captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Kairys: anksčiau apie lietuvius buvo kalbama – pirma išmoko skraidyti, o tik paskui – vaikščioti

Akrobatinis skraidymas – tai proto žaidimas: jei nori laimėti, reikia proto, fizinių galimybių ir lėktuvo galimybių, sako akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys. Jis nesikuklina – aukščiausios klasės lakūnai tikrai turi ko pasimokyti, stebėdami jo pasirodymus. „Būna, kad ne visada ir rodau, ką galiu, kad nenukopijuotų, kad turėčiau paslapčių“, – teigia J. Kairys.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Akrobatinis skraidymas – tai proto žaidimas: jei nori laimėti, reikia proto, fizinių galimybių ir lėktuvo galimybių, sako akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys. Jis nesikuklina – aukščiausios klasės lakūnai tikrai turi ko pasimokyti, stebėdami jo pasirodymus. „Būna, kad ne visada ir rodau, ką galiu, kad nenukopijuotų, kad turėčiau paslapčių“, – teigia J. Kairys.

Anot garsaus lakūno, anksčiau akrobatiniam skraidymui Lietuvoje buvo skiriama daug daugiau dėmesio, todėl Lietuvos rinktinė skindavo medalius. „Tuo metu tai buvo ne mažiau svarbu nei krepšinis. Mes buvome skraidanti šalis, buvo kalbama, kad lietuvis pirma išmoko skraidyti, o paskui – vaikščioti. Dabar to nebėra“, – interviu LRT Opus laidai „Švelnūs tardymai“ sako J. Kairys.

– Prieš kelias savaites Graikijoje, skrisdamas virš Egėjo jūros, patyrėte avariją. Kas įvyko?

– Kažkas variklio viduriuose nutrūko, buvo tokia didelė vibracija, kad galvojau, jog tikrai variklis nuo rėmo nusiners. O sėdi kabinoje, aplink vanduo ir reikia priimti sprendimą, ką daryti. Bet žinai, kad ten tavęs niekas nelaukia, turi tik parašiutą, gelbėjimosi liemenę, telefoną kišenėje, laikrodį ir GPS.

– GPS veiktų net vandenyje?

– Veiktų, bet tik žinotum, kur esi. Paskui jau reikalingos ryšio priemonės. Pakilęs iš Graikijos aerodromo Kavaloje ir praskridęs apie 25 minutes, radijo ryšio su Kavala nebegirdėjau, todėl persijungiau į ryšį su Salonikais. Tačiau jie buvo už kalnų, aš – tūkstančio metrų aukštyje, todėl ryšys  neveikė. Aš lėktuvus girdėjau, bet manęs radijo stotis tikrai negirdėjo ir aš jos negirdėjau.

– Šokote parašiutu, nes tokio tipo lėktuvuose, kaip Jūsų, katapultų nėra?

– Ten yra parašiutas. Kad iššoktum, užtenka stumtelėti vairalazdę ir būsi už kabinos, bet pirma reikia atidaryti kabiną, pasiruošti. Stumtelėjus vairalazdę, lėktuvas nuėjo žemyn, o aš – savo keliu. Parašiutui išsiskleidus, pakibau kojomis aukštyn, nes kažkas atsitiko viršutiniams diržams – kabojau tik ant apatinių diržų, pakabintas už kojų.

Kadangi turėjau telefoną, bandžiau paskambinti draugui ir pranešti, kad iššokau iš lėktuvo, nes kažkas atsitiko, bet telefonas buvo užimtas. Skambinau kitam draugui, kuris būtų kompetentingas tokioje situacijoje, bet nespėjau – nėriau tiesiai į vandenį, o tada reikėjo rūpintis gelbėjimosi liemene, nes bijojau ją išskleisti ore. Tada reikėjo išsilaisvinti iš parašiuto, bet pirmiausia iškėliau telefoną virš vandens, tik jis nebeveikė.

– Net krisdamas žemyn galva sugebėjote mąstyti racionaliai ir skambinti žmogui, kuris būtų kompetentingas?

