captcha

Jūsų klausimas priimtas

Airijos lietuvių sąskrydis: akimirksniu išpirkti cepelinai ir tėvynės ilgesys

Įpusėjus spaliui, didelė Airijos lietuvių automobilių vilkstinė skubėjo į Balinrobą – ten vyko kraštiečių sąskrydis. Kai kurie jų suvažiavo iš netoliese esančių apylinkių, o kiti sukorė ir kelis šimtus kilometrų, kad galėtų pajusti gimtinės dvasią. Šioje fiestoje LRT Televizijos laida „Emigrantai“ sutiko jau ne vienerius metus svetur gyvenančius kraštiečius, kurie pasidalijo prisiminimais apie kartais nelengvą emigranto dalią.
Lietuviai sąskrydyje, Laidos stopkadras
Lietuviai sąskrydyje, Laidos stopkadras

Įpusėjus spaliui, didelė Airijos lietuvių automobilių vilkstinė skubėjo į Balinrobą – ten vyko kraštiečių sąskrydis. Kai kurie jų suvažiavo iš netoliese esančių apylinkių, o kiti sukorė ir kelis šimtus kilometrų, kad galėtų pajusti gimtinės dvasią. Šioje fiestoje LRT Televizijos laida „Emigrantai“ sutiko jau ne vienerius metus svetur gyvenančius kraštiečius, kurie pasidalijo prisiminimais apie kartais nelengvą emigranto dalią.

Iki pat tarpukario Airija buvo britų kolonija, žemės ūkio kraštas. O dar prieš 40 metų į Europos Sąjungą (ES) šalis įstojo kaip skurdi ir atsilikusi. Tačiau neilgai trukus dėl žaibiškai augančios ekonomikos ją imta vadinti pompastiškai – „keltų tigru“. Airijos apylinkės tapo pažadėtąja žeme laimės ir pinigų ištroškusiems atvykėliams.

Ir nors nuo ekonominės krizės Airija nukentėjo net labiau nei Lietuva, tai atbaidė tik nedidelę dalį ten dirbusių tautiečių. Lig šiol ten gyvena apie 3,5 tūkst. lietuvių, ir tai – tik oficialūs duomenys. Išgirdę lietuvių kalbą gatvėje ar prekybos centre čia jau seniai niekas nenustemba.

Naminius cepelinus išpirko per pusvalandį

Į Balinrobą lietuviai skubėjo tam, kad susitiktų su kitais emigrantais. Jau prie įvažiavimo į šventės teritoriją sąskrydžio svečius pasitiko Airijos ir Lietuvos atributika. O viduje laukė dar daugiau – lietuviškas alus, šašlykai ir net cepelinai. Pastarųjų, beje, įamžinti nepavyko – šio patiekalo neliko jau per pirmąjį šventės pusvalandį.

„Aš – vienas žmogus, ne kavinė, negalėjau namų sąlygomis daugiau išvirti, – teisinosi nuo ankstyvo ryto bulves skutusi ir 80 cepelinų pagaminusi Asta. – Labiausiai perka cepelinus, šašlykus, keptą duoną. Taip pat mūsų pagamintą naminę girą.“

Porcija Astos cepelinų kainuoja 7 eurus – apie 25 litus. Lietuvoje tai gal ir atrodytų brangu, o Airijos lietuviai pripratę prie gerokai didesnių kainų, taigi perka per daug negalvoję. Tuo metu šašlykų galima paskanauti už 8 eurus.

Į Airiją Asta su vyru atvyko prieš 7-erius metus. Abu jie dirba salotas gaminančioje įmonėje. Ji sako esanti laiminga, o paklausta, kas tą laimę atneša, teigia, kad – pinigai.

„Gal žiauriai ir banaliai nuskambės, tačiau (laimę atneša – LRT.lt) pinigai. Gali sau leisti ką nori: grįžti paatostogauti ir į Lietuvą, ir kitur, nupirkti dovanų savo artimiesiems, apipirkti save, vaikus, padėti jiems į sąskaitą pinigų, nes reikės mokytis“, – atvirauja Asta.

Pasveikinti atvyko ir ambasadorė

Pabendrauti gimtąja kalba ir įsigyti lietuviams įprastų skanėstų – to iš sąskrydžio tikėjosi tautiečiai. Jiems tai – išskirtinė šventė, kurioje apsilanko ne vienas garbus svečias. Kad ir Lietuvos ambasadorė Airijoje Rasa Adomaitienė.

„Smagu, kad šioje vietoje skamba lietuviška daina, lietuviškas žodis, pristatomi amatai, tai – nuostabi tradicija. Visiems jums linkiu gražiai pabendrauti“, – sakė diplomatė.

