captcha

Jūsų klausimas priimtas

Netikėta išvada: demokratu galima vadinti visų krikščionių nekenčiamą žmogų

Susiformavo keistas paradoksas: demokratinės visuomenės vadovaujasi penkiais pagrindiniais principais, kurie ją griauna iš vidaus. Griaunamąjį procesą galima pastebėti iš to, kad piliečiai yra nuolat nepatenkinti demokratijos veikimu ir kad tokiose sistemose neįmanoma suformuoti elito, kuris vestų visuomenę.
Wikimedia commons nuotr.
Wikimedia commons nuotr.

Susiformavo keistas paradoksas: demokratinės visuomenės vadovaujasi penkiais pagrindiniais principais, kurie ją griauna iš vidaus. Griaunamąjį procesą galima pastebėti iš to, kad piliečiai yra nuolat nepatenkinti demokratijos veikimu ir kad tokiose sistemose neįmanoma suformuoti elito, kuris vestų visuomenę.

„Elitas niekada negali būti masinis, kaip to reikalauja demokratinė lygybė. Demokratija neleidžia sukurti elito, kuris visuomenę vestų paskui save, o ne pataikautų jos skoniui, poreikiams ir interesams. Ši politinė santvarka kuria elitą, kuris yra tik piliečių vartojimo įpročių atspindys“, – teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis.

„Elito vardu šiandien vadinami žmonės yra tik daugumos atstovai, nevykusiai bandantys vaizduoti kažką daugiau, negu pataikavimas daugumai“, – priduria profesorius.

Net milijonas knygų nieko nepakeis

A. Jokubaitis pasakoja, kad žinomas amerikiečių politikos filosofas savo veikale „Apie demokratiją Amerikoje“ pabrėžė įdomų dalyką: amerikiečiai neskaito prancūzų filosofo René Descarteso veikalų, bet vadovaujasi jo filosofiniu metodu. Taigi galima sakyti, kad R. Descarteso metodologinės pažiūros yra suaugusios demokratijos santvarka.

Tiesa, pats R. Descartesas niekada nerašė apie politiką ar demokratiją, tačiau jo veikalai „Proto vadovavimo taisyklės“, „Samprotavimai apie metodą“ ar „Metafiziniai apmąstymai“ suformavo Vakarų visuomenių politinę savivoką.

Penki demokratijos arba R. Descarteso filosofinio metodo bruožai:

1. Demokratinės visuomenės piliečiai atmeta bet kokius nusistovėjusius papročius, įpročius bei tradicijas ir rūpinasi tik „dabarties faktais“;

2. Piliečiai mano, kad tiesa yra subjektyvus dalykas, todėl kiekvienas kliaujasi savo protu ir yra įsitikinęs, kad gali būti galutinis tiesos šaltinis;

3. Demokratinių visuomenių piliečiai mano, jog „pasaulyje viskas paaiškinama ir nėra nieko tokio, kas prašoktų suvokimo ribas“;

4. Demokratija neišvengiamai įtvirtina skepticizmą, piliečiai netiki jokia galutine tiesa ir patys jaučiasi tiesos kūrėjais;

5. R. Descarteso filosofinis metodas rodo „panieką formai“.

„Šie penki R. Descarteso metodologiniai principai leidžia suprasti, kodėl negali būti įgyvendinti demokratijos pažadai. Už šios santvarkos nesėkmių stovi tam tikras filosofinis metodas. Nieko negali pakeisti net milijonas knygų „Kad demokratija veiktų“, – teigia A. Jokubaitis.

„R. Descarteso filosofija padeda suprasti, kodėl negali būti sukurta savęs negriaunanti demokratija, kodėl susiduriame su nuolatiniu piliečių nepasitenkinimu šia santvarka ir despotijos ilgesiu“, – priduria profesorius.

Pirmoji taisyklė: abejoti

Pasak A. Jokubaičio, pirmoji R. Descarteso metdo taisyklė reikalauja jokio dalyko nepriimti kaip tikro, kol akivaizdžiai nesužinosiu, kad jis tikrai toks yra“.

