captcha

Jūsų klausimas priimtas

Airijoje diskriminuota lietuvė laimėjo bylą prieš darbdavį

„Čia esame tik pigi darbo jėga ir niekam nerūpime“, – tokius skundus teko girdėti ne iš vieno į užsienį užsidirbti išvykusio lietuvio. Bet šįkart „Emigrantai“ pasakoja šiek tiek kitokią istoriją. Kristina Airijoje patyrė diskriminaciją darbe. Ir užuot, kaip įprasta, tylėjusi, moteris nusprendė kreiptis į teismą. Rezultatas – laimėta byla.
Laidos kadras.
Laidos kadras.

„Čia esame tik pigi darbo jėga ir niekam nerūpime“, – tokius skundus teko girdėti ne iš vieno į užsienį užsidirbti išvykusio lietuvio. Bet šįkart „Emigrantai“ pasakoja šiek tiek kitokią istoriją. Kristina Airijoje patyrė diskriminaciją darbe. Ir užuot, kaip įprasta, tylėjusi, moteris nusprendė kreiptis į teismą. Rezultatas – laimėta byla.

Buvusi dailės mokytoja į Airijos Vaterfordo miestą išskrido paskui sūnų ir per tris dienas gavo darbą – vienoje kavinėje pjaustė daržoves, gamino desertus. Iš pradžių naujomis pareigomis Kristina tik džiaugėsi – ten ji galėjo ne tik užsidirbti pinigų, bet ir realizuoti savo menininkės talentą. Tačiau, praėjus beveik porai metų, padėtis ėmė keistis.

„Tame darbe man tikrai buvo atsiųsti labai stiprūs išbandymai. [...] Šeimininkas pradėjo kabinėtis prie visko. Ką bedaryčiau, niekas jam netiko“, – „Emigrantams“ pasakoja Kristina. 

Moteris net neabejojo – darbdavys jai priekaištauja be jokio aiškaus pagrindo. Anot Kristinos, negali būti, kad beveik dvejus metus dirbo puikiai, o paskui staiga ėmė neįtikti.

Iš darbo Kristina kone kasdien grįždavo liūdna. Iš galvos ji niekaip negalėjo išmesti per dieną girdėtų įžeidinėjimų, kartais net nemiegodavo naktimis – juk nežinojo, kokių patyčių darbdavys imsis rytoj.

„Netgi mano tautybę minėdavo. Ir mano padaryti darbai jam neįtikdavo, kartais viską išmėtydavo – mano paruoštus valgius. Aš buvau ir kaip pagalbininkė, pvz., daržoves sudėdavau į lėkštutes ir tada ant jų užtempdavau plėvelę“, – sako emigrantė.

Laidos kadras.

Atsikirsti Kristina bijojo. Prieš diskriminaciją ji bandė kovoti kitokiomis priemonėmis, kurios buvo visiškai neveiksmingos.

„Mane ribojo kalba, be to, aš visą laiką buvau toks tolerantiškas žmogus. Gal tai ir buvo mano problema – aš neatsikirsdavau, visada šypsodavausi. Ant manęs šaukia, o aš jam šypsausi. Ir netgi melsdavausi už jį. […] Bet į pabaigą man jau reikėjo psichologo pagalbos“, – prisipažįsta moteris.

Bylą laimėjo, bet darbdavys pradingo

Kavinėje, kurioje dirbo lietuvė, darbuotojai keisdavosi labai dažnai. Vieni neištverdavo darbdavio patyčių ir patys išeidavo iš darbo. Kitus dėl ne visada aiškių priežasčių atleisdavo.

„Jau artėjo dveji metai, [kai dirbau tame darbe]. Kol dar nesi išdirbęs dvejų metų ir pats išeini iš darbo, nereikia mokėti išeitinės pašalpos. Tai jis jau norėjo, kad aš nebedirbčiau, ir dėl to vyko tokie dalykai“, – įsitikinusi „Emigrantų“ pašnekovė.

