captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvis Paryžiuje gali valyti langus ne visur – trukdo kilmė ir svetima istorija

Romantiškas, egzotiškas, neįprastas ir net pavojingas gyvybei. Kokių tik epitetų apie savo darbą nėra girdėjęs Paryžiuje įsikūręs kaunietis Saulius Stankevičius. Kiekvieną rytą, apie 7 val., šis vaikinas kyla į aukščiausius Prancūzijos sostinės dangoraižius ir pasiėmęs šepetį šveičia biurų ir prabangių apartamentų langus. Laidai „Emigrantai“ jis atskleidžia, kad yra įleidžiamas ne į visus pastatus –trukdo pilietybė ir svetima kriminalinė istorija.
Laidos kadras.
Laidos kadras.

Romantiškas, egzotiškas, neįprastas ir net pavojingas gyvybei. Kokių tik epitetų apie savo darbą nėra girdėjęs Paryžiuje įsikūręs kaunietis Saulius Stankevičius. Kiekvieną rytą, apie 7 val., šis vaikinas kyla į aukščiausius Prancūzijos sostinės dangoraižius ir pasiėmęs šepetį šveičia biurų ir prabangių apartamentų langus. Laidai „Emigrantai“ jis atskleidžia, kad yra įleidžiamas ne į visus pastatus –trukdo pilietybė ir svetima kriminalinė istorija.

Aukštalipiai – taip vadinami tie ant virvių keliasdešimties metrų aukštyje pasikabinę drąsuoliai. Ši profesija patenka ne tik į sąrašą pavojingiausių, bet ir moterų išrinkta kaip viena seksualiausių.

„Pribėga moteris prie lango, rodo gaivųjį gėrimą raudonomis etiketėmis ir sako – daryk kaip toje reklamoje, kur apsipilama juo“, – kaip vienąkart į jį sureagavo kitapus lango buvusi moteris, pasakoja Saulius.  

27-erių Saulius buvo gabus mokinys ir studentas. Dar gyvendamas gimtajame Kaune turėjo didelių tikslų – svajojo dirbti informacinių technologijų specialistu, uždirbti 3–4 tūkst. Lt, pasistatyti namą ir susilaukti bent trijų vaikų. Bet svajonių siekti nustojo atsidūręs aklavietėje.

„Baigęs studijas ieškojau darbo Lietuvoje. Buvau šešiuose pokalbiuose. Geriausias pasiūlymas, kurį girdėjau, – 1,2 tūkst. Lt ir sutartis terminuota dviem mėnesiams, o paskui pasilieka mane arba ne“, – prisimena Saulius.

Pirmiausia laimę pabandė Londone

Praradęs viltį vaikinas nuleido rankas ir nusprendė, kad daug geriau jam bus lietuvių išreklamuotame Londone. Būtent ten dar prieš Paryžių bandė ieškoti laimės.

„Mano mama su sese buvo išvažiavusios gal metus ar pusantrų ir sako: savęs nerealizuoji, važiuok į Angliją. [...] Londonas yra išpūstas muilo burbulas. Kokį darbą lietuviai nuvažiavę pirma randa? Pagalbinio darbininko – lengviausias darbas, mažiausiai reikia galvoti“, – sako Saulius.

Dirbti kompiuteriais, kaip kad mokėsi universitete, niekas Sauliaus nekvietė. Londone užtenka savų specialistų. O štai juodadarbių ten visuomet reikia. Vaikinui teko paminti išdidumą ir pradėti nuo statybų, pačios žemiausios grandies – pagalbinio darbuotojo pareigų.

„Be patirties, bet kalbantis angliškai su vienu žmogumi, kuris turi patirties, bet nekalba angliškai, apie dvejus metus dirbau staliumi. Negaliu sakyti, kad blogai sekėsi. Ta patirtis atėjo savaime. Aišku, pridenginėjo mano broką, ką ne taip padarydavau“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvis. 