– Visiems linkiu nepasiduoti šokui, kai tave kažkas lyg užburia ir nebegali savęs valdyti. Tada nebuvo laiko – reikėjo veikti.  O būti žemyn galva man tikrai įprasta darbinė situacija, nes skraidau ir apsivertusiu lėktuvu. Taigi čia nieko ypatingo.

– Situacija verta filmo: aukštyn kojomis krintate į jūrą ir matote krintantį savo „Su-26“.

– Lekia žemyn, mažėja, mažėja, mažėja ir paskui duoda į vandenį... Buvo gražu žiūrėti – lyg paleistum kokį sprogmenį.  Paskui viskas aprimo, ir tada pradėjo kilti nuo smūgio išsilaksčiusios lengvos detalės – sparno ir skydo stiklo audinio gabalai, kurie turi korius ir yra lengvesni už vandenį. O visa kita, kas iš metalo, nežinau kur. Manau, kad lėktuvas, neriantis žemyn iš kilometro aukščio, turėjo pasiekti didesnį nei 500 km/h greitį.

– Tos atskilusios detalės pravertė ir Jums pačiam, nes vandenyje buvote ilgai, 2 val. 40 min.?

– Čia tikrai kino filmas, tik nebenufilmuosi. Plaukdamas sausumos link, nustebau pamatęs galybę lėktuvo detalių. Pasirodo, po kokių 15 minučių atplaukiau ten, kur lėktuvas atsitrenkė.

– Laimingas atsitiktinumas...

– Tikrai laimingas atsitiktinumas. Ten radau plūduriuojančią 2,5 m ilgio ir 0,5 m pločio sparno stiklo audinio su koriu detalę. Pagalvojau, kad pririšta prie diržo ji man plaukti netrukdys, o prisirišęs pajutau, kad ji šiek tiek kelia. Be to, man buvo svarbu būti matomam, o detalė buvo ryški.

– Ar kas nors matė  avariją ir galėjo kažkam pranešti?

– Lėktuvų ir laivų ten nebuvo. Nuo kranto – labai toli. Iki tos vietos, į kurią norėjau nuplaukti, buvo apie 10 mylių. Po 2,5 valandų intensyvaus plaukimo krantas tik šiek tiek priartėjo – matomo rezultato tikrai nebuvo. Iš pradžių įkritus į vandenį buvo labai smagu: labai geras vanduo, ketvirta valanda dienos, saulė dar šilta. Pirmas jausmas buvo tikrai pasakiškas – va, maudaisi Egėjo jūroje...

Bet, esant viduryje jūros, po 10–15 minučių ima kilti nerimas, ir tada reikia pradėti su juo kovoti. Be to, pamažu sušąli, reikia galvoti, kur ir kaip plaukti. Paplaukus valandą, buvo jau tikrai šalta, pajutau, kad nelabai gerai kojų raumenims. Nors buvau atsiraitojęs kelnes, nusiavęs ir prisirišęs batus, atsiraitęs rankoves, drabužiai vis tiek buvo sunkūs, primirkę. O striukės negali nusirengti dėl liemenės.

Prieš vakarą pakilo bangos ir ėmė pilti ant galvos, ir kvėpavimą reikėjo kontroliuoti. Dar svarbu, kad reikėjo susikoncentruoti, likti ramiam, jausti savo  organizmą. Nežinau, ką toliau  būtų reikėję daryti. Tam ir detalę buvau prisirišęs – jei būčiau nebesugebėjęs plaukti, būčiau plūduriavęs. Po visko užlipau ant svarstyklių ir nustebau pamatęs, kad netekau 2 kilogramų, bet pasijutau labai sportiškas.

– Kaip Jus rado gelbėtojai?

– Būdamas vandenyje pamačiau sraigtasparnį, ėmiau mojuoti ta didžiule detale, rodyti  liemenę, bet jie manęs nepamatė – praskrido tiesiai virš galvos maždaug 200–300 metrų aukštyje. Po 10 minučių grįžo, vėl apsuko ratą ir vėl nepamatė. Tada jau rimtai sunerimau, nes tai reiškia, kad jie tą vietą apžiūrėjo, nieko nerado ir galėjo daugiau niekada nebegrįžti. O jau buvo beveik septinta valanda – dar netemo, bet vakaras tikrai netoli. Bet kai jie ėmė skristi kitoje pusėje, pamačiau, kad turiu galimybę. Savo liemenę ir tą detalę kiek sugebėdamas vandenyje atsukau prieš atskrendantį sraigtasparnį, pradėjau judėti, mojuoti ir pamačiau, kad jie suka į mano pusę. [...]

