captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sovietinė propaganda: Kalėdos tik atitolina darbo žmogų nuo darbo

Sovietmečiu buvo neigiamos visos krikščioniškos šventės ir vykdoma didžiulė propaganda, nes puikiai suprasta, kokią didelę galią jos turi, sako etnologė Gintarė Dusevičiūtė. „Buvo pabrėžiama, kad mums tų švenčių nereikia, nes jos tik atitolina darbo žmogų nuo darbo. Prieš Kalėdas ir kartais prieš Velykas pasirodydavo straipsnių, kuriuose buvo teigiama, kad šių papročių kilmė mums svetima, tolima, todėl jie su mumis neturi nieko bendra ir tik skatina nedarbą bei neveiklumą“, – kalba ji.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Sovietmečiu buvo neigiamos visos krikščioniškos šventės ir vykdoma didžiulė propaganda, nes puikiai suprasta, kokią didelę galią jos turi, sako etnologė Gintarė Dusevičiūtė. „Buvo pabrėžiama, kad mums tų švenčių nereikia, nes jos tik atitolina darbo žmogų nuo darbo. Prieš Kalėdas ir kartais prieš Velykas pasirodydavo straipsnių, kuriuose buvo teigiama, kad šių papročių kilmė mums svetima, tolima, todėl jie su mumis neturi nieko bendra ir tik skatina nedarbą bei neveiklumą“, – kalba ji.

Tačiau anksčiau, kad ir XIX a. pabaigoje, anot G. Dusevičiūtės, Kūčios ir Kalėdos bei kitos šventės nebuvo tiek svarbios, kad apie jas būtų buvę rašoma spaudoje, nebuvo manoma, kad jos taip pat formuoja tautinę tapatybę:  „Galima tik paminėti 1893 m. „Varpe“ publikuotą straipsnį „Kaip visokie sutvėrimai sutinka Naujus metus“. Jame teigiama, kad „ant žemės pasibaigė senas, o užstojo naujas metas“, ir drauge ironiškai atsiliepiama apie žmones, kurie labai linksmai praleidžia tą dieną“, – kalba ji.

– Kokios lietuviams svarbios šventės minimos XIX a. periodiniuose leidiniuose?

– Tyrinėdami peržvelgėme šaltinius, tarp kurių atsidūrė tokie leidiniai, kaip „Varpas“, „Aušra“. Juose buvo skleidžiama labai didelė nacionalistinė banga, kviečianti telktis, kurti tautą, bet paradoksalu, kad tuometinė valdžia kalendorinių švenčių, kaip priemonės, padedančios formuoti identitetą, nevertino. Tai reiškia, kad nei „Aušroje“, nei „Varpe“ nebuvo plačiau aprašomos jokios šventės. Galima tik paminėti 1893 m. „Varpe“ publikuotą straipsnį „Kaip visokie sutvėrimai sutinka Naujus metus“. Jame teigiama, kad „ant žemės pasibaigė senas, o užstojo naujas metas“, ir drauge ironiškai atsiliepiama apie žmones, kurie labai linksmai praleidžia tą dieną. Tai būtų vienas pagrindinių ir pirmųjų paminėjimų apie šventes.

Kitų metų paminėjime išskiriamos Velykos, viena svarbiausių to laikotarpio švenčių. Velykos buvo susijusios su gavėnios pradžia, šeštinėmis, vadintomis Kryžiaus dienomis, taip pat – Sekminėmis, Devintinėmis, dar vadintomis Kūno diena, arba Vainikais. XIX a. spaudos nelabai kas galėjo įsigyti, bet kalendorių žmonės dar galėjo sau leisti. Tame kalendoriuje buvo pažymėtos svarbesnės datos su įvairiausiomis pastabomis ir posakiais.

– Ar tada buvo svarbus Kūčių ir Kalėdų laikotarpis?

