captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Sventickas: kai išeisiu į laisvę, papasakosiu apie leidėjų darbo virtuvę

Knyga apie knygų leidėjų darbo virtuvę būtų daug įdomesnė už, pavyzdžiui, prisiminimus iš tremties Sibire. Tuo įsitikinęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas, kuriam premija skirta už aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą ir kritinį vertinimą.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Knyga apie knygų leidėjų darbo virtuvę būtų daug įdomesnė už, pavyzdžiui, prisiminimus iš tremties Sibire. Tuo įsitikinęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas, kuriam premija skirta už aktyvų šiuolaikinio literatūros proceso formavimą ir kritinį vertinimą.

„Čia įdomiau būtų: man senokai tenka dirbti knygų leidėjo darbą, jau keli dešimtmečiai. Žinoma, patirčių ir įspūdžių yra susikaupę, bet dabar, kai kalbamės, dar tebedirbu leidėjo darbą, nors ketinu išeiti į laisvę. Kai būsiu laisvas, galėsiu papasakoti daugiau“, – sako V. Sventickas.

– Kada knyga pirmą kartą atsidūrė Jūsų rankose?

– Pirma lietuviška knyga mano rankose atsirado, kai grįžome iš Sibiro. Ten baigiau beveik dvi klases. Tada reikėjo eiti į lietuvišką mokyklą. Nesakau, kad visai nemokėjome skaityti lietuviškai, bet mokėjome menkai. Vasarą, prikalbinti tėvų paganyti žąsis, ėmėme į rankas lietuviškas knygas ir mokėmės skaityti. Gal pirmoji knyga buvo Petro Cvirkos adaptuotos lietuviškos pasakos. Iš tos knygos mokiausi skaityti lietuviškai.

Žinoma, kai pradėjau eiti vėl į antrą klasę, į Šeštokų mokyklą, čia, Lietuvoje, kurį laiką lietuvių kalba kliuvo. Mūsų labiau bijojo rusų kalbos mokytojas. Įsivaizduokite mokyklą, į kurią iš karto ateina trys Sventickučiai, puikiai mokantys rusų kalbą. Jam vargšui buvo vargo. Mums kurį laiką buvo vargo pereiti į savąją kalbą. Viskas įveikiama. Tai pavyko gana greitai.

– Esate Dzūkijos ūkininkų vaikas, gimėte Delnicos kaime, anksti buvote ištremti. Kokie ryškiausi prisiminimai iš Sibiro?

– Iškeliavau, kai buvau trejų. Kad ir kaip keista, paties to vakaro, nakties, traukinio neprisimenu. Pats sau išaiškinau, kad turbūt sąmonė, atmintis blokuoja tai, kas yra nemaloniausia. Iš tos kelionės prisimenu tik didelę upę, baržą, nuo kurios pamačiau kaimelį, kuriame įsikūrėme. Ten patyrėme viską, ką patyrė tremtiniai. Žinoma, Tomsko sritis – tai ne tas pats, kas Laptevų jūra. Vis tiek švelniau, bet, tiesą sakant, mes ten, ko gero, sugebėjome išgyventi dėl to, kad ištrėmimo vakarą vienas iš kareivėlių, pamatęs, kad mano mama turi siuvimo mašiną, patarė ją pasiimti.

Reikia įsivaizduoti: tėtis, išvarytas toli miško kirtimo darbų, o mama palikta su penkiais vaikais ir siuvimo mašina. Tai gerokai gelbėjo. Mes prisidėjome prie šeimos ūkio. Tokie dalykai, kaip kedro riešutai, grybai, uogos ir kiti panašūs dalykai buvo mūsų rūpestis. Kurį laiką vietiniai žmonės mūsų kitaip nevadino, kaip banditais, fašistais ar panašiais. Po metų kitų buvimo kartu, visi apsiprato, pamatė, kad žmonės – kaip žmonės, ir tie santykiai daugiau ar mažiau normalizavosi, išskyrus kai kurias žmonių kategorijas.

– Dar vienas įdomus faktas iš Jūsų vaikystės – vardą tėvai Jums parinko pagal vieną knygą. Kokia tai knyga, koks herojus? Ar jis Jums patinka?

– Iš tiesų tuo laiku, kai manęs laukėsi, mama nemažai skaitė. Į jos rankas buvo pakliuvęs Adomo Bytauto romanas „Prie seno malūno“. Tai sužinojau kur kas vėliau. Esu paskaitęs tą romaną. Jis – ne stebuklas, bet pats herojus Valentinas, karininkas, – simpatiškas žmogus, gaila, kad žūva.

– Esate pasakojęs, kad vaikystėje knygas teko skaityti vogčiomis, nes tėvai labiau vertino sunkų darbą.

– Na, ką reiškia „tėvai labiau vertino“? Grįžus čia – jokie pyragai. Kol atgavome namus, kol didoka šeima iš naujo įsitvirtino Lietuvoje, visi turėjome savo priedermių: vienam – kiaules pašerti, kitam – pievą šienauti, trečiam – malkas kirsti ir t. t. O kaime darbai – neaprėpiami. Jeigu užėjo noras ką nors paskaityti, reikia ieškoti tylesnio, slaptesnio kampelio. Gal tai bus daržinė, kluonas, ar „ant aukšto“, kaip mes sakydavome, užlipi ir net šaukiamas nebūtinai atsiliepi, kad nereikėtų atsitraukti nuo Fiodoro Dostojevskio.

– Šiais laikais – tiek įvairių būdų, kaip sudominti jauną žmogų, o seniau, kai vaisius, na, ne uždraustas, bet sunkiai pasiekiamas, iš karto traukia?