Airijos lietuvių sąskrydis Balinrobe vyksta ne šiaip sau. Prieš beveik 80 metų šiuose laukuose nusileido Felikso Vaitkaus pilotuojamas lėktuvas „Lituanica II“. Piloto tikslas buvo pakartoti legendinį Dariaus ir Girėno skrydį. Tik, deja, dėl gedimų teko nusileisti ne Lietuvoje, kaip planavo, o šiame miestelyje.

Nuo tualetų valymo iki dizainerės karjeros

Iš Lietuvos išvykę tautiečiai gražią sekmadienio popietę su LRT Televizijos laida „Emigrantai“ noriai dalijosi savo gyvenimo istorijomis. Vienos jų – liūdnos, kitos – linksmesnės.

Susipažinkite su Laima ir jos dukra Kornelija. Išskirtiniai lietuvaičių apdarai ne vieną praeivį privertė atsisukti, bet mažai kas žino, kokia sunki buvo Laimos pradžia Airijoje, kiek daug jai teko iškentėti.

Laima ir Kornelija, laidos stopkadras

„Pradėjau, teisybę pasakius, nuo tualetų valymo. O prieš tai Lietuvoje buvau landšafto dizainerė, turėjau savo kompaniją, samdomus žmones, atvažiavau čia ir pradėjau nuo tualetų valymo“, – apie sudėtingą pradžią pasakoja moteris.

Laima neslepia, kad buvo akimirkų, kai ašaros upeliu riedėjo skruostais: „Žiauru –dirbau pirmą savaitę, antrą, paskui teko vėmalų pilną kriauklę valyti. Apsiverkiau ir galvoju: Dieve, Laima, ką tu čia darai, – turi gerą išsilavinimą, darbo patirtį... Bet, kai esi kitatautis, pradedi nuo žemiausio (laiptelio – LRT.lt), nes nėra šansų.“

To, kad Airijoje valė tualetus, Laima nuo Lietuvoje likusių draugų ir giminaičių neslėpė. Bet koks darbas yra svarbus, įsitikinusi 9-erius metus emigracijoje praleidusi moteris.

„Kai atvažiavau į Airiją, pati sau pasakiau: viskas, jeigu aš čia, jeigu noriu likti, braukiu brūkšnį tam, kas buvo Lietuvoje. Čia nėra šansų įsidarbinti pagal specialybę, nes yra kalbos barjeras, plius – airiai nepripažįsta lietuviško išsilavinimo, jie nori, kad kažką būtum baigęs čia. Todėl pradedi nuo nulio ir kyli laipteliais aukštyn“, – teigia pašnekovė.

Pamažu Laima gavo tai, ko norėjo. Dabar ji – nebe tualetų valytoja, o interjero dizainerė. Pirmuosius nekvalifikuotus darbus ji sako keitusi vienas po kito, kol trūko kantrybė ir ji nusprendė dirbti ne kažkam kitam, o sau.

Laimos dukra Kornelija mokosi paskutinėje gimnazijos klasėje. Jai tualetų valyti jau veikiausiai neteks. Mergina planuoja koledže studijuoti teisę.

Emigrantė Daiva tuoj pat susikrautų lagaminus, jei...

Jau 10 metų Airijoje gyvenanti Daiva Šarkauskienė sąskrydyje irgi pasidabino Lietuvos simbolika. Nors neseniai atostogavo gimtinėje, vis tiek jaučia tėvynės ilgesį. Jeigu ten galėtų uždirbti tiek, kiek Airijoje, daiktus krautųsi net nesudvejojusi.

„Išvažiavau dėl tų pačių priežasčių, turbūt, kaip ir visi, – ekonominės padėties: reikėjo auginti dukrą, už viską mokėti. Lietuvoje dirbau pardavėja, Airijoje pradėjau nuo kambarinės, o dabar esu kambarinių prižiūrėtoja“, – pradžią emigracijoje prisimena D. Šarkauskienė.

Nors pareigose ponia Daiva ir pakilo, gyvenimas emigracijoje daug laimės vis tiek nesuteikia – dažnai pasitaiko pilkų dienų.

„Būna, kad labai liūdna. Vietinių žmonių mentalitetas skirtingas, bet, kai 10 metų atgyveni, nebematai, užsimerki. Kai grįžti į Lietuvą, labai džiaugiesi, kad viskas gražu, visi žmonės labai gražūs, protingi“, – savą ir svetimą kraštą lygina moteris.

