captcha

Jūsų klausimas priimtas

Smurtas artimoje aplinkoje sudaro beveik 10 proc. visų nusikaltimų

Praėjus trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, statistika rodo, vienas iš dešimties užregistruotų nusikaltimų – smurtavimas artimoje aplinkoje. Nors įstatymas atnešė naudos, ekspertai pastebi, kad jame vis dar yra spragų. Jos ypač išryškėja, kai byla pasiekia teismą.
MCT/MCT/Sipa USA/Scanpix nuotr.
MCT/MCT/Sipa USA/Scanpix nuotr.

Praėjus trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, statistika rodo, kad vienas iš dešimties užregistruotų nusikaltimų – smurtavimas artimoje aplinkoje. Nors įstatymas atnešė naudos, ekspertai pastebi, kad jame vis dar yra spragų. Jos ypač išryškėja, kai byla pasiekia teismą.

„Labai dažnai smurtautojui skiriamas namų areštas. Tai neapsaugo nukentėjusiojo. Tai dar labiau didina riziką ir grėsmes nukentėjusiajam, nes smurtautojas grįžta į tą pačią namų aplinką ir dar jam negalima iš tos aplinkos pajudėti. Sprendimai tikrai neadekvatūs. Apie tai reikėtų daugiau kalbėti“, – įsitikinusi Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė–Sotirovič.

Per 11 mėnesių – 25 tūkst. pranešimų

Anot Policijos departamento Viešosios policijos valdybos viršininko Sauliaus Gago, smurto artimoje šeimoje statistika iš tiesų yra įspūdinga. Pirmaisiais įstatymo įsigaliojimo metais – 2012-aisiais – policija gavo 18 tūkst. pranešimų, 2013 m. pranešimų skaičius ūgtelėjo iki 21,6 tūkst., o per šių metų 11 mėnesių policija jau sulaukė 25 tūkst. pranešimų.

S. Gago teigimu, tokie skaičiai įrodo ne tik problemos aktualumą, bet ir priimto įstatymo reikalingumą. Nepaisant to, pašnekovas vis dar pastebi žmonių, skeptiškai ar netgi neigiamai vertinančių Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo veikimą.

„Norėčiau pasakyti, kad tie skeptikai, kurie kritikuoja įstatymą, turėtų teikti racionalius siūlymus, kad būtų užtikrintas geresnis įstatymo įgyvendinimas. Mes, policijos pareigūnai, manome, kad šis įstatymas buvo reikalingas. Nusikaltimai, kurie registruojami, sudaro beveik 10 proc. visų nusikaltimų“, – sako S. Gagas.

Jis aiškina, kad seniau pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, turėdavo smurto aukos klausti, ar ši nori pareikšti kaltinimus ir baudžiamojon atsakomybėn patraukti smurtautoją. Dabar pareigūnams užtenka patiems pamatyti smurto artimoje aplinkoje požymius. Tuomet iš karto yra pradedamas ikiteisminis tyrimas, net jei auka bando įtikinti, kad su smurtautoju susitaikys. Jei aukos – nepilnamečiai, apie smurtą informuojama ir Valstybinė vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.

Neadekvačios bausmės: smurtautojas įkalinamas toje pačioje aplinkoje

V. Pilinkaitė–Sotirovič įsitikinusi, kad įstatymo priėmimas buvo labai progresyvus žingsnis į priekį. Anot jos, įvairios organizacijos iki įstatymo priėmimo bene 20 metų bandė kovoti, kad smurtas šeimoje būtų pripažintas valstybės reikalu, o ne problema, sprendžiama už uždarų durų.

Ekspertės teigimu, iki tol taikytas būdas, kad auka smurtautoją turi apkaltinti pati, buvo neveiksmingas, bet ir dabartinė sistema turi spragų. Pasak V. Pilinkaitės–Sotirovič, daugelis kreipia dėmesį tik į tai, kaip operatyviai į smurto artimoje aplinkoje iškvietimą reaguoja policijos pareigūnai, bet beveik nesidomima, kaip bylos sprendžiamos teisme.

Pašnekovė mano, kad pareigūnai į pranešimus reaguoja gana greitai, bet bylos, patekusios į teismą, yra sprendžiamos neefektyviai: kai kurios taikomos bausmės yra neadekvačios, nėra suteikiamos reikalingos saugumo priemonės nukentėjusiajam.

„Labai dažnai smurtautojui skiriamas namų areštas. Tai neapsaugo nukentėjusiojo. Tai dar labiau didina riziką ir grėsmes nukentėjusiajam, nes smurtautojas grįžta į tą pačią namų aplinką ir dar jam negalima iš tos aplinkos pajudėti. Sprendimai tikrai neadekvatūs. Apie tai  reikėtų daugiau kalbėti“, – įsitikinusi ekspertė.

Ji prideda, kad daug naudos teikia socialiniai darbuotojai, po smurto atvejų bendraujantys su aukomis. Jie geba teisminius procesus pateikti ne teismine, o paprasta ir žmogui lengvai suprantama kalba. Be to, V. Pilinkaitės–Sotirovič teigimu, užsienio šalių patirtis rodo, kad po bendravimo su socialiniais darbuotojais daugeliui aukų būna daug lengviau grįžti į įprastą gyvenimą ir atsiriboti nuo praeityje patirto smurto.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...