captcha

Jūsų klausimas priimtas

Archeologas: LDK karių šarvai Europoje dabar vertinami kaip unikalūs

Nors Jano Matejkos paveiksle „Žalgirio mūšis“, žemaičiai vaizduojami su kailiais, iš tikrųjų taip nebuvo – XIII–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karių ginkluotė buvo gera, sako Klaipėdos universiteto archeologas Paulius Bugys. „Šarvai tikrai nebuvo prasti: plokštelinių buvo ir paauksuotų, ir ornamentuotų. Tai rodo, kad juos dėvėjo ne tik paprasti kariai. Iš tikrųjų šarvai buvo pakankamai modernūs, keitėsi, todėl tiko esamu laikotarpiu ir esant tam tikriems mūšių taktikos dėsniams“, – pabrėžia jis.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Nors Jano Matejkos paveiksle „Žalgirio mūšis“, žemaičiai vaizduojami su kailiais, iš tikrųjų taip nebuvo – XIII–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karių ginkluotė buvo gera, sako Klaipėdos universiteto archeologas Paulius Bugys. „Šarvai tikrai nebuvo prasti: plokštelinių buvo ir paauksuotų, ir ornamentuotų. Tai rodo, kad juos dėvėjo ne tik paprasti kariai. Iš tikrųjų šarvai buvo pakankamai modernūs, keitėsi, todėl tiko esamu laikotarpiu ir esant tam tikriems mūšių taktikos dėsniams“, – pabrėžia jis.

P. Bugio teigimu, apskritai ginkluodamiesi lietuviai iš kitų šalių sugebėjo perimti svarbius atradimus: „Lietuviai kariavo ne tik su kryžiuočiais, bet ir rusėnų žemėse, kur mūšio taktika, kariuomenės veiksmai, kavalerija, ginklai, šarvai skyrėsi nuo Vakarų Europos. Kova su dviem skirtingais priešais ir lėmė, kad dabar Europos kontekste turime pakankamai unikalią padėtį, kur susiduria dvi skirtingos Rytų ir Vakarų kultūros.“

– Kokia XIII–XVI a. buvo eilinio LDK kario karinė apranga? Daugelis įsivaizduoja, kad jie turėjo skydą, šarvus, kokius nors antbačius, kardą ir pan. O kaip kariai atrodė iš tikrųjų?

– Mes įsivaizduojame šiek tiek sudėtingiau, nei buvo. Tačiau šarvai Lietuvoje, Vakarų ir Rytų Europoje XIII a. ir XVI a. skyrėsi, nes vyko šarvų raida. Taigi negalime kalbėti apie bendrus XIII a. ir XVI a.  bruožus. Be abejo, buvo pagrindiniai elementai: šalmas, korpuso šarvai, skydas, kuris XV a. antrojoje pusėje išnyko, kalavijas, ietis, kirvis.

– Sakote, kad XV a. skydas išnyko. Kodėl?

– Paprasčiausiai dėl pakitusios šarvuotės jie buvo mažiau naudojami ir Vakarų, ir Rytų Europoje, nes, esant plokštiniams šarvams, skydas nebeatliko gynybinio vaidmens: šarvai uždengė didelę dalį kūno ir skydui liko antraeilis vaidmuo. Be abejo, kai kurios skydų rūšys išliko kavalerijoje, lietuvišku skydu vadinamą pavisą (kurio kilmė turbūt baltiška) turėjo pėstininkai, ietininkai. O iš tikrųjų skydas labiau buvo to laikotarpio kavalerijos, riterijos skiriamasis bruožas.

– Savo darbe daug dėmesio skiriate šarvų plokštelių tyrimui ir rašote, kad toks tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą. Kuo jis svarbus?

– Tai labai sudėtinga tema, nes kai kurių šarvų plokštelių tipų tyrimas iki šiol nėra baigtas. Pavyzdžiui, lameliaro šarvų tyrimas, galima sakyti, apima visą Europą ir Aziją, pradedant Korėja, baigiant Italija ir Skandinavijos šalimis. Jis vykdomas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ar netgi anksčiau, kai Gotlande, masinėje mūšio kapavietėje, buvo aptikti 25 komplektai plokštelinių šarvų.

Kai kuriose kaimyninėse šalyse tai nedaroma dėl duomenų ir informacijos stokos. Tyrimas reikalingas norint išsiaiškinti, ir kokiais šarvais buvo šarvuoti LDK ar kaimyninių šalių kariai, ir tam tikrus konstrukcinius dalykus, apie kuriuos mes visiškai nieko nežinome, pavyzdžiui, jų kilmę, kelius į tam tikrą teritoriją.

– Kaip atrodo ir iš ko sudaryti plokšteliniai šarvai?