Per porą Anglijoje praleistų metų Saulius turtingas netapo. Laimingas irgi ne. Tačiau ten jis sutiko keliais metais jaunesnę tautietę Ingą, dabartinę savo žmoną. Būtent ji ir nutarė, kad reikia bėgti iš Londono.

„Mano žmonos draugė draugavo su portugalu, kuris šešis mėnesius dirbo aukštalipiu. Kalbėjome su juo per „Skype`ą“, kaip sekasi ir taip toliau. Jis sako – gal nori pabandyti kitą specialybę, kaip tik bosas ieško jaunų žmonių, kuriuos galėtų įdarbinti aukštalipiais valyti langų. Sakau – kodėl gi ne“, – prisimena Saulius. 

Tai buvo didžiųjų pokyčių laikas: apsisprendę mesti darbus Anglijoje, jiedu išvyko susituokti į Lietuvą, tada medaus mėnesiui į Portugalijai priklausančią Madeiros salą ir galiausiai atvyko viską pradėti nuo nulio į meilės miestą Paryžių: „Atvažiavęs čionai, mokėjau turbūt tik „bonjour“ (liet. laba diena), bet net nežinojau, kaip rašosi. Taip ir prasidėjo“.

Kai kurie aukštalipiais neišdirba nė dienos 

Vos atvykusią porą Paryžiuje į butą gyventi priglaudė čia pasikvietusi draugų pora – portugalas ir lietuvė. Su jais jie iki šiol ir gyvena. Saulius tvirtina, kad jei čia būtų atvažiavęs be pažinčių, nei namų, nei darbo tikrai nebūtų radęs.

Laidos kadras.

„Su draugu portugalu nuvažiavau į darbą, atvažiavo bosas, prašau – įrankiai, ir į viršų – dvyliktą aukštą. Tikrai buvo baisu. Kai žiūri žemyn, matai skruzdėliukus. Sunku psichologiškai. Kad nukrisi, nėra baisu. Tau duoda kibirą, valymo įrankį, ranka dreba, tu kabiniesi su karabinu, apačioje vaikšto žmonės. Aptvertas plotas – du metrai, užtektų nukristi kokiam metaliniam daiktui į galvą – viskas“, – sako Saulius.

Tam, kad būtum aukštalipiu, vien noro nepakanka. Saulius sako, kad tai drąsių vyrų profesija. Daug kas atkrenta jau pačią pirmą dieną kildamas aukštyn.

„Aukščio baimės kaip ir neturėjau, bet kojos dreba ne dėl to. Pirmos dvi savaitės buvo labai didelis psichologinis išbandymas. Pradėjau dirbti rugsėjo mėnesį, o į mokymus ėjau tik vasarį“, – kalbėdamasis su laidos „Emigrantai“ žurnalistais pasakoja Saulius.

Paklaustas, kodėl taip vėlai vyksta mokymai, Saulius pasakoja, kad buvo toks atvejis, kad žmogus baigė dviejų savaičių kursus, už kuriuos viršininkas sumokėjo, užlipo ant to paties pastato, kur ir Saulius pradėjo, nusileido vienu aukštu ir jam atsirado aukščio baimė – turėjo penki žmones jį užkėlinėti į viršų. „Gal dėl to taip ir yra“, – svarsto emigrantas.

Langų plovėjas gal ir neskamba labai poniškai, bet vis dėlto tai daug prestižiškesnis darbas, nei padavėjo ar pardavėjo, mano lietuvis.

„Iš tikrųjų žmonės nori dirbti šitą darbą. Tikrai ne kartą buvo atvejis, kai sustabdo darbinę mašiną ir sako – duok numerį, paskambink bosui, gal reikia žmonių. Buvo ne kartą toks atvejis“, – tikina pašnekovas.

Lietuviai vairuoja kultūringiau

Langų plovėjas turi net du automobilius. Vienas – asmeninis, kitas – tarnybinis, kurį gavo vos įsidarbinęs. Tiesa, automobiliai šiame milijoniniame ir visą laiką skubančiame mieste – ne vien tik pramoga bei privalumas. Vos pajudėjus iš namų Saulių kaskart išmuša prakaitas, nes visuomet papuola į begalinę sumaištį.