Ji sako, kad pinigų Airijoje netrūksta, bet artimųjų už pinigus nenusipirksi. Su Lietuvoje likusia dukra pašnekovė teigia bendraujanti kiekvieną dieną, su mama kiek rečiau – kas savaitę. Ji prisipažįsta, kad, jei gimtajame krašte galėtų gyventi turtingiau, tuoj pat sugrįžtų.

„Net nežinau, kiek užtektų. Gal 3 tūkst. litų. Jei turėčiau savo gyvenamąją vietą“, – mano D. Šarkauskienė.

Kaip bebūtų, ponia Daiva nusiteikusi optimistiškai. Ją ypač džiugina Airijoje viena po kitos dygstančios lietuviškų prekių parduotuvės. Netrūksta ir pramogų – iš Lietuvos atvyksta ir atlikėjai, ir aktoriai.

Atsivežė savomis rankomis suręstą pirtį

Lietuvių sąskrydyje pramogos – ne tik dainos ir šokiai. Štai Valdas Ūselis į Balinrobą atvažiavo iš už 50 km esančio Noko miesto. Riedėjo jis lėčiau, nei daugelis, mat paskui save dar vilko pirtį ant ratų. Pirtis visiškai nauja, dar nė karto nenaudota ir, žinoma, unikali.

„Galvojau, kad aš vienintelis toks (su pirtimi ant ratų – LRT.lt), paskui sužinojau, jog daug kas Amerikoje ir Europoje taip daro“, – entuziastingai pasakoja vyras ir priduria, kad pirtį galima pasidaryti visur, tik reikia noro.

Valdas Ūselis, laidos stopkadras

Jis sako vertinti pinigais savo ir svainio rankomis sukonstruotos pirties negalintis, tačiau greitai pabandęs suskaičiuoti išlaidas tarė, kad darbai galėjo atsieiti apie 10 tūkst. litų.

Valdas LRT laidai „Emigrantai“ surengė ekskursiją. Pirtyje ant ratų yra viskas, ko gali prireikti, – stalas su suoliukais, vantos, dušas ir net įspūdingas apšvietimas.  Paklaustas, kiek toks malonumas gali kainuoti vienam žmogui, V. Ūselis teigia smulkia nuoma neužsiimantis: „Bet, jeigu kažkas užsinorėtų, tai kainą suderintumėm – maždaug iki 100 eurų.“

Pirtis Valdui – tik hobis, ne pragyvenimo šaltinis. Jau rytoj, atvėsus sąskrydžio aistroms, jis eis į darbą. Airijoje vyras – autobuso vairuotojas. Tiek jam pavyko pasiekti per 13 metų emigracijoje.

„Iš pradžių buvo sunku. Pradėjom, kaip ir visi lietuviai, – nemokėdami kalbos, dirbdami sunkiausią darbą. Paskui tobulėjom, pakilom, kiek kas galėjo“, – tvirtina V. Ūselis.

Airijoje gyvena visa Valdo šeima – ir žmona, ir dukra. Grįžimo namo bent artimiausiu metu jie neplanuoja – neįsivaizduoja, ką ten galėtų dirbti. Tačiau prieš kamerą prisipažįsta, kad be gimtojo krašto – itin sunku.

„Dieve, Lietuva yra mano kraujyje – aš negaliu be jos gyventi, bet yra taip, kaip yra. Žinot, stebim Lietuvos naujienas, matom, ir sunku ką ir komentuoti – gerai žmonės ir ten gyvena, aš grįžtu ir nustembu, kodėl mes čia, Airijoje, būnam. Bet taip gyvenimas susiklostė, tokia vaga teka“, – dėsto pašnekovas.

Emigrantė apie šeimą: svajoju, kad būtume kartu

Statistika džiugina – po pasaulį išsibarstę lietuviai pamažu grįžta namo. Deja, toli gražu ne visi ryžtasi krautis lagaminus. Dauguma sąskrydyje sutiktų tautiečių sakė, kad Lietuvos valdžia jais per mažai rūpinasi.

„Jei būtų daugiau žiūrima į paprastą žmogų, niekas nebėgtų. Va ir dabar mano vyras Lietuvoje, o aš čia. Jis tvarko reikalus, nes galvojame po metų kitų grįžti. Čia jau tikrai atsibodo. Aš dirbu viešbutyje virėja, vyras – statybose“, – apie savo šeimą LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja Ada Jarutienė.