– Pats pavadinimas sako, kad tai šarvai iš plokštelių. Jie skirstomi į keletą tipų, kurie skiriasi savo konstrukcija. Lietuvoje turime lameliarą, žvyninius šarvus ir brigandinas – nuo rytietiško iki vakarietiško tipo. Lameliaro plokštelės tarpusavyje rišamos odiniais dirželiais, žvyniniai tvirtinami prie pagrindo iš išorinės pusės, o brigandinos – prie pagrindo iš vidinės pusės. Dar skirtumai, žinoma, priklauso nuo regionų.

– Tokie šarvai būdavo geresni už vientisus?

– Nemanau, kad jie buvo daug geresni, tiesiog buvo anksčiau negu plokštiniai šarvai. Manoma, kad XIII a. viduryje baigėsi grandininių šarvų era ir prasidėjo plokštelinių šarvų era: dėl tam tikrų taktikos pokyčių bei išaugusios kavalerijos reikšmės šarvus reikėjo stiprinti, tad ant grandininių šarvų pradėta dėti plokšteles. Vėliau, XIV a. antrojoje pusėje, atsirado plokštiniai baltieji šarvai, dar labiau sustiprinti nei plokšteliniai. Plokšteliniai šarvai buvo tikrai svarbūs, kol neatsirado plokštiniai šarvai.

– Iš kur šarvai atėjo į LDK?

– Pavyzdžiui, XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje buvo trys plokštelinių šarvų tipai, įrodantys tradiciškai nusistovėjusį LDK vaizdą, kuris kartais vadinamas Rytų ir Vakarų „miksu“. Lameliaras yra grynai rytietiškas tipas, žvyniniai šarvai – ir Rytų, ir Vakarų, o brigandinos – grynai vakarietiškas.

– Kaip LDK šarvai atrodė?

– Plokšteliniai šarvai, pavyzdžiui, lameliaras, XV a. pradžioje atrodė kaip toks anachronizmas, pasenę šarvai. Tačiau lenkų tyrinėtojas, nagrinėdamas Prūsijos ordino ginklinius sąrašus, pastebėjo, kad ten taip pat minimi plokšteliniai šarvai, todėl spėja, kad jie ten atsirado baltų dėka. Tai rodo, kad Prūsijos ordinas juos taip pat naudojo ir pažino kaip gerą šarvų tipą. Iš esmės tam tikromis sąlygomis ir tam tikros taktikos per mūšius jie buvo strategiškai naudingi.

– Kokia šarvų reikšmė mūšyje?

– Gerus šarvus turėdavo geri, aukštesnio socialinio sluoksnio ir geriau apmokyti kariai. Tad dažnai laimėjimas susijęs ne tik su šarvais, bet ir su kario parengimu. Be abejo, šarvai yra svarbus dalykas. Livonijos kronikininkai mini lietuvių šarvus, rusų – ir šarvus, ir šalmus, kaip jie žibėjo sidabru. O, pavyzdžiui, kai kurios Livonijos estų gentys minimos kaip tautos be šarvų. Tai rodo, kad šarvai turėjo tam tikrą reikšmę ir be jų kovoti būtų buvę sudėtinga.

– Jano Matejkos paveikslas „Žalgirio mūšis“ sulaukė kritikos, nes jame kažkurios lietuvių gentys vaizduojamos į mūšį einančios su kailiais. Ar taip buvo iš tikrųjų?

– Paveiksle su kailiais vaizduojami žemaičiai. Be abejo, taip nebuvo. Neturime jokios archeologinės informacijos apie tai, kad kailis XV a. pradžioje dar buvo naudojamas kaip šarvas. Be abejo, ankstyvesniais laikotarpiais buvo ir odinių šarvų, gal ir iš to paties.  Bet šiuo laikotarpiu tai tikrai mitas ir tam tikras romantizavimas.

– Kokios buvo Jūsų darbo išvados, ką atrodote tyrinėdamas XIII–XVI a. LDK šarvus?

– Kaip ir sakiau, kad tai – tam tikras Rytų ir Vakarų „miksas“. Šarvai tikrai nebuvo prasti: plokštelinių buvo ir paauksuotų, ir ornamentuotų. Tai rodo, kad juos dėvėjo ne tik paprasti kariai. Iš tikrųjų šarvai buvo pakankamai modernūs, keitėsi, todėl tiko esamu laikotarpiu ir esant tam tikriems mūšių taktikos dėsniams. Taip pat pastebėjau, kad kai kurie plokštelinių šarvų variantai galbūt buvo gaminami vietoje pagal tam tikrus pavyzdžius. Taip pat – kad anachronizmai (pasenę šarvai) buvo ne atsilikimo požymis, o tam tikros karinės taktikos elementas.

– Ką turite omenyje?

– Visi žinome, kad lietuviai kariavo ne tik su kryžiuočiais, bet ir rytų slavų (rusėnų) žemėse, kur mūšio taktika, kariuomenės veiksmai, kavalerija, ginklai, šarvai skyrėsi nuo Vakarų Europos. Kova su dviem skirtingais priešais ir lėmė, kad dabar Europos kontekste turime pakankamai unikalią padėtį, kur susiduria dvi skirtingos Rytų ir Vakarų kultūros.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...