Lietuvė nusprendė nepasiduoti. Ji kreipėsi į SIPTU – Paslaugų, industrijos, specialistų ir technikos darbuotojų sąjungą: „Ten, pasirodo, jau buvo kreipusis prieš savaitę atleista kita darbuotoja, kuri dirbo barmene. Ir mūsų bylas sujungė. Mano byla buvo daugiau dėl diskriminacijos, o jos – dėl neteisėto atleidimo iš darbo.“

Darbdavys vis rasdavo priežasčių nepasirodyti posėdžiuose, todėl teismo procesas užsitęsė beveik dvejus metus. Tačiau galiausiai Kristina šventė pergalę. Jos buvę kolegos teisme paliudijo, jog moteris iš Lietuvos patyrė diskriminaciją.

„Laimėjau apie 11 tūkst. eurų, bet mes jų negavome, jis bankrutavo. Jis uždarė kavinę jau po viskam, kai buvome laimėję tą bylą, ir kažkur pradingo. Dar po metų laiko buvo toks tribunolas ir mums pasakė, kad mes turim jį pačios susirasti. Būtų, aišku, didesnė įstaiga, būtų kitaip baigęsi, o kadangi čia buvo tik vienas savininkas, nedidelė ta kavinė, tai taip ir baigėsi viskas“, – pasakoja emigrantė.

Nors prisiteistų 11 tūkst. eurų moteris taip ir negavo, sako dėl to neišgyvenanti. Jai svarbiausia – ne pinigai, o teisybė: „Jeigu jam tie pinigai reikalingi, tai tegul jis juos ir turi. Tiesiog tai buvo toks daugiau moralinis laimėjimas.“

Praradus darbą, pasisekė meilėje

Daržovių pjaustytojos darbas kavinėje – pirmas ir vienintelis, kokį Kristina turėjo Airijoje. Dabar lietuvė – oficiali bedarbė, gyvenanti iš valstybės skiriamos pašalpos.

„Esant mano amžiaus susirasti darbą nėra taip paprasta. Ypač Waterforde. Aišku, galbūt, jei persikelčiau į kitą miestą, į kokį Dubliną, rasčiau darbą”, – svarsto moteris. 

Kristinos pašalpa – 186 eurai per savaitę. Iš jų 100 eurų ji sumoka už nuomą. Pragyvenimui lieka vos 200 eurų per mėnesį. Pašnekovė tikina, kad, nors suma nedidelė, viskam užtenka. Ji mano, kad svarbiausia išmokti protingai paskirstyti savo išlaidas.

„Aš maitinuosi labai sveikai – labai daug vaisių, daržovių. Čia – nesibaigiančios daržovių ir vaisių akcijos. Jau kurį laiką esu atsisakiusi mėsos“, – pasakoja Kristina.

Tuo, kad neturi darbo, Kristina tik džiaugiasi. Dabar gali užsiimti tuo, kam anksčiau pritrūkdavo laiko, – tapyti bei kurti papuošalus. Sagių, apyrankių, auskarų bei vėrinių Kristina jau spėjo pagaminti tiek, kad papuoštų pusę Airijos moterų. Tačiau tai ne didžiausias bedarbystės privalumas. Praradus darbą, moteriai staiga pasisekė meilėje.

Laidos kadras.

„Užsiregistravau vienoje lietuviškoje pažinčių svetainėje ir susipažinome. Kažkaip nepabijojau pasikviesti jį čia ir jis atvažiavo [iš Lietuvos]“, – sako moteris.

Artūrui, buvusiam jūrininkui, Airijoje gyvenanti tautietė paliko tokį įspūdį, kad jis nepabūgo susikrauti daiktų ir, nė karto gyvai nematęs, su ja apsigyventi.