Kalbėdama apie sunkumus, moteris sako mananti, kad, jeigu darbas patinka, sunku nėra. Yra kitaip, jei veikla ne prie širdies: „Ypač sunku įsitvirtinti žmonėms iš kaimo.“

„Pasiilgau artimųjų“ – tai turbūt dažniausiai emigrantų ištariama frazė.  Ne išimtis ir Ada, kuri atvirauja apie išblaškytą šeimą.

„Sūnus gyvena Amsterdame, dukra – Anglijoje, susitinkame porą kartų per metus. Labai skaudu – apie juos galvoju kiekvieną dieną. Svajoju, kad visi būtumėme kartu. Tačiau tai nerealu – sūnus, jeigu dar ir galvoja grįžti į Lietuvą, tai dukros vaikai jau dideli, eina į mokyklą. Nebent, kai vaikai baigs mokslus“, – apie ateitį kalba A. Jarutienė.

Emigrantas, kuris Airijoje renka labdarą nepažįstamiems lietuviams

Veikiausiai nerastume Lietuvoje žmogaus, kuris nepažinotų nė vieno emigranto. Jų istorijos dažniausiai pasakojamos taip: išvažiavo užsidirbti ir ten gyvena daug geriau nei Lietuvoje. Bet iš tiesų išvykėlių gyvenimai – labai skirtingi.

Susipažinkite su dar vienu emigrantu. Marius Kavaliauskas – prieš 10 metų į Airiją atskridęs lietuvis. Vos tik užsidirbo pirmuosius pinigus, iškart nepuolė pirkti automobilių ar kitų prabangių daiktų, o nusprendė padėti tėvynėje gyvenančioms daugiavaikėms šeimoms.

„Turiu daugiau brolių, seserų, tačiau negalėjau jų nei matyti, pakalbėti, todėl nusprendžiau padėti daugiavaikėms, skurdžiai gyvenančioms šeimoms. Renku labdarą iš šios apskrities lietuvių, kurie labai iniciatyviai prie viso šito prisideda“, – savo idėją nupasakoja M. Kavaliauskas.

Medienos apdirbimo įmonėje triūsiantis vyras labdarą į Lietuvą transportuoja savo lėšomis – siunčia drabužius, buitinę techniką. Dabar jau suaugęs vyras sako negalintis pamiršti sunkios savo vaikystės ir nori, kad kuo mažiau žmonių ištiktų jo likimas.

„Į globos namus patekau kūdikystėje. Mano vaikystė ir buvo tokia: ligoninės, vaikų namai, internatai ir visa kita“, – sako pašnekovas.

Vaikų namus palikęs Marius iškart pradėjo ieškoti savo artimųjų. Sako labiau ieškojęs brolių ir seserų nei tėvų. Pasak jo, jeigu gimdytojai nemylėjo jo mažo, tai kažin, ar mylėtų ir dabar. O brolius ir seseris vyras rado socialinio tinklo „Facebook“ dėka.

Už pašalpą stropiai atidirba

Į sąskrydį Marius sakosi atvažiavęs dėl lietuviško alaus ir galimybės pabendrauti su kitais tautiečiais. Jį sutikome dar vieno lietuvio – Gintaro Bieliausko – draugijoje. Įdomus sutapimas – šių dviejų vyrų likimai labai panašūs. Abu jie augo vaikų namuose, tik Marius dabar sėkmingai dirba, o Gintaras jau kurį laiką yra bedarbis.

Jeigu ne į Airiją išvykti padėjusi draugė, iš Švenčionėlių kilęs Gintaras veikiausiai dar dabar Labanoro girioje ieškotų grybų.

„Lietuvoje dirbau savo ūkinių prekių parduotuvėje, paskui žmonėms malkas kapojau, įvairiausius darbus dirbau“, – prisimena G. Bieliauskas.

Atvykus į Airiją lengviau nepasidarė, bet atlyginimas padidėjo.

„Pirmiausia gaminau medines paletes. Patikėkit manim – labai sunkus darbas. Buvau pjovimo bloko operatorius – 8 valandas imi šlapius blokus rankom ir lankstaisi visą dieną“, – alinantį darbą LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ apibūdina pašnekovas.

Mama Gintarą paliko, kai jis dar buvo visai mažas. Išėjus iš Švenčionėlių internatinės mokyklos teko pačiam savimi rūpintis.

„Nepažįstu nei mamos, nei tėvo. Žinau mamos brolį, buvau susitikęs laidoje „Atleisk“. Jis irgi neblogai stovi ant kojų – dirba Anglijoje, turi šeimą“, – apie vienintelius kontaktus su giminėmis užsimena G. Bieliauskas.