„Vairavimo kultūra yra baisi. Lietuvoje vairuotojai yra daug kultūringesni, aš kalbu apie patį Paryžių. Mes [lietuviai] mokame vairuoti, tegul pavažinėja žmonės po Paryžių, sužinos, kas yra baisiausias žiedas, – tai pagrindinis Paryžiaus žiedas, kur yra Didžioji arka. Penkios juostos, turi praleisti kliūtį iš dešinės, aštuoni įvažiavimai į žiedą, jeigu ne daugiau“, – apie vairavimo Paryžiuje vargus kalba emigrantas. 

Tačiau Prancūzija, Sauliaus nuomone, turi ir privalumų. Vaikinas sako, kad emigrantų pinigais čia gal ir nelepina, bet bent jau žmonėmis laiko, neišnaudoja, kaip Anglijoje.

4,5 tūkst. litų per mėnesį – tokį atlyginimą šiuo metu gauna Saulius. „Radau [tokio darbo] skelbimą Lietuvoje. Moka 1,6 tūkst. Lt, turi turėti savo įrangą, jau būti apmokytas ir dar turi turėti savo mašiną. Tai buvo darbas Klaipėdoje“, – atlyginimus Lietuvoje ir Prancūzijoje lygina Saulius. 

Ypač Saulius vertina vadovo suteiktą laisvę ir pasitikėjimą: „Sakykime, duoda bosas tris dienas pastatui nuvalyti. Jei nuvalei per dvi, už likusią dieną tau vis tiek sumoka“. 

Neatsikrato svetimos kriminalinės istorijos

Nors paskutiniais gyvenimo Lietuvoje metais Saulius gimtine ir nusivylė, jis niekada nuo nieko neslepia savo kilmės ir ja didžiuojasi. Tačiau liūdna patirtis byloja, jog kartais jam galbūt reikėtų prikąsti liežuvį.

„Turiu problemų, kad esu iš Lietuvos. Kadangi Prancūzija, kaip ir Rusija, yra biurokratinė valstybė, nepripažįsta kitų valstybių, aš į daugelį objektų negaliu patekti. Turiu kriminalinę istoriją: neva Anglijoje turėjau dirbti karinėje bazėje, kirtau sieną. Gerai, sakau, kaip jūs ieškote žmonių? Vardas, pavardė, miestas. Aš pats tris tokius pažįstu. Ne, sako, tavo giminėje kažkas. Bet aš tikrai žinau visą istoriją, niekas nėra net kalėjime buvęs, absoliučiai nieko“, – biurokratų nenoru išsiaiškinti tiesą piktinasi lietuvis.  

Saulius sako, kad vien todėl, jog yra lietuvis, į tam tikrus objektus valyti yra tiesiog neįleidžiamas.

„Prancūzijoje stato pentagoną – tikrai tas objektas taip vadinasi. Karinis objektas. Aš ten negaliu įeiti – esą Lietuva buvo Sovietų Sąjungoje.  Bet prie ko čia aš“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ stebisi Saulius.

Su problemomis lietuvis buvo susidūręs ir tvarkydamas dokumentus.  Kai atvykęs norėjo gauti socialinio draudimo pažymėjimą, jam buvo pasakyta, kad užsieniečių čia jau pakanka, niekam jie nereikalingi.

