captcha

Jūsų klausimas priimtas

Neringos paradoksai: „pjovė“ gyventojus už ožkas, patys pirks avis

Kuršių nerijoje vėl ketinama apgyvendinti naminius gyvulius, nors šie dar prieš dešimtmetį buvo prievarta išguiti iš paskutinio privataus ūkelio Preiloje. Neseniai susivokta, kad avys vis dėlto padės Neringos miškams atgauti ankstesnę būklę. O ten, kur nepadės, galbūt teks pasitelkti ugnį.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Kuršių nerijoje vėl ketinama apgyvendinti naminius gyvulius, nors šie dar prieš dešimtmetį buvo prievarta išguiti iš paskutinio privataus ūkelio Preiloje. Neseniai susivokta, kad avys vis dėlto padės Neringos miškams atgauti ankstesnę būklę. O ten, kur nepadės, galbūt teks pasitelkti ugnį.

Vėl prisiminė gyvulius

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija prabilo, kad siekiant išsaugoti unikalų nerijos kraštovaizdį reikėtų pasitelkti ir gyvulių ganymą.

Esą tai yra vienas seniausių ir natūraliausių būdų atviram kraštovaizdžiui palaikyti.

Mat gyvulių bandos, ganomos tam tikroje teritorijoje, neleidžia šioms užželti menkaverčiais krūmais, neleidžia plisti nebūdingiems Kuršių nerijai augalams.

„Geriausiu atveju avis įsigysime ne anksčiau nei 2013 metais. Suprantu, kad tai neįprasta. Samdysime kokį nors ūkininką, sumokėsime jam už ganymo dienų skaičių, taip išspręsime tuos gamtotvarkos klausimus“, – pasakojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorius Tomas Tukačiauskas.

Skandalas dėl ožkų

Preilos senbuvė, aštuntą dešimtį pradėjusi Danutė Artemjeva ironiškai žiūri į tokias permainas nacionaliniame parke.

„Mane už ožkas užpjovė, o dabar patys avis augins“, – ironizavo gyventoja.

Moteris teigia jau maždaug 10 metų patiria psichologinį smurtą iš tam tikrų „gamtos mylėtojų“, kurie nuolat skambinėdavo į policiją ir skųsdavo, kad ant plento vaikštinėja jos ožkos.

„Policija atvažiuoja pas mane, aišku, ožkų ant kelio neranda, jos – už 50 metrų nuo plento guli, bet vis tiek surašo tokį šlykštų aktą, kad mano ožkos neprižiūrėtos, ganosi vienos miške, kad jos kenkia žmonių gyvybei, sveikatai, nuosavybei“, – nuoskaudą liejo D. Artemjeva.

Moteris įsitikinusi, jog naminiai gyvuliai Kuršių nerijoje reikalingi, ir džiaugėsi, kad parke pagaliau susiprotėta įsigyti avių, jos būtinos, nes esą nėra kam nuėsti tų krūmokšnių ir žolės.

„Juk jau antrus metus grybų nėra. O jų nėra dėl to, kad žolė miške iki kaklo. Išnyko žemuogės, mažiukai paukščiukai perėti negali, kirminai lapus ėda. Ir ta žolė niekam tikusi, radosi kemsynai“, – iš Neringos išguitų naminių gyvulių pasekmes dėstė D.Artemjeva.

Esą dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Nidoje žmonės augino 100 karvių, Preiloje – 60, Juodkrantėje – apie 80. Ir karvės ganėsi, ir kopos buvo sveikos.

„O dabar, pasirodo, prieš 10 metų mano viena karvė nuniokojo kopas. Turėjau avis, kurios aplink viską sugadino, dabar auginu 4 ožkas, kurios naikina visa, kas gyva, ir dar kenkia žmonių gyvybei bei sveikatai“, – šmaikštavo D. Artemjeva.

Nepateisino lūkesčių

Vis dėlto galimybę Kuršių nerijos nacionaliniame parke auginti avis panašiame projekte Pajūrio regioniniame parke dalyvavęs ūkininkas Algis Liaugaudas vertino skeptiškai.

„Mano nuomonė dėl to neigiama, nes pas mus nėra tam pritaikytų sąlygų, patyriau labai didelius nuostolius. Pernai koviniai šunys sudraskė 10 avių. Nors buvo samdomi ir prižiūrėtojai, vieną rytą radome 10 paskerstų avių, aplinkui buvo pilna šunų pėdų“, – prisiminė A. Liaugaudas.

2006 m. Pajūrio regioniniame parke natūralių gamtos buveinių išsaugojimui sumanyta naudoti avis. Nupirkta 20 avių banda. Apklausti trys ūkininkai, už kiek jie sutiktų prižiūrėti gyvulius ir juos ganyti saugomose teritorijose. Projektas vyko ketverius metus.