Gintaras net neabejoja: rimtų mokslų nebaigusiems, o ypač vaikų namuose augusiems tautiečiams emigracija yra kone vienintelis teisingas pasirinkimas. O ir tai ne visada suveikia. Štai per krizę bankrutavo medienos įmonė, kurioje pašnekovas dirbo, ir lig šiol tenka gyventi iš pašalpos.

„Dabar laikinai turiu socialinį darbą, kurį privalau dirbti, nes kitaip nieko nemokės. Darbas pats įvairiausias, kiekvieną dieną duoda skirtingus: dažyti, žolę pjauti ir t.t. Žinokit, į Lietuvą grįžti nesinori, ten nėra darbų. Jei mokėtų didesnius pinigėlius, tai  gal ir būtų galima grįžt, vis tiek – gimtinė“, – apie tai, kad kol kas Lietuvoje nemato perspektyvų, užsimena vyras.

Penkių vaikų mama: aš čia nevažiavau dirbti

Bet užtenka tų liūdnų kalbų. Pristatome jums daug optimistiškiau nusiteikusią tautietę Ingą Bagdonavičienę. Laimės ji ieško ne tik piniguose.

„Emigravome prieš 12 metų. Nevažiavau čia dirbti – esu 5 vaikų mama, jau močiutė. Toks mano gyvenimo būdas – auginti vaikus. Dabar jau trys iš jų – pilnamečiai. Pirmąjį pagimdžiau būdama 16-os metų“, – savą istoriją pasakoja I. Bagdonavičienė.

Ištekėjusi už pirmojo savo vaiko tėvo Inga susilaukė dar dviejų atžalų. Po to išsiskyrė ir vėl žengė prie altoriaus. Rezultatas – penki vaikai! Paklausta apie vyrų dėmesį, pašnekovė neslepia, kad čia jo netrūksta, tačiau ji sakosi pastebinti, kad priešinga lytis tikrai nebe tokia, kokia buvo anksčiau.

„Nėra tokio vyro, kuris būtų vyras. Galbūt trūksta vyriškumo. Jie man sako: gal tu išranki? Tikrai tokia nesu, paprasčiausiai nėra to vyriškumo. Seksas, trumpalaikiai pasimatymai – tai, mano nuomone, moterų žeminimas. O aš tikiuosi ilgalaikių santykių“, – atvirauja lietuvė.

Du kartus išsiskyrusi penkių vaikų mamytė trečio vyro jau nebeieško. Ji sako, kad mamos darbas – būti atsakinga dieną ir naktį – labai sunkus.

„Palyginus gyvenimą Lietuvoje ir čia, tai – kaip diena ir naktis. Airijoje džiaugiuosi gyvenimu, esu laisva, niekas manęs nevertina: tokia, šiokia.  Kai grįžtu gimtinėn, matau labai piktus žmones, ir jie vienas apie kitą „pletkauja“. Čia aš nekreipiu dėmesio – esu tokia, kokia esu“, – skirtumus tarp žmonių pastebi moteris.

Akivaizdu, kad Inga laiminga. Ji nerimauja tik dėl vieno – po rūpinimosi savo vaikais ir darbo mažai laiko lieka mažajam anūkui.

„Sunkus darbas – kiekvieną savaitę valau namus, biurus“, – sako ji.

Akustinis lietuvių duetas pritraukia pilnas sales

Sąskrydis Airijos lietuviams – didelė šventė. O tikros šventės neapsieina be dainų. Sigitas ir Raimundas dirba sunkiai, o laisvalaikiu groja. Į „Rasidu group“ koncertus Airijoje renkasi pilnos salės žiūrovų. Net daugiau negu pas Ciciną, juokais, bet ir rimtai sako vyrai.

Raimundas dirbo Korke ir svajojo turėti muzikos grupę. Ilgai ieškojo, kol galiausiai rado. Akivaizdu, kad apie muziką Raimundas galėtų kalbėti kad ir visą dieną, bet štai jį jau pertraukia Sigis ir prabyla apie žemiškesnius dalykus.

„Pirmas dalykas, Raimundai, tu nepasakei, kad mudu abu dirbantys: aš – vairuotojas, o tu – statybininkas“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ nurodo Sigitas.

Raimundas ir Sigitas, laidos stopkadras

Duetas pradėjo nuo žinomiausių šlagerių. Jų atliekamas dainas tautiečiai pasitinka ovacijomis, o kai kurias jų išgirdę sunkiai sulaiko ašaras. Jeigu tik galėtų, dauguma jų susitiktų ne sąskrydžiuose Airijoje, o namuose – Vilniuje, Šiauliuose ar bet kur kitur: svarbiausia, kad Lietuvoje.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...