– Jurgi, kas buvo pirmas žmogus, kuriam paskambinote?

– Niekam neskambinau. Iki vidurnakčio man skambino žurnalistai. Žmonai skambinti nedrįsau.

– Neskambinote žmonai?

– Iš pradžių tikrai nereikia. O vėliau paskambinau. Apšilęs.

– Gal jau turite kitą lėktuvą?

– Man niekada neužteko vieno lėktuvo. Dabar ruošiu „Su-31“, bet norėjau visą vasarą atskraidyti su „Su-26“, o žiemą tvarkyti „Su-31“. Dabar dalyvavome Kinijoje vykusiame renginyje, tas po kokio pusantro mėnesio iš ten konteineryje irgi grįš vienas mano lėktuvas.

– Vienu metu keli lėktuvai po pasaulį klajoja?

– Be jų neįmanoma. Pasižiūrėkite į rimtą „Formulės 1“ pilotą... O ką aš būčiau pasiekęs su kokiu vienu klipata vargstančiu varikliu? Tokių rezultatų ir pasiekiau, kad, būdamas Tarybų Sąjungos rinktinėje, užsitikrinau galimybes. Dirbdamas bandytoju, už rublius įsigijau pirmą „Su-26“, nes situacija buvo tokia, kad dabar to lėktuvo kaina atrodytų juokingai maža. Paskui buvo „Su-31“ ir lėktuvo „Juka“ projektas.

– Kieno gamybos „Juka“?

– „Juka“ buvo pradėtas Maskvos aviacijos institute, bet jie nesusitvarkė, todėl aš su jais susitariau, kad tą projektą tęsiu taip, kaip man patinka. Po ketverių metų darbo lėktuvas ėmė skraidyti. Bet tai, žinoma, buvo prototipas. Jei būčiau pasirinkęs konstruktoriaus kelią ir kūręs, gaminęs ar tobulinęs, rezultatas būtų buvęs geresnis. Bet aš norėjau skraidyti, man pasaulis atsivėrė būtent kaip lakūnui.

– Kokiose rungtynėse Jums dar būtų įdomu dalyvauti?

– Pasaulio čempionate dalyvavau laisvojo stiliaus programoje, todėl manęs ir dabar klausia, kodėl paskutinį kartą nevažiavau. Ten iš penkių pasirodymų  buvo du aukso medaliai, du sidabro ir vienas bronzos.

– Kompozicijos, kurias sugalvojate, pirmiausia gimsta galvoje?

– Tai mano darbas, mano kasdienybė, aš žinau, ko siekiu, kaip ruošiamas reginys. Mes buvome taip auklėjami, kad  treniruodamiesi Lietuvos rinktinėje pradėjome skinti medalius. Tuo metu tai buvo ne mažiau svarbu nei krepšinis. Mes buvome skraidanti šalis, buvo kalbama, kad lietuvis pirma išmoko skraidyti, o paskui – vaikščioti. Dabar to nebėra.

– O turite ateinančią kartą?

– Nežinau, man pasaulis yra. Aš nebesikoncentruoju. Iš Žemaitijos seniai išvažiavęs, gal galiu sakyti, kad ir iš Lietuvos. Skraidau po pasaulį ir jis mane žino geriau negu čia. Aš nesu tas taksistas, kuris vežiotų kiekvieną, ir tokių galimybių neturiu. Bet aukščiausios klasės lakūnai tikrai turi ko pasimokyti matydami, kai dalyvauju varžybose ar šou. Būna, kad ne visada ir rodau, ką galiu, kad nenukopijuotų, kad turėčiau paslapčių.

– Pasitaupote?

– Taip, paslapčių sporte yra visada. Manau, kad tai labai įdomus žaidimas.

– Savotiