būti registruoti religinėje mokykloje, darželyje. Edenas iki šiol lanko religinę mokyklą, nes neišlaikėme pirmo egzamino“, – pasakoja Rima.

Pirmoji komisija, emigrantės žodžiais, šeimos „nepraleido“ dėl to, jog Omri per mažai vaikščiojo į sinagogą. Todėl sutuoktiniai pas komisiją turėjo vėl ateiti po kelių mėnesių. Tuomet už stalo sėdėjo jau visai kiti rabinai. Jie, pasakoja Rima, žiūrėjo kažkaip kreivai, porai pateikinėjo maldų ištraukas ir klausinėjo, kuriai maldai jos priklauso. Todėl egzaminas vėl buvo neišlaikytas.

Prasmukti su vidutinėmis žiniomis šansų beveik nėra. Bet kuo darėsi sunkiau, tuo Rima labiau norėjo tapti tikra žyde. Prieš ketverius metus vykusį procesą aplinkiniai miesto gyventojai stebėjo kaip televizijos serialą su neaiškia pabaiga.

Akylai seka fiktyvias santuokas

„Šiuo metu išmanau religiją geriau nei izraeliečiai. Po antro neišlaikymo buvo labai nemalonu. O trečią kartą „praleido“ tik mane, o vaikų – ne. Taigi dabar galėjome susituokti pagal religines taisykles, nes civilinę santuoką įtvirtinome Trakuose. Tuomet per kelias dienas surengėme vestuves sinagogoje – sukvietėme visą rajoną“, – prisimena moteris.

Prisiekti meilę prieš Dievą Izraelyje neužtenka. Šalies valdžia atvykėlėms moterims itin griežta, ypač toms, kurios iš Rytų Europos. Joms visoms (Rima, žinoma, ne išimtis) tenka įrodinėti, kad santuoka, kurią užregistravo, yra ne fiktyvi.

„Dažnai moterys iš Rytų dirba nepadorų, nelegalų darbą. Dėl to jie nuolatos prašo įrodymų, kad santuoka nėra fiktyvi. Mes susituokėme tam, kad galėtume kartu gyventi, ne dėl to, kad galėčiau dirbti. Pirmus penkerius metus reikėjo kasmet pratęsti vizą. Kiekvienais metais nešdavome krūvas dokumentų, nuotraukų. Gimė pirmas vaikas, paskui gimė antras – kaip ir tvirtas įrodymas, kad gyvename kartu“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ teigia Rima.

Šiandien ji ir Omri gyvena ramiai, niekam nieko nebereikia įrodinėti. Savo santykius jie vadina tobulais. Per visus tuos dešimt kartu praleistų metų ne tik nebuvo minčių skirtis, bet ir jokių didesnių tarpusavio pykčių. Omri dirba namuose kaip laisvai samdomas programuotojas, šeimos name turi atskirą darbinę erdvę, o Rima kasdien važinėja į tą patį oro uostą, kuriame prieš daug metų pradėjo karjerą Izraelyje.

Košmariška vasara

Praėjusi vasara Rimos šeimai buvo košmariškiausia, kokią tik prisimena. Liepos mėnesį Izraelyje būna gerokai per 30 laipsnių karščio, kartais siekia net ir 40. Anksčiau žmonės skųsdavosi, kad per karšta, kad per mažai laistomi vietiniai parkai. Bet šiemet tokios smulkmenos niekam nerūpėjo.

Konfliktas, būtent vidurvasarį įsiplieskęs tarp Izraelio ir Palestinos, kiekvienam gyvenančiam šiame regione įsimins kaip baisiausias gyvenimo košmaras.

Nors nei Rima, nei jos vyras Omri į karą nėjo, normaliai gyventi negalėjo. Visos dienos sukosi aplink slėptuves, esančias porą žingsnių nuo jų namo.

„[Tokioje] slėptuvėje telpa apie 100 žmonių – yra du aukštai po žeme. Ten yra tualetas, kriauklė, vandens, stalai, kėdės. Prie to įpranti ir jautiesi saugus“, – tikina lietuvė.

Jeigu mes Lietuvoje į civilinį saugumą dažnai žiūrime pro pirštus, o, pavyzdžiui, vaikai darželiuose ir mokyklose į evakuacines pratybas reaguoja dažniausiai su šypsena veide, tai konfliktų krečiamame Izraelyje – nieko panašaus. Frazė „civilinis saugumas“ kiekvienam piliečiui kalama nuo pat gimimo.

„Vaikai taip pat žino, kur yra apsauginiai kambariai. Vieną kartą sirena suskambo, kai dar buvome prie darželio, tai visi tėvai su vaikais buvo pakviesti į tokį kambarį. Šiaip bunkeriai yra įrengti kas 500 metrų. [Jei esi nepažįstamoje vietoje], ieškai ženklų, vedančių į bunkerį“, – pasakoja pašnekovė.