„Pritaikyta politikai ši taisyklė reiškia, kad demokratinės visuomenės piliečiai turi teisę abejoti politinės valdžios sprendimais ir gali jaustis galutiniu bet kokių normų šaltiniu“, – sako filosofas.

Kitaip tariant, demokratija nepripažįsta savaime suprantamų normų ir autoritetų.

„Kartais demokratai būna nacionalistai, o kartais kosmopolitai, kartais jie gina socialinę, o kartais liberaliąją demokratiją, kartais stovi daugiakultūriškumo pusėje, o kartais tampa jo kritikais. Demokratinės visuomenės piliečiai net į demokratiją nežiūri kaip į savaime suprantamą dalyką“, – pabrėžia A. Jokubaitis.

Profesoriaus nuomone, dėl to, kad abejonė yra demokratijos pagrindas, mes niekada nesužinosime, kas yra gerai veikianti demokratija: jai keliami vis skirtingi tikslai, todėl šiuo atveju neįmanoma tikėtis nuoseklumo. Pasak A. Jokubaičio, abejonė griauna demokratiją iš vidaus, nes labai dažnai virsta piliečių nepasitikėjimu valdžia ir skatina jų pasitraukimą iš politikos.

„Nuo abejonės tik vienas žingsnis iki abejingumo. Piliečių nepasitikėjimas valdžia lengvai virsta nesibaigiančiais jos kaltinimais, smerkimais ir atmetimais. Dingsta pozityvusis demokratijos aspektas. Piliečiams pradeda užtekti vien tik valdžios kritikos. Jie nebenori dalyvauti politikoje ir rodo tik savo nepasitenkinimą“, – teigia profesorius.

Pasak A. Jokubaičio, demokratija veikia pagal romėnų Judėjos provincijos prefekto Poncijaus Piloto, vadovavusio Jėzaus teismui, logiką, kurią rodo jo garsusis klausimas „kas yra tiesa?“. Kadangi P. Pilotas buvo „įpratęs galvoti demokratiškai“, jis kreipėsi į tautą ir surengė balsavimą. Kaip žinia, minia troško Jėzaus nukryžiavimo.

Antroji taisyklė: skaidyti

Antroji R. Descarteso filosofinio metodo taisyklė reikalauja „kiekvieną sunkiai analizuojamą dalyką skaidyti į tiek dalių, kiek įmanoma ir būtina jam įveikti“.

„Pritaikyta demokratijai ši taisyklė reiškia, kad visuomenė grindžiama analitiniu idėjų skaidymo, gretinimo, jungimo ir lyginimo metodu, be nuorodų į kažką nepajudinamą“, – sako A. Jokubaitis.

Pasak profesoriaus, demokratai gali ryžtis patiems netikėčiausiems idėjiniams eksperimentams – šeimą atskirti nuo santuokos, religiją nuo Dievo, valstybę nuo tautos, vaikus nuo tėvų, mokinius nuo mokytojų.

„Viskas priklauso nuo vaizduotės ir sugebėjimo įveikti viešosios nuomonės pasipriešinimą. R. Descartesas žmogaus protą yra apibūdinęs kaip klajoklį. Tai taiklus demokratinės visuomenės žmogaus apibūdinimas. Demokratinis politinis režimas neturi jokios patvarios substancijos ir pagrįstas matematiniais balsų skaičiavimais“, – teigė A. Jokubaitis.

Trečioji taisyklė: įvesti tvarką

Trečioji R. Descarteso metodo taisyklė, pasak mokslinino, siūlo „laikytis tam tikros tvarkos“ ir įvesti tvarką net ten, „kur mąstymo objektai neina vienas po kito natūraliai“.