– Taip, tai – turbūt žmogaus psichologijos gelmės. Dairantis po tremtinių pasaulį, sakome „sibiriakai“, matyti – iš to vargo, sunkokų patirčių formuojasi žmonių charakteriai, būdai. Žinoma, jie formuojasi skirtingai. Galime prisiminti du monsinjorus: Kazimierą Vasiliauską ir Alfonsą Svarinską. Arba toks charakteris formuojasi, arba kitoks, bet dairydamasis į savo kartą galėčiau sakyti, kad ta kelionė per darbus, vargus, sunkokas patirtis formavo charakterius, ir daug kas kilo iš priešinimosi, sunkių pastangų įsitvirtinti. Man pačiam teko rengti spaudai, redaguoti Marcelijaus Martinaičio knygą „Mes gyvenome“ (tokiu principingu pavadinimu). Jis irgi kalba apie tai, kad ir jo karta ėjo į kultūrą, veiklą, gyvenimą per sunkias patirtis ir kad jos mus formavo ir veikia kaip variklis.

–Ar Jūs žadate rašyti savo atsiminimus?

– Šiek tiek to, ką galima vadinti atsiminimais, yra įlieta į knygą „Guriniai“. Gal keistas pavadinimas. Tai yra trumpi užrašai, nuotrupos. Ten yra ir vaikystės, ir leidybinio, literatūrinio darbo patirčių.

– Bet ten Jūs taip ironiškai viską pinate.

– Čia įdomiau būtų: man senokai tenka dirbti knygų leidėjo darbą, jau keli dešimtmečiai. Žinoma, patirčių ir įspūdžių yra susikaupę, bet dabar, kai kalbamės, dar tebedirbu leidėjo darbą, nors ketinu išeiti į laisvę. Kai būsiu laisvas, galėsiu papasakoti daugiau.

– Vilniaus universitete studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą. Su kokiais lūkesčiais stojote ir kokiomis mintimis apie ateitį?

– Tai vyko 1967 m. Didžioji dalis mūsų lituanistų kurso susiformavo iš žmonių, kurie atvažiavo į Vilnių iš įvairių Lietuvos vietų. Didesnė dalis jų buvo vienaip ar kitaip pasvirę į literatūrą: bandantys ar ketinantys rašyti, dalyvavusieji jaunųjų filologų konkursuose ir t. t. Ir man panašiai buvo.

Labai svarbi aplinka, mokykla, mokytojai. Mūsų mokykloje atsirado tokia mokytoja Gražina Šmurkštytė. Kaip paskui paaiškėjo – irgi sugrįžusi iš tremties. Ji labai pagyvino mokyklos gyvenimą: ir literatų būrelis, ir vaidinimai, ir dalyvavimai konkursuose. Tai – gana įprastas, klasikinis kelias.

Įsivaizduokite miestelio mokyklą: jeigu žmogus pakenčiamas, jis verčiamas viską daryti – sportuoti, rašyti, deklamuoti ir t. t. Į tai įsitrauki, išgirsti paskatinimų, vis dažniau – knyga rankose. Net visokių rašinėjimų yra buvę, bet, kai ateini į universitetą, pamatai knygų jūrą, pradedi apie ją galvoti ir tada nujausti, kuris takelis iš didelio kelio gali būti tavo.

– Kaip vertinate poetus, kurie dažnai sako, kad jiems visai nesvarbu, ar juos supranta, ar nesupranta, jie rašo sau?

– Netikėkite tuo, ką jie sako. Kiekvienas rašytojas, kad ir kokiu keliu eina, vis tiek nori būti suprastas, skaitomas. Žmonės yra labai įvairių charakterių. Jeigu jam atrodo, kad taip pasakyti – šaunu, jis gali taip sakyti, bet nebūtina manyti, kad taip ir yra. Jis tuo įsitikinęs tuo metu, kai yra pats vienas su savimi. Kai stovi prieš auditoriją, jis gali pasakyti ir vienaip, ir kitaip.

– Ar lengva Lietuvoje būti kritiku? Ar skausmingai reaguojama į tiesą, kritinius žodžius?

– Čia ne tik Lietuvoje. Visur reaguojama skausmingai. Sunkoka eiti šiuo keliu, nes daugelis menininkų lyg ir neleidžia sau suprasti, kad kritikas daugiausia kalba ne jam, bet skaitytojams, žiūrovams, klausytojams. Geriausia, kai kritikas yra tarpininkas tarp kūrinio ir skaitančiojo, klausančiojo ir pan. Pačiam menininkui turi reikšmės, manau, tik tos kritiko pastabos, kurios sutampa su paties kūrėjo slaptais, nuo savęs slepiamais pagalvojimais apie savo trūkumus, negebėjimus. Tokie atvejai, kai kritikas pasako, ką pats autorius tyliai sau galvojo, gali paveikti tolesnę menininko kūrybos kryptį.

– Ar yra buvę, kad po Jūsų kritikos kas nors nustojo sveikintis?

– Nedaug tokių atvejų, bet vienas ar kitas yra.

– Ar būna tokių atvejų, kai kritikas neturi prie ko prikibti?

– Žinoma, kad būna. Tiesą sakant, dėl savo darbų ir leidyklose, ir Rašytojų sąjungoje, vis būdavau tokiose kėdėse, kurios lyg ir varžo pernelyg kritišką kalbėjimą, nes reikia su tais žmonėmis toliau bendrauti, bendradarbiauti, tvarkyti reikalus, leisti knygas. Šiek tiek privengiu atlapaširdiško kritiškumo. Ne visada pavyksta tai padaryti, bet, jeigu būčiau dirbęs ne tuos darbus, o šaltkalvio ar duobkasio, gal būčiau buvęs bjauresnis kritikas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...