– Labai keista, bet Kūčios ir Kalėdos minimos nebuvo. Tačiau tarpukariu matome stiprų pokytį –atsiranda institucijų, kurios formuoja lietuviškąjį identitetą ir stipriai sieja tai su krikščioniškuoju pradu. Pavyzdžiui, XX a. periodikoje labai pabrėžiama kiekvienos šventė krikščioniška kilmė, pateikiami aiškinimai, papročiai ir apeigos. O tokiuose periodiniuose leidiniuose, kaip „Lietuvos aidas“ arba „Lietuva“, paprastai būdavo akcentuojamos valstybinės šventės, pavyzdžiui – Vasario 16-oji nuo šiol mums yra šventė ir mes ją švęsime. Taigi tai buvo viena priemonių, padedančių formuoti lietuviškumą.

– Vadinasi, labai staiga Kalėdos įgavo krikščionišką prasmę ir žmonėms buvo pateikiama, kad jos turėtų būti švenčiamos kaip ir Velykos?

– Labai panašiai. Kaip jau minėjau, iki tol Velykos turėjo labai svarbią krikščionišką prasmę, o  tarpukariu joms atsirado „konkurentas“.

– Velykos ir Kalėdos šiais laikais labai siejamos su saulėgrįža. Ar tuo metu į tai buvo kreipiamas dėmesys?

– Į tai dėmesys buvo atkreiptas kaip tik tarpukariu, nors krikščionybė tuo metu turėjo labai stiprias pozicijas. Tačiau tada atsirado organizacijų ir bendruomenių, kurios domėjosi ir senaisiais pagoniškais papročiais.

– Ar švenčių suvokimą paveikė Pirmasis pasaulinis karas?

– Karas turėjo įtakos. Prieš kiekvieną šventę buvo primenama, kad ji nėra tokia džiaugsminga, nes netekome nemažai artimųjų. Bendra karo atmosfera labai stipriai paveikė to meto šventes – jos įgavo rimties, nebebuvo tokios šventiškos. Antrasis pasaulinis karas taip pat atnešė nemažai naujovių. Dar prieš jį, jau tarpukario viduryje, atsirado papročių ir detalių, kurios mums dabar labai natūralios. Pavyzdžiui, Kalėdų eglutės mes anksčiau neturėjome, tai visiškai naujas akcentas, kuris, beje, dabar – vienas svarbiausių.

Po Antrojo pasaulinio karo, įsigalėjus naujai politinei sistemai, jau žinota, kad šventės turi labai didelę galią ir geba formuoti naująjį identitetą. Tai buvo daroma ypač įžvalgiai: neigiamos visos krikščioniškos šventės, vykdoma didžiulė propaganda ir pabrėžiama, kad mums tų švenčių nereikia, nes jos tik atitolina darbo žmogų nuo darbo. Prieš Kalėdas ir kartais prieš Velykas pasirodydavo straipsnių, kuriuose buvo teigiama, kad šių papročių kilmė mums svetima, tolima, todėl jie su mumis neturi nieko bendra ir tik skatina nedarbą, neveiklumą ir pan.

– Kaip keitėsi pačių švenčių interpretacija? Juk vietoj Kalėdų Senelio atėjo Senelis Šaltis ir kt.  

– Kalėdų Senelis – turbūt pagrindinė figūra, kuri buvo pakeista. O kartu su Seniu Šalčiu atėjo ir Snieguolė. Vis dėlto Europos kontekste kai kurios mūsų Kalėdų, ypač Kūčių, ir Velykų detalės  tikrai unikalios. Pavyzdžiui, per Kalėdas – šienas ir 12 patiekalų, per Velykas – tikri, o ne šokoladiniai kiaušiniai.

– Kaip viskas keitėsi atgavus nepriklausomybę, kai jau galėjome laisvai minėti savo šventes?

– Pirmuoju nepriklausomybės laikotarpio dešimtmečiu vėl buvo atsigręžta į šventes, ypač krikščioniškos kilmės. Gal dar reikėtų paminėti Žolinę, Vėlines, kurių tradicijų reikėtų ieškoti tarpukariu, nes iki tol žvakelių niekas nedegindavo. Šiek tiek vėliau krikščionybė savo pozicijas prarado – šventės su krikščioniškuoju pradu taip stipriai nebesiejamos. Tai reiškia, kad galbūt kinta mūsų tapatybė, tarsi grįžtame prie gamtos rato. Tokiu būdu, panaudodama tradicinius  folklorinius aspektus, sukuriama nauja šventė, atitinkanti visuomenės poreikius.