„Susipažinom, susirašinėjom, ilgai nesiryžom netgi pokalbiui. Gal aš nesiryžau, nežinau. Aš gerai dėstau savo mintis [raštu]. Todėl, kad mintys yra kaip vinys, įkalei ir kiekvienas žodis turi savo prasmę. Todėl man patinka rašyti, bet kai reikia kalbėti, žmogus, rodos, tave girdi, bet iš tiesų negirdi, jis girdi tai, ką nori girdėti. Todėl labai sunku suprasti pašnekovą. Mes vienas kitą išgirdom, tiksliau, vienas kitą perskaitėm, po to išgirdom, o po to pasimatėm“, – apie tai, kaip plėtojosi pažintis, kalba Artūras.

Su nauju mylimuoju atsirado ir apkalbos

Vyras teigia nė akimirkos nesuabejojęs, kad Kristina – tiesiog jam skirta moteris. Vienatvę Lietuvoje į bendrą gyvenimą Airijoje jis iškeitė per daug nesusimąstęs.

Į žmonių tarpusavio santykius Artūras žvelgia filosofiškai. Vyras įsitikinęs: meilei pirmiausia reikalingas atvirumas, o prie viso kito galima prisitaikyti. Pirmą kartą gyvai išvydęs savo Kristiną, Artūras nepastebėjo jokių jos trūkumų, tik dar labiau įsimylėjo. 

„Kas mane labiausiai nustebino – kiek jos nuotraukų esu matęs, kiekvienoje nuotraukoje vis kita moteris. Įsivaizduojate – ne moteris, o lobis. Viena moteris su šimtu veidų. Ir kada realybėje pamačiau – na, tai kažkas tokio“, – tvirtina Artūras.

Kristina Artūrą pasitiko oro uoste. Ji neslepia – labai jaudinosi. Juk bendraudamas internetu niekada nežinai, kas laukia susitikus akis į akį.

Moteris stebisi, kodėl, užuot pasidžiaugę svetima laime, žmonės stengiasi įgelti, nesupranta staiga užsiplieskusių jos jausmų. Kartu su nauju mylimuoju atsirado ir apkalbos.

„Ir dabar dar kalba. Visko prikalba, kad aš jį dabar vos ne išlaikau ir t.t. Buvo, kad ir į akis pasakė. [...] Jis – buvęs jūrininkas, labai daug metų plaukiojęs jūroje, kitais metais jam – jau paankstinta pensija. 55-erių jau išeina į pensiją“, – pasakoja Kristina.

Pagrindinis šios poros pajamų šaltinis – Kristinos gaunama bedarbio pašalpa. Artūras bandė susirasti darbą, tačiau, kad ir kaip stengėsi, – nepavyko. Vienintelis būdas pragyventi, kol sulauks savo pensijos, būti išlaikomam moters. Vyras neslepia: tai gerokai žemina jo savivertę, bet geresnio pasirinkimo, bent kol kas, jis neturi.

„Na, jis padeda man ir tortus [kepti]. Mes pasidalinę darbais. Pavyzdžiui, kepant medaus tortą, jis tešlą suminko, tuos blynus iškepa. Paskui juos netgi kremu sutepa. Bet kremą jau padarau aš. Na, paskui jau mano puošimas. Kepame grybukus – jis vėl tešlą padaro, kočioja, išspaudo su formele. Aš paskui rankom jau formuoju patį grybuką“, – sako Kristina. 

Saldumynų gamyba šiai porai – tik smagus laiko praleidimo būdas. Tortus Kristina kepa taip kruopščiai, lyg tai būtų ne maistas, o tikri meno kūriniai.

Laidos kadras.

„Aišku, būna kitąkart, kad ir tortuką kas nors užsako, bet aš kažkaip nesireklamuoju. Jeigu imiesi tokio darbo, reikia ir patalpas keisti, nes šios neatitiktų [reikalingų] darbo sąlygų. Bet tai labai rizikinga, kadangi nežinai, ar turėsi tiek užsakymų, kad galėtum pragyventi iš to. Buvo tokių pamąstymų, norėjome ir cepelinus virti…“ – pasakoja emigrantė. 

Iš depresijos išvadavo malda

Kristina tvirtina tikrąją ramybę atradusi tik tuomet, kai atvažiavo į Airiją. Moteris prisipažįsta: iš Tėvynės ji bėgo labiau ne dėl pinigų stygiaus, o dėl prastos savijautos.

