captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar politikas gėjus galėtų būti populiarus Lietuvoje?

Praėjusią savaitę Latvijos užsienio reikalų ministras tapo pirmuoju aukštas pareigas užimančiu Baltijos šalių pareigūnu, prisipažinusiu esant gėjumi. Ar politiko seksualinė orientacija yra svarbi informacija piliečiams? Ar tai turi būti žinoma?
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Praėjusią savaitę Latvijos užsienio reikalų ministras tapo pirmuoju aukštas pareigas užimančiu Baltijos šalių pareigūnu, prisipažinusiu esant gėjumi. Ar politiko seksualinė orientacija yra svarbi informacija piliečiams? Ar tai turi būti žinoma?

Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadove Dovile Šakaliene, „Delfi“ vyriausiąja redaktore Monika Garbačiauskaite ir Seimo nariu Roku Žilinsku.

– Pone Žilinskai, Jūs esate pirmas ir vienintelis politikas Lietuvoje, kuris yra viešai deklaravęs savo seksualinę orientaciją. Kodėl Jūs manote, kad Jūsų seksualinė orientacija yra ta aplinkybė, kurią visuomenė turėtų žinoti?

– Aš toli gražu taip nemanau. Negalima sakyti, ir kad esu deklaravęs savo orientaciją – esu ją pripažinęs tada, kai manęs paklausė.

– Ar, Jūsų nuomone, visuomenei yra svarbu žinoti tokią informaciją?

– Besivystančiai visuomenei, visuomenei, kuri yra kelyje į savęs suvokimą ir į santarvę pačioje visuomenėje, manau, taip – tai yra svarbu. Visuomenė turi žinoti, kad yra ir kitokių žmonių. Ir tas žinojimas, supratimas yra vienas iš pagrindinių kelių į susikalbėjimą.

– Ponia Garbačiauskaite, sutinkate su tuo, kad tam tikrose visuomenėse, pavadinkime jas pereinamosiomis iš pusiau civilizuotos į civilizuotą, yra svarbu žinoti tokius dalykus? Tarkim, Rokas Žilinskas be to, kad jis visuomenėje puikiai žinomas kaip buvęs žurnalistas, politikoje jis greičiausiai labiausiai žinomas dėl to, kad yra netradicinės seksualinės orientacijos, ar ne?

– Manau, kad ir taip, ir ne. Pirmiausiai reikia labai vertinti drąsą, jeigu pats politikas nori prisipažinti. Iš tiesų kaip įstatymų leidėjas, kuris gali stoti į vieną ar kitą pusę, manau, kad tokia informacija yra svarbi. Tu negali žmogaus priversti tai padaryti, bet aš manau, kad tai yra svarbu, nes tai gali paaiškinti, kodėl politikas užima vieną ar kitą poziciją.

– Bet jeigu tai yra svarbu, tai tarsi suponuotų mintį, kad žurnalistai tokiu atveju turėtų atskleisti žmonių seksualinę orientaciją net ir jiems nenorint?

– Manau, kad jeigu būtų pastebėtas koks seimo narys ar narė intymiai bendraujant kokioje nors viešoje vietoje, tai tikrai sulauktų žiniasklaidos dėmesio.

R. Žilinskas: mano pozicija yra tokia: jeigu jus tai domina – aš jums ir atsakau, bet gyvenime yra kur kas įdomesnių ir svarbesnių dalykų negu tiesiog būti kokios nors seksualinės orientacijos.

– Ponia Šakaliene, kaip Jūs vertinate visuomenės lyderių, politikų, kaip šiuo atveju Latvijos ministro, prisipažinimą dėl savo seksualinės orientacijos?

– Manau, kad čia kertinis žodis yra prisipažinimas arba greičiau atskleidimas. Jeigu kalbame, kad kažkas kitas turėtų atskleisti žinomų asmenų ar politikų seksualinę orientaciją, tai, manau, būtų jau kišimasis į žmogaus privatų gyvenimą. Bet jeigu pats žmogus apie tai pasako – tai yra gerai. Juk vieši asmenys, politikai yra tie, kurie turėtų rodyti pavyzdį visuomenei. Jeigu mes kalbame apie besivystančią visuomenę – tą, kuri yra pilna stereotipų, baimių ir stokoja informacijos, – tai žinomo žmogaus seksualinės orientacijos atskleidimas visuomenei parodo, kad ši informacija yra tik dalis „paketo“. Jeigu žmogus mato, kad, pavyzdžiui, jo draugas, jo kaimynas, jo vaikas yra homoseksualus – ką tai parodo? Tai parodo, kad mes gyvename tarp tų žmonių, kad jie yra lygiai tokie patys kaip mes. Jie taip pat užima įvairias pareigas, jie yra visur, kur yra ir tradicinės lytinės orientacijos žmonės. Tai tiesiog nieko tokio.

R. Žilinskas: „atsiskleidę“ asmenys parodo, kad tokie žmonės gali būti geri draugai, geri vaikai, geri profesionalai, geri bendražygiai. Manau, kad toks Latvijos ministro prisipažinimas kaip tik ir yra dar vienas žingsnis link geresnio vienas kito supratimo.