A. Liaugaudo įsitikinimu, avys parke nepateisino lūkesčių.

„Pagrindinis dalykas – mūsų žmonėms trūksta kultūros ir supratimo. Ganyklos turėtų būti bent minimaliai aptvertos, kad žmonės negalėtų ten patekti, kad gyvūnų nebaidytų. Kitaip tariant, pas mus yra didelių problemų, mums taip neišeina, kaip Latvijoje su laukiniais arkliais“, – pastebėjo A. Liaugaudas.

Priežiūrai – liepsnosvaidis

Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis pripažino, kad tokiam projektui nėra patirties, esą niekas negali išrašyti tikslių receptų, todėl tenka eksperimentuoti.

„Tokie eksperimentai brangūs, bet rankomis kirsti žolę ir krūmokšnius dar brangiau. Dabar atliekamas stebėjimas, tada ir bus nuspręsta, geriau ganyti ar neganyti“, – teigė E. Paplauskis.

Pajūrio regioniniame parke yra 50 ha teritorijos, kurią reikia valyti nuo ataugančių ūglių, kad miškas nevirstų brūzgynu.

Pripažįstama, kad pigiau būtų deginti specialia įranga, kaip tai daroma Danijoje.

„Tai pigiausias būdas, bet jis irgi ne visoms gamtos buveinėms tinka“, – tvirtino E. Paplauskis.

Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Eimutis Gudelevičius pripažino, kad miško tvarkymui planavo įsigyti liepsnosvaidį, tačiau tai ne taip paprasta.

„Čia yra karinė technika. Tam reikalingi specialūs leidimai. Šiaip mes gamtotvarkoje taikome eksperimentus, tas liepsnosvaidis mums, aišku, labai padėtų viržynus nudeginti. Liepsna juk kontroliuojama“, – tikino E. Gudelevičius.

Direktorius pripažino, kad Dzūkijos nacionaliniame degintų peraugusias tetervinų tuoktavietes, nes jei jos užauga žole, šie paukščiai pasitraukia kitur, o tetervinus siekiama išsaugoti.

Esą jeigu žmonės į saugomų teritorijų būtį nesikištų, išnyktų tam tikros augalų ir paukščių rūšys. Teigiama, kad dalis augalų rūšių visose civilizuotose šalyse yra dirbtinai palaikomos. Tam tikru požiūriu tai yra muziejai po atviru dangumi.

Medžioklė atsirūgsta

Preilos senbuvė D. Artemjeva mano, kad klausimų dėl saugomų augalų dirbtinio palaikymo nekiltų, jei Neringoje mažiau šaudytų stirnų ir briedžių. Jie esą padarytų tai, ko dabar tikimasi iš avių.

Tačiau, palyginti su žemynine dalimi, Kuršių nerijoje laukinių gyvūnų tankis yra sąlygiškai didesnis.

Skirtingais skaičiavimais lietuviškoje dalyje yra 50–60 briedžių kaimenė, šiais metais buvo leista nušauti 9 briedžius, anksčiau – tik tris per metus.

„Aš nuolat girdžiu šūvius ir ne medžioklės dienomis. Turbūt kažkas brakonieriauja. Prie buvusio sąvartyno gyvūnai dažnai ateina, nuo tos pusės ir girdžiu šūvius. Reikia kažką daryti, nes Neringa žlugs. Kas gamtos sutverta, viskas yra reikalinga“, – įsitikinusi D. Artemjeva.

***

Aurelija Stancikienė, buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė:

Manau, kad avių atsiradimas Neringoje labai gerai, jei mes kalbame apie kultūrinį kraštovaizdį. Kuo jis labiau atspindi kažkada ten buvusį gyvenimo būdą, tuo geriau. Juk į Kuršių neriją visi važiuoja kaip į gamtą, mažai žmogaus paliestą vietą, mažai urbanizuotą. Tokiu atveju grįžimas prie natūralios buities yra labai sveikintinas.

Be to, kadangi Kuršių nerijoje yra masiškai šaudomi žvėrys ir jie neatlieka tos funkcijos, kurią turėtų atlikti, tada mums reikia naminių gyvūnų, kurie galėtų tą pomiškį nuėsti. Nes ta teritorija užžels, bus neperžengiami krūmynai, o tai dabar ir vyksta. Aišku, labai gaila, kad tai pavėluota reakcija, bet, manau, geriau vėliau, negu niekada. O tie žmonės, kurie buvo prieš tuos naminius gyvulius parke, šiandien direkcijoje jau nebedirba ir todėl pasipriešinimo nėra.

Prieš 10 metų parko direkcijoje vyravo nuostata, kad ta vargšė viena karvė suniokos kopagūbrį, nuės vertingas žoles ir padarys neatitaisomą žalą. Bet juk Kuršių nerija į UNESCO įtraukta būtent dėl to kopagūbrio, kurio sukūrimo laikais ten ganydavosi karvių bandos. Yra senos nuotraukos, kaip jos leidžiasi nuo Parnidžio kopos. Jei karvės tada nedarė žalos, tai dabar tuo labiau negali to padaryti, nes kopagūbris jau apžėlęs medžiais. Tiesa, dabar kalbama apie avių, o ne karvių atsiradimą. Jos tuo labiau Kuršių nerijai nepakenks.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...