„Esu sirgusi tikrai sunkios formos depresija, netgi prieš skyrybas buvo šitas dalykas, o skyrybos dar pagilino šitą ligą. Galbūt iš vaikystės ateina kažkokie nepasisekimai, nuoskaudos. Kiek save atsimenu, nuo pat mažų dienų aš gyvenau apimta nerimo. Tai dėl mamos nerimauju, tai dėl sesers, tai dar dėl ko nors. Paskui atsirado vyras, dėl vyro nerimauju. Atsirado vaikai, dėl vaikų nerimauju“, – neslepia Kristina.

Dar blogiau Kristina pasijuto po skyrybų. Jiedu su vyru turėjo bendrą verslą – pindavo krepšius, pardavinėdavo juos turguose ir mugėse. Sekėsi gerai, bet pašnekovei toks darbas nekėlė jokio džiaugsmo. Meniškos sielos emigrantė sako, kad pynimas jai buvo ne kūryba, o amatas.

Kaip bebūtų, netekusi vyro, ji neteko ir pajamų šaltinio. Tada galutinai apsisprendė – važiuos į Airiją pas sūnų, kur savo gyvenimą pradės iš naujo.

Psichiatrai Kristinai paskyrė antidepresantų. Bet juos gerdama moteris suprato: tai – tik laikina pagalba. Piliules moteris pakeitė neįprastu gydymo metodu, kuris, anot jos, veiksmingesnis už pačius stipriausius vaistus.

„Pradėjau melstis. Kaip mokėjau, taip meldžiausi. Ir tik žiūriu – pinasi, pinasi mintys ir užmiegu. Taip vieną kartą, antrą, trečią. Ir viskas – atsisakiau [vaistų]. Ir dabar turiu raminamųjų, bet jų negeriu. O buvo taip, kad aš paniškai ieškodavau tų vaistų, be jų užmigti negalėdavau. Viskas yra mumyse, absoliučiai viskas“, – tikina Kristina.

Moteris įsitikino: ji išrado naują kovos prieš depresiją būdą. Todėl moteris nusprendė savo įžvalgomis pasidalinti su kitais. Socialiniame tinkle „Facebook“ ji įkūrė grupę, kurioje stengiasi padėti depresijos kankinamiems žmonėms.

„Pirmiausiai aprašiau savo istoriją, mano pavyzdžiu pasekė dar vienas vaikinukas, jis irgi jau aprašė savo istoriją. Prasidėjo kažkokios diskusijos. Kam tikrai yra blogai, siūlau savo „Skype`ą“, kad su manimi galėtų susisiekti, pasikalbėti, kad galėčiau apie savo patirtį papasakoti, kaip aš lipau, kaip aš ėjau. Kad žmogus turėtų už ko užsikabinti. O būdų tikrai yra, nes viskas mumyse“, – teigia Kristina.

Artūras irgi neatsilieka. Kol mylimoji padeda išvaikyti depresijos šmėklas, jis internete stengiasi išmokyti žmones sveikai lieknėti.

„Žmonės [per daug] valgo, galima sakyti, dėl streso, arba kai nėra ką veikti, iš nuobodulio. Paimkime, pvz., vaiką ar paauglį, jis internete sėdi, žaidžia žaidimus, pabandyk jį nuvaryti valgyti, jam svarbiau tas užsiėmimas. Tas pats ir su suaugusiu žmogumi: kai jis turės užsiėmimą, jam valgis irgi praktiškai bus antraeilis dalykas“, – sako Artūras.

Kol tūkstančiai emigrantų užsienyje daugiausiai galvoja apie pinigus, Kristina su Artūru rūpinasi kitokiomis vertybėmis – meile ir tarpusavio supratimu. Pora nežino, kur tęsis jų gyvenimas – gal Lietuvoje, gal Airijoje, o gal dar kitoje šalyje, bet net neabejoja – vienas kito jie niekada nepaliks.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...