– Jūs sakote, kad tai yra labiau pareiškimas siekiant didesnės tolerancijos visuomenėje, o ne kažkokios svarbios informacijos atskleidimas?

D. Šakalienė: abu dalykai. Visuomenei, kuri netoleruoja savo pačios dalies, tai yra labai svarbu. Tikrai sutinku su estais, kurie pasakė „mes negalime netoleruoti savo seksualinių mažumų, nes mūsų yra per mažai“. Mūsų, lietuvių, irgi yra labai mažai.

– Ponia Garbačiauskaite, Lietuvoje yra daugiau žinomų asmenų, svarbių asmenų, politikių, kurie yra netradicinės seksualinės orientacijos. Ar jie to neatskleidžia iš baimės, ar jie to nelaiko svarbia informacija?

– Manau, gali būti ir taip, ir taip. Manau, kad Lietuvos visuomenė yra pakankamai homofobiška, ir politiko prisipažinimas gali turėti neigiamų pasekmių jo karjerai.

– Bet, pavyzdžiui, Rokas Žilinskas buvo gerokai kilstelėtas partijos sąraše nepaisant to, kad buvo viešai pasakęs esąs gėjus.

R. Žilinskas: ir aš nesu sulaukęs nė vieno pikto laiško ar grasinimų. Aš labai džiaugiuosi, kad Dievas davė galimybę paneigti tam tikrus mitus apie Lietuvą ir Lietuvos žmones. Ir apie konservatorių partiją taip pat.

– Krikščionių demokratų partijos sąraše buvo vienintelis žinomas politikas gėjus. Vien tai Lietuvoje jau yra keista aplinkybė. Bet, negana to, šis politikas dar buvo ir pačių rinkėjų pakeltas sąraše.

M. Garbačiauskaitė: taip, bet R. Žilinskas, sakyčiau, savo viešame diskurse atsiriboja nuo tos temos sakydamas, kad ji yra visiškai nesvarbi jo politinei veiklai. Manau, kad tai konservatoriams taip pat labai imponuoja. Jūs, pone Rokai, nesate tas, kuris pasiėmęs vėliavą kovojate už seksualinių mažumų teises. Vis dėlto mūsų visuomenė yra labai konservatyvi, Seimas konservatyvus. Bažnyčia mūsų gyvenime turi be galo didelę įtaką. Taip kad mums šiuo klausimu dar eiti ir eiti į priekį. Beje, man patiko vienos autorės – Linos Žigelytės – išsakyta mintis, kad mums visiems stovint prie TV bokšto ir Spaudos rūmų, nė vienas neklausėme šalia stovinčio, ar jis gėjus, ar ne. Visi stovėjome kartu ir turėjome vieną tikslą. Manau, mums dabar reikėtų tą patį pagalvoti ir nesitapatinti savo vertybėmis su Rusija.

– Ponia Šakaliene, Jūs pritariate tam, kad politikas, prisipažindamas esantis homoseksualus, rizikuoja savo karjera?

– Nėra jokios abejonės. Žinoma, kad rizikuoja.

– Kodėl Jūs taip manot?

– Mūsų visuomenės apklausos rodo, kad homoseksualūs žmonės yra tarp labiausiai nemėgstamų žmonių grupių. Dauguma respondentų vis dar taip sako. Kitas labai paradoksalus dalykas – jeigu žmogus yra žinomas, tai visuomenė jam tarsi atleidžia tam tikrus dalykus, leidžia visokias keistenybes, pavadinkime taip. Bet kai kalba pasisuka apie eilinius piliečius – mūsų kaimynus, kolegas, draugus – tuomet tos „keistenybių“ toleravimo ribos labai susiaurėja.

– Pone Žilinskai, ar Jūs sutinkate su tuo, kad politikas rizikuoja prabildamas apie kitokią orientaciją? Jums tai niekaip „neatsirūgo“.

– Neatsirūgo ir, tikiuosi, niekada neatsirūgs. Viskas priklauso nuo paties politiko – ką jis nori tuo pasakyti. Jau minėjau, kad aš pasakiau, kai manęs paklausė. Bet tikrai nemanau, kad tai yra svarbiausias mano asmenybę apibrėžiantis bruožas. Homoseksualumas nėra nei yda, nei vertybė. Vertybė yra visai kitos mūsų žmogiškosios savybės. Homoseksualumas nėra iš tų asmenybę apibrėžiančių dalykų.

– Ponia Garbačiauskaite, štai ką parašė Latvijos ministras: „I proudly announce I am gay“ („Išdidžiai pareiškiu, kad esu gėjus“). Ką jis pasiekė tokiu pareiškimu, kaip Jūs manote?

– Spėju, kad jis pasiekė didelį palaikymą Vakarų Europoje. Manau, kad sąžiningumas tiek prieš save, tiek prieš rinkėjus yra labai svarbu. Jūs minėjote „pereinančias“ visuomenes – tai, manau, kad šiuo metu mes esame labiausiai atsilikę iš Baltijos valstybių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...