Laukimas... išliksi gyvas ar ne, sprogs tavo namai ar vis dėlto galėsi grįžti į juos toliau virti sriubą vaikams. Kiekvieno sprogdinimo metu niekas neaišku.

„Yra nustatyta taisyklė, kad, nustojus kaukti sirenoms, bunkeryje dar reikia pabūti 10 minučių, nes reikia apsisaugoti nuo nuolaužų, jei raketa buvo numušta. Šiemet buvo sukurta programėlė išmaniesiems telefonams. Ji parodo, kur krenta raketos“, – sako Rima.

Vaiko auginimas Izraelyje – nelengva užduotis

LRT stopkadras

Auginti vaikus Izraelyje – užduotis ne iš lengvųjų. Ir ne tik todėl, kad mamos jaučia padidintą riziką, jog jų mažylis gali būti sužeistas. Ši šalis turi sukūrusi ypatingą auklėjimo sistemą, kurios siekis padaryti taip, kad kiekvienas jos pilietis užaugtų kuo labiau išsilavinęs ir išbandęs save daugybėje sričių.

„Daug darbo – trys vaikai, būreliai, mokyklos, užsiėmimai... Dabar lankome tėvų kursus. Juk mokomės mokykloje, [įgyjame] profesiją, bet niekas nemokė, kaip gyventi poroje, kaip auginti vaikus. Ten moko, kaip priimti vaikus tokius, kokie yra. Pavyzdžiui, vienam mano vaikui yra nustatyti mokymosi sutrikimai, kitam – hiperaktyvumas. Apskritai visiems gali kažką nustatyti, bet tada galima pažinti vaiką, žinoti, kiek iš jo galima reikalauti“, – tvirtina trijų vaikų motina.

Rima sako, kad Izraelio vyrai yra turbūt patys geriausi tėčiai pasaulyje. Jie dėmesingi, skiriantys atžaloms net daugiau laiko nei mamos. Lietuvės sutuoktinis Omri – puikus to pavyzdys.

„Vyras vaikams skiria labai daug dėmesio. Edenas grįžta per pietus iš mokyklos, Omri paduoda valgyti, pasėdi su juo, paklausia, kaip sekėsi. Izraelyje net teismų praktika tokia: jei tėvai skiriasi, vaikai su abiem tėvais praleidžia po lygiai laiko. Nėra taip, kad auga tik pas mamą, o tėtis tik kartais ateina“, – dėsto lietuvė.

Uošvis su žentu kuria bendrą verslą

Apelsinų ir mandarinų laukais apsuptą Rananą Rima vadina tobula vieta gyventi. Saldžių, sultingų citrininių vaisių kiekvienas miestelėnas gali valgyti kiek lenda už ačiū.

„Tai – privatūs sodai, jie net moka nuomą savivaldybei. Ten įrengti takai, galima pasivaikščioti, laisvai valgyti apelsinus, mandarinus, greipfrutus. Tačiau draudžiama išsinešti“, – teigia ji.

Šiuo metu lietuvės šeima gyvena laukimo nuotaikomis: du šeimos vyrai – Rimos tėtis, gyvenantis Trakuose, ir jos sutuoktinis Omri kuria bendrą verslą, kuris ateityje turėtų tapti pinigų šaltiniu visiems.

„Mano tėtis daug metų dirba programuotoju video srityje. Jie nusprendė sukurti sistemą, kuri leistų nuotoliniu būdu valdyti, pavyzdžiui, lėktuvėlius. Tai programa, veikianti internetu. Taip pat praktiškai be vėlavimo galima gauti spalvotą video medžiagą, matyti, kas dedasi aplink. Paskutiniu metu atlikome bandymus Trakuose su iš Izraelio valdomu laiveliu“, – dėsto Rima.

Nors tai skamba kaip žaidimas, taip nėra. Rima sako, kad sukurta sistema skirta ne aviamodeliavimo fanatams ir tikrai ne vaikams. Pasirodo, tai puikus civilinės apsaugos išradimas, nes galima stebėti pavojingas vietas ir numatyti būsimas grėsmes.

Atostogauja tik Lietuvoje

Kur gyvens vaikai, Rima net neabejoja – jų gimtais namais tapo Izraelis, čia visam laikui planuoja pasilikti ir ji pati. Tačiau net atitolusi nuo Lietuvos, savo gimtų šaknų sako niekada nepamiršianti, o ir berniukams įskiepijo meilę mamos gimtinei.

„Jie moka kalbėti lietuviškai, aš nuo pat vaikystės su jais kalbu dviem kalbomis. Jie taip pat važiuoja į Lietuvą pas mano tėvus. Mano mama keturis kartus per metus atvažiuoja pas mus. Šiuo metu mes nevažiuojame atostogauti į jokią kitą valstybę – tik į Lietuvą“, – pokalbį su LRT Televizijos laida „Emigrantai“ baigia Rima.

„Emigrantai“ – antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt Mediatekoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...