– Vadinasi, šiuolaikinis žmogus pradėjo formuoti šventes nepriklausomai nuo įsigaliojusios tradicijos ir su tais elementais, kurie jam pačiam patrauklūs?

– Tikra tiesa, nes ne tik Bažnyčios arba valstybės reglamentuotos šventės mums yra šventės. Šventes formuoja įvairios organizacijos, mokslininkai ir net pavieniai žmonės. Tai galima labai lengvai padaryti pasinaudojus etnografine medžiaga, šiek tiek – archyvais: viską suplakame į kažkokį vieną darinį ir pateikiame visuomenei. O visuomenės arba priima, arba atmeta.

Dar nepaminėjau Joninių ir Užgavėnių, kurios po tarpukario buvo užmirštos ir pradėtos gaivinti maždaug 7–8 dešimtmetyje. Tačiau tai nereiškia, kad jos mums ypač artimos arba tokios, kokios iš tikrųjų buvo. Tai – jau dariniai. Nors esame krikščionys, turime labai daug sinkretinių elementų su iki krikščionišku klodu, jie susipina, susimaišo ir kai kuriais atvejais net sunku juos atskirti arba specialiai nedaroma skirtis.

– Kada pasirodė tapatybės pliuralizmas (dabar yra senieji baltai ir krikščionys)? Kada viskas pradėjo įvairėti?

– Pliuralizmas turbūt labiausiai siejamas su folkloriniu judėjimu, kuris prasidėjo 7–8 dešimtmetyje, kaip siekis susigrąžinti prarastą lietuviškumą. Dabar Lietuvoje yra toks susidvejinimas, nes  vėl bandoma prikelti iki krikščioniškumą. Taigi tas kalendorius pasirinktas ne be reikalo. Tad, jei kalbėtume apie grynąjį lietuviškumą, net nežinau, ar toks yra.

– Kokias Kūčių ir Kalėdų tradicijas mes pamirštame, kokias galėtume prisiminti?

– Pats svarbiausias dalykas per Kūčias – visos šeimos susirinkimas prie bendro stalo. Be to, valgyti Kūčių būdavo pakviečiamos ir vėlės. Kartais tai vyksta ir dabar, vėlėms ant stalo taip pat padedama lėkštelė. Iki šiol po staltiese dedamas šienas, nors miestuose tai nelabai daroma, nes paprasčiausiai nėra kur to šieno gauti. Reikėtų prisiminti ir valgius. Pats pagrindinis buvo kūčia – įvairių grūdų košė, pasaldinta medumi.

To meto žmogui be galo svarbūs buvo burtai, nes ta diena galėjo lemti ateinančius metus. Pavyzdžiui, netekėjusios merginos ir nevedę vaikinai norėjo sužinoti, ar tais metais ras porą, ar ne. Tam imdavo saują riešutų ir žiūrėdavo, ar skaičius porinis. Taip pat į vandenį nuo degančios žvakutės būdavo lašinamas vaškas ir žiūrima, kokia figūra atsiras. Dar vienas paprotys – tėvas su duonos kepalėliu tris kartus eidavo aplink namą, o motina žiūrėdavo pro langą ir klausdavo, kas eina. Tėvas atsakydavo: „Dievulis su kūčele.“ Motina į tai tardavo: „Prašom tą Dievulį vidun.“

Taigi matome, kad pasikeitusios sąlygos papročiui nebesuteikia galimybės būti, funkcionuoti. Anksčiau vietoj eglutės buvo statomas rugių pėdas, o dabar mes džiaugiamės eglute. Beje, tarpukariu vyko didelės diskusijos, ar mums reikia eglutės, jai labai prieštaravo inteligentija. Taigi, jei ištaikomas geras momentas, gali pavykti sukurti naują paprotį arba šventės modifikaciją. Be to, mus nori nenori veikia aplinka – tai neišvengiama ir taip mes kartu kuriame savo tapatumą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...