„Perkelta į politiką, ši taisyklė reiškia ideologijos iškėlimą aukščiau tikrovės. Ideologiniai argumentai demokratams yra svarbesni už tai, ką žmonės mato savo akimis. Kadangi demokratija keičia natūralią, sakytume tradicinę, visuomenės gyvenimo tvarką, tai net despotiški politiniai režimai pradeda save vadinti demokratiniais, nes jie taip pat sukuria nenatūralią tvarką“, – svarstė profesorius.

Pasak A. Jokubaičio, diktatūra nėra demokratijos priešingybė. Jo teigimu, daugybė paskutinio šimtmečio diktatorių rėmėsi tautos valia ir įrodinėjo, kad jų šalies demokratija nėra liberalioji demokratija, nes piliečiai nori kitokios demokratijos. Kaip žinia, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas yra pareiškęs norą kurti neliberalios demokratijos pavyzdžio valstybę, bet valstybę, grįstą nacionaliniais principais. Rusijoje kurį laiką irgi vyravo valdomos demokratijos terminas, kuris esą apibūdina rusišką realybę.

„Žmonių valią pavertus politikos pagrindu, demokratija tampa suderinama su skirtingomis, viena kitą neigiančiomis sampratomis. Viskas priklauso nuo žodžiui „demos“ teikiamos reikšmės. Per paskutinį šimtmetį sukurta tiek daug demokratijos formų, kad šiandien jau beveik viską galima vadinti demokratija“, – sako profesorius.

Ketvirtoji taisyklė: nieko nepraleisti

Ketvirtoji R. Descarteso filosofinio metodo taisyklė siūlo „visada daryti tokius nuodugnius išskaičiavimus ir tokias išsamias apžvalgas, kad būtų galima būti tikram, jog nieko nepraleista“.

„Šį metodologinį reikalavimą šiandien nuosekliausiai bando įgyvendinti teisininkai, o, tiksliau, konstitucinių teismų teisėjai. Jiems atrodo, kad teisė turi savo vidinį normų išvedimo metodą, nepriklausantį nuo faktinių visuomenės gyvenimo aplinkybių. Jie bando įtikinti, kad teisės normų galia kyla iš jos pačios, o ne iš už jos esančių politinių, ekonominių ir kultūrinių veiksnių“, – sako A. Jokubaitis.

Jo manymu, konstitucinė teisė šiuo metu kyla iš devynių žmonių valios, o ne konkrečios kultūrinės ir politinės tvarkos, nors turėtų būti atvirkščiai.

A. Jokubaitis sako, kad reikia suprasti, jog politika nėra savarankiškas visuomenės gyvenimo reiškinys: pasikeitus požiūriui į teisę, ekonomiką, religiją ar meną galima tikėtis politinio mąstymo permainų.

„Su R. Descarteso filosofiniu metodu suaugusi demokratija tampa savo pačios intencijas griaunančia santvarka. Dekartiškos tiesos paieškos neišvengiamai baigiasi predikato „tiesa“ dėliojimu prie vis naujų demokratijos teorijų. Ši politinė santvarka šiandien save pateisina vien tuo, kad yra nepatenkinta savimi ir ieško vis naujų savivokos formų“, – teigia profesorius.

Jo teigimu, pagrindinė demokratijos bėda, kad joje nesugebama sukurti tinkamos politinio reprezentavimo formos ir suformuoti į priekį vedančio elito. Pirmuoju atveju, tarp piliečių bei jų atstovų įsiterpia valstybinė biurokratija, privatus verslas ir net nedemokratiškų organizacijų interesai, antruoju – elitą riboja poreikis pataikauti savo atstovaujamoms visuomenėms.

„Sunku susitaikyti su mintimi, kad P. Pilotas yra demokratijos simbolis, kaip apie tai kalbėjo Kelsenas. P. Piloto kreipimasis į tautą buvo tik „rankų nusiplovimas“, tai yra, atsakomybės vengimas. Gali būti, kad šis „rankų nusiplovimas“ yra R. Descarteso metodo sustiprintas demokratijos bruožas“, – reziumavo A. Jokubaitis.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...