captcha

Jūsų klausimas priimtas

Konservatoriai: sovietinio paveldo klausimai reikalauja politinio sprendimo

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovai atmeta teiginius, esą sovietinio paveldo klausimai nėra politiniai ir reikalauja tik ekspertinio vertinimo.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovai atmeta teiginius, esą sovietinio paveldo klausimai nėra politiniai ir reikalauja tik ekspertinio vertinimo.

Seimo nario Audroniaus Ažubalio teigimu, sprendimas, kokį paveldą saugoti ir kokio atsisakyti, yra totaliai politinis ir tautos apsisprendimo klausimas.

„Nemaloniai nustebino valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės Gražinos Drėmaitės teiginys, kad paveldas nėra politika. Kas tuomet tai yra? (...) Tokiu atveju, kaip ji siūlo, kad atsakymo ieškos užsienio ekspertai, tai gal tada ir Lietuvos valstybės istoriją užsakome parašyti užsienio ekspertams, kurie geriau parašys ir žinos, kokia buvo Lietuvos istorija su jos pagrindiniais naratyvais?“, – trečiadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje „Ar griauti Lietuvos okupaciją primenančius paminklus?“ stebėjosi parlamentaras.

A. Ažubalis pakantumą sovietiniams simboliams aiškina tarp visuomenės, intelektualų ir politikų paplitusiu Stokholmo sindromu. „Tiek metų iš rankos maitinti sovietiniai intelektualai priprato ir giliai pasąmonėje pamilo savo budelius. Kitaip aš negaliu to paaiškinti“, – teigia Seimo narys.

Anot jo, geriausias istorinio infantilumo pavyzdys yra šalies sostinė Vilnius, kur nepriklausomybės laikotarpiu iškilo skulptūros Daktarui Aiskaudai, muzikantui Frankui Zapai, netrukus bus statomas paminklas Lietuvos skalikams, tačiau net nėra paminklo Lietuvos laisvės kovotojams.

Konservatoriaus Vytauto Juozapaičio manymu, spręsdami sovietinio palikimo klausimus, ekspertai ir menotyrininkai imasi būtent politinės misijos.

„Taip pat ir G. Drėmaitė, teigdama, kaip tai nėra politika, daro politiką. Seimas yra tautos išraiškos priemonė ir mes čia tiesiog turime ne tik teisę, bet ir pareigą bent jau pradėti viešą diskusiją ir kelti tą klausimą pačiu aukščiausiu valstybiniu lygmeniu“, – tvirtina V. Juozapaitis.

Parlamentaro nuomone, kiekvienas menas tarnauja tam tikrai ideologijai. Pasak jo, operos teatruose šiuo metu nėra statomos sovietinę ideologiją garbinančios operos ar atliekami tokio pobūdžio kūriniai, kaip ir mokyklų programose nebeįrašomos Stalino „Saulę“ šlovinančios poemos, net jeigu šiuos kūrinius parašė tikrai iškilūs menininkai. Tokie patys standartai, jo manymu, turėtų galioti ir taikomojo meno kūriniams.

„Galbūt juos reikia prižiūrėti, galbūt juos reikia aptverti spygliuota tvora ir parašyti, kad čia buvo sovietmečio laikais garbinti stabai (...), galbūt jų nereikia nukelti, čia yra diskusijų objektas, bet pasakyti savo požiūrį ir įvertinti šiuos darbus mes privalome“, – sako Seimo narys.

Seimo narys Arvydas Anušauskas siūlo peržiūrėti šiuo metu galiojančius valstybinius registrus, kuriuose įrašyti daugelis sovietinę okupaciją šlovinančių objektų.

„Reikia vieną kartą susitvarkyti su sovietmečiu paveldėtu registru, pagal kurį nemenka dalis tokių skulptūrų patenka į saugotinų sąrašą. (...) Kai kuriuos „žvaigždėtus“ paminklus reikėtų išbraukti iš to registro, bet tai nereiškia, jeigu mes kalbame apie kapines, kad jos taptų kokiu nors vandalizmo objektu, bet ar mes turime kelti jų priežiūros lygį į valstybinį, kai užtenka savivaldybių priežiūros?“, – svarsto A. Anušauskas.

Anot jo, tūkstantmetė Lietuvos istorija tikrai turi ką parodyti, todėl reikėtų siūlyti ne tik griauti iki šiol miestų ar miestelių centrinėse vietose išlikusius tokio pobūdžio atminties ženklus, bet ir statyti naujus.

Pasak Sovietinės okupacijos tyrimų asociacijos pirmininko Norberto Černiausko, kalbant apie stalinizmo laikotarpį, būtina pastebėti, jog tai yra laikotarpis, kuomet menininko kiekviename kūrinyje yra labai mažai.

„Dažniausiai yra teigiama – atskirkime politiką ir santvarką bei menininką į dvi atskiras dalis. Galbūt net ir tuo laiku menininkas turėjo kažkokią laisvę ir savo meninius gebėjimus įgyvendino sukurdamas meninį kūrinį. Bet pažvelkime į patį laikotarpį – į stalinizmo laikus. Tai yra pačio baisiausios totalitarinio režimo epizodas. Visi kultūros istorikai pripažįsta – totalitarinio meno tikslas yra apskritai unifikuoti visuomenę ir pajungti propagandinei veiklai. Kitaip tariant, pavergti žmogų, kuris yra šalia. Taigi kelti klausimą skulptūrų santykio su politika arba su santvarka mes galime, bet, matyt, tai yra tas laikotarpis, kai menininko yra labai mažai bet kokiame kūrinyje, ir galbūt dėl to mes Lietuvoje 1945–1953 m. meno lygmenyje apskritai nieko gero neturime“, – sako N. Černiauskas.

Anot jo, užsienio ekspertai tiktai gali pateikti savo nuomonę dėl šios problemos sprendimo, tačiau tai rodo tam tikrą Lietuvos institucijų neveiksnumą, be to, šis klausimas yra tokio lygmens, kurį galime išsispręsti patys.

ELTA primena, jog Valstybinė kultūros paveldo komisija diskusiją dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo atidėjo iki pavasario. Tuomet planuojama surengti tarptautinę konferenciją, kurioje bus diskutuojama dėl sovietinio paveldo.

Žaliojo tilto skulptūros – keturios skulptūrų grupės „Mokslo jaunimo“, „Taikos sargyboje“, „Pramonės ir statybos“ bei „Žemės ūkis“ buvo pastatytos 1952 m.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...