captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sociologė: vyrai savo vaikams nebenori būti tik griežti prižiūrėtojai

Šiuolaikiniai vyrai tampa sąmoningesni ir nebegali visiškai atsiriboti nuo vaikų priežiūros, sako Vilniaus universiteto sociologė Lina Šumskaitė. „Tai daryti juos verčia tiek išorinės šeimos politikos priemonės (tarkim, pasiruošimo kursai vyrams ir moterims), tiek aktyvi partnerė, kuri skatina skaityti literatūrą, susijusią su vaikų ugdymu, tiek krizės (pavyzdžiui, išsiskyrę vyrai buvo priversti permąstyti savo vaidmenį, koreguoti elgesį)“, – vardija mokslininkė.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Šiuolaikiniai vyrai tampa sąmoningesni ir nebegali visiškai atsiriboti nuo vaikų priežiūros, sako Vilniaus universiteto sociologė Lina Šumskaitė. „Tai daryti juos verčia tiek išorinės šeimos politikos priemonės (tarkim, pasiruošimo kursai vyrams ir moterims), tiek aktyvi partnerė, kuri skatina skaityti literatūrą, susijusią su vaikų ugdymu, tiek krizės (pavyzdžiui, išsiskyrę vyrai buvo priversti permąstyti savo vaidmenį, koreguoti elgesį)“, – vardija mokslininkė.

Jos teigimu, keičiantis visuomenei, vis labiau keičiasi ir vyrų požiūris į vaikų auklėjimą, tėvai nebenori tik būti griežti ir reikalauti disciplinos: „Vaikai daugiau mokomi kūrybiškumo, savarankiškumo, taikoma mažiau disciplinos. [...] Taigi į šeimą pereina demokratinės vertybės, kad vaikai labiau pasitikėtų savimi ir reikštų savo nuomonę.“

– Ką norėjote išsiaiškinti rašydama disertaciją „Vyrų tėvystės praktikos“?

– Padariau 30 interviu su vyrais. Interviu buvo klausiama apie jų pačių šeimą, santykius su tėvais, dabartinius santykius su partnere (nesvarbu, ar jie kartu gyvena, ar atskirai). Taip pat – kaip jie susilaukė vaikų, ar vaikai buvo planuoti, kaip ruošėsi jų gimimui, ar dalyvavo vaiko gimdyme. Tyrime dalyvavo ir tėvai, įsivaikinę vaikus, ir patėviai.  Paskui stengiausi skirtingą vyrų patirti grupuoti, ieškoti panašumų ir skirtumų.

– Yra įvairių vyriškumo teorijų, pavyzdžiui, hegemoninis vyriškumas, mozaikinis vyriškumas. Kuo jos skiriasi?

– Populiariausia – Australijos mokslininkės R. W. Connell 9-ajame dešimtmetyje sukurta teorija apie hegemoninį vyriškumą. Pagal ją vertinama, kaip vyrai išlaiko galios santykius įvairiose srityse. Kadangi hegemonija suprantama kaip galia, šeimos, tėvystės tyrimuose irgi žiūrima, kiek vyrai galios santykius išlaiko su partnere, t. y. kaip dalijasi namų ruošos darbus, kaip suvokia vaikų priežiūrą, kokį vaidmenį prisiima. Manoma, kad, jei prisiima daugiau šeimos maitintojo arba disciplinuotojo vaidmenį, vyras naudoja savo galią.

– Kuo mažiau dirba – tuo galingesnis?

– Kuo mažiau prisiima kasdienių darbų arba atsakomybės, tuo labiau išlaiko lyderio poziciją šeimoje. O naujojo tėvo teorija teigia, kad, kai santykiai šeimoje yra lygiaverčiai,  moterys tampa laisvesnės ir joms lengviau dalyvauti darbo rinkoje.

– Kalbate apie buitį, vaiko priežiūrą?

– Taip, kai vyras skatinamas prižiūrėti vaiką nuo pat vaiko gimimo. O hegemoninis vyriškumas šeimos srityje pasireiškia atsisakymu, tarkim, dalyvauti vaiko auginimo procese. Kai nagrinėjamos priežastys, kodėl vyrai nesirenka eiti vaiko priežiūros atostogų, neretai aptinkama, kad tai lemia  asmeninės nuostatos. Manoma, kad vaiko priežiūra yra sėdėjimas namie, nieko neveikimas arba tas darbas mažiau vertinamas. Įtakos turi ir darbdavių, bendradarbių, kitų vyrų požiūris, kuris ateina iš galios santykių palaikymo.

– O kas yra mozaikinis vyriškumo supratimas?

– Teigiama, kad yra ir vyriškumas, kuris patiria priespaudą. Pavyzdžiui, vyrai, kurie turi kokių nors moteriškų bruožų arba neužima aukštų pozicijų, yra engiami kitų vyrų. Tačiau, pasak T. Coleso, net ir tie vyrai, kurie pakliūva į engiamųjų grupę, lygiai taip pat gali išlaikyti savo galią pasiėmę bent vieną galingojo vyro bruožą. Tarkim, prie engiamųjų priskiriami netradicinės seksualinės orientacijos vyrai, tad homoseksualūs vyrai pabrėžia savo vyriškumą prieš transseksualius vyrus – homoseksualūs vyra vis dėlto iš prigimties vyriški ir neturi kokių nors moteriškų bruožų. Taigi dažnai hegemoninis vyriškumas priešinamas su moteriškumu.

– Jūs norėjote atskleisti vyrų, auginančių mažamečius vaikus, patirtis ir praktiką. Pavyko?

– Darbe teigiu, kad šiuolaikiniai vyrai verčiami būti sąmoningesni, jie nebegali visiškai atsiriboti nuo vaikų priežiūros. Tai daryti juos verčia daugelis aplinkybių, pavyzdžiui, tiek išorinės šeimos politikos priemonės (tarkim, pasiruošimo kursai vyrams ir moterims), tiek aktyvi partnerė, kuri skatina skaityti literatūrą, susijusią su vaikų ugdymu, tiek krizės (pavyzdžiui, buvo išsiskyrusių vyrų, kurie buvo priversti permąstyti savo vaidmenį, koreguoti elgesį, atsisakyti privilegijų).

– Galima sakyti, kad šeimoje hegemoniškumo, galios santykio iš vyrų pusės mažėja?

– Galima sakyti, kad mažėja, tačiau buvo pastebėtas ir toks bruožas, kad vyrai, kurie net ir suprato savo veiksmus ir taikė įvairius progresyvius vaikų ugdymo metodus, vis tiek sugebėdavo išlaikyti tradicines nuostatas. [...]

– Ką įdomaus pastebėjote tirdama tėvo ir vaiko santykį?

– Galima atrasti daugiau sąsajų su šiuolaikine visuomene. Vaikai daugiau mokomi kūrybiškumo, savarankiškumo, taikoma mažiau disciplinos. Vyrai, kuriuos priskyriau tėvų ekspertų grupei, žinojo, kokius vaikus nori užauginti, todėl taikė tam tikras auklėjimo strategijas, stengėsi savo gyvenimo būdą perduoti kaip sėkmingą. Tačiau buvo tokių, kuriuos vadinau mamos pagalbininkais. Jie taip pat dalyvavo auklėjimo procese, taikė tam tikras perskaitytas metodikas, bet sakydavo, kad nežinia, kas čia iš vaikų užaugs. Kai kuriuos vyrus partnerė skatindavo išsaugoti disciplinuotojo vaidmenį: jeigu ji nesusitvarkydavo, kreipdavosi į vyrą, kad jis nuramintų vaikus. Tačiau ne visi vyrai norėdavo to vaidmens, nes labiau vertindavo draugiškus santykius. Taigi į šeimą pereina demokratinės vertybės, kad vaikai labiau pasitikėtų savimi ir reikštų savo nuomonę.

– Kokia galėtų būti praktinė Jūsų tyrimo nauda?

– Kadangi kai kur tradiciniai įsivaizdavimai išlieka, reikėtų daugiau dėmesio švietimo sistemai. Kalbama, kad mokyklose reikia ruošti vaikus šeimai, bet nelabai aišku, kokios programos veiksmingos. Vienas iš dalykų turėtų būti lyčių studijos, tai yra apskritai vyriškumo ir moteriškumo supratimas. Šalia psichologinių mokymų, kaip kurti ir išlaikyti santykius, turėtų būti ir sociologinis dalykas, kaip apskritai save suprasti vyru ar moterimi. Mokyklose daug patyčių, nes dažnai berniukai spraudžiami į tam tikrus rėmus, nurodoma, kaip jie negali elgtis, pavyzdžiui, žaisti su mergaitėmis, rodyti jausmų. Ši vadinamoji dėžė labai uždaro ir skatina agresiją, neprognozuojamą elgesį. Skatinimas kritiškai mąstyti ne tik globaliais, bet ir asmeniniais klausimais būtų labai naudingas, tada ir vėliau šeimoje jiems būtų paprasčiau susivokti.

– Ar yra tam tikrų vyriškų ir moteriškų vaidmenų, kurie nesensta ir išlieka iki šių dienų?

– Tokių dalykų nėra. Tiesiog mes kažką perimame kaip tradiciją iš savo šeimos: tai, ką darė mūsų tėvai, darome ir mes. Tačiau esame suaugę žmonės ir, auklėjant vaikus, nėra tokių dalykų, ko negalėtų atlikti vienas ar kitas.

– Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad apie vyriškumą, tėvystę kalbama per mažai. Ar sutiktumėte, kad mes nežinome, kas yra vyriškumas?

– Taip, iš tikrųjų tam skiriama mažai dėmesio, nes laikoma savaime suprantamu dalyku. Dar 2002 m. buvo atliktas tyrimas apie vyriškų vaidmenų krizę. Vyriškas vyras suprantamas kaip fiziškai stiprus, globojantis moterį, šeimos maitintojas, be to, labai stipriai tuos tradicinius vaidmenis palaiko ne tik patys vyrai, bet ir moterys. Tad, jei didžioji dalis visuomenės tą įvaizdį palaiko, kam apie jį kritiškai kalbėti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...