Pametęs automobilio teises lietuvis pateko į dar keblesnę situaciją. Buvo siuntinėjamas nuo vienų durų prie kitų, tarsi kažkas norėtų iš jo pasityčioti: „Kad pasikeisčiau teises iš pamestų angliškų į prancūziškas, laukiau šešis mėnesius, kad man atsiųstų į namus lapą, kad aš galiu pasikeisti teises.“

Žmona be darbo buvo metus

Emigrantas įspėja, kad Paryžius – sudėtinga vieta gyventi. Jis šiame brangiame mieste ilgai buvo vienintelis šeimos maitintojas. Žmonai Ingai, pabėgimo iš Londono iniciatorei, jau net buvo nusvirusios rankos: „Žmona metus laiko be darbo sėdėjo. Žmonos draugė, per kurios draugą įsidarbinau, praktiškai dvejus metus taip prabuvo. Paskui ji įsidarbino, ir mano žmona per ją gavo darbą. Žmogus parekomenduoja žmogų – tiktai taip galima rasti, o kitaip sunku.“

Laidos kadras.

„Buvo ir noras važiuoti atgal į Lietuvą, spjauti į viską. Kai užsidarai, sunku išmokti kalbą. Bandai mokintis, bet tu mokiniesi sava kalba, o ne prancūzų kalba. Kadangi turėjau draugę, pas kurią esu atvažiavusi, ir ji buvo tokioje pačioje situacijoje, mes viena kitą palaikėme“, – pasakoja Inga. 

Langų plovėjo žmona galiausiai tapo valytoja. Pasak Sauliaus, jai nerūpėjo, ką dirbti, svarbiausia buvo, kad tik pinigus mokėtų.

„Statybų valytoja nėra ta valytoja, kuri eina ir šveičia tualetus. Statybose ten, kur baigia dažyti, reikia iššluoti ir taip toliau. Viršininkas, pamatęs jos organizuotumą, pasiėmė ją į biurą. Aišku, tenka padirbti ir statybose, kai nėra žmonių, bet šiaip tiesiog dirba administratore gerai nekalbėdama prancūziškai“, – sako Saulius.

Paryžius emigrantui – nei meilės, nei madų miestas

Sunkiai dirbanti pora laisvalaikį dažniausiai praleidžia namuose gulėdama prie televizoriaus. Sako, kad, kai tampi šio miesto gyventoju, nebepastebi tos turistų sureikšminamos romantikos.

„Venecija yra meilės miestas, – „Emigrantus“ tikina Saulius. – Anksčiau irgi galvojau, kad Paryžius, kol nenuvykau į Veneciją.“

Saulius nuvainikuoja namais tapusį Paryžių ir kalbėdamas apie madas – sako, kad nieko ypatingo jame nėra, Kaune daug geriau.

„Taip, taip, madų sostinė… Tokių madų dar su žiburiu paieškoti reikia. Turbūt Lietuvoje į urmo bazes, į Gariūnus veža stilingesnius rūbus, negu čia. Nematai, kas tau patiktų, kas tavo skoniui – nes yra arba labai „iššaukiantys“, arba labai banalūs“, – tvirtina Saulius.

Jaukiame priemiesčio rajone įsikūrę lietuviai kol kas negali nuomotis atskiro buto, bet jau svajoja apie kada nors šioje šalyje išdygsiantį nuosavą namą.

„Išsinuomoti butą čia nėra taip lengva, kaip atrodo. Nes arba labai didelės kainos, arba reikalauja krūvos popierių, kurių tik atvažiavęs negali turėti. Mes radome gerą variantą, mokame apie 900 eurų už butą. Mes gyvename keturiese, bet mums išskaičiuoti ir komunaliniai, ir vanduo, mums tik už elektrą reikia susimokėti. […] Ateity tikrai savo namą pirksim čia. Draugai susitvarkė kreditą, namas dygsta“, – sako Saulius. 

Bet svajonė statyti namą visai nereiškia, kad jiedu čia ketina pasilikti visam laikui. Kalbėdami apie ateitį Saulius ir Inga vis dėlto prasitaria, kad norėtų vaikus auginti gimtinėje: „Traukia grįžti į Lietuvą, nes čia nėra ta šalis, kurioje tave priima išskėstomis rankomis. Tu turi jiems įrodinėti, kad esi lygiavertis. Tas truputį glumina, nėra to jaukumo jausmo, nes turi kažkam įrodinėti, kad nesi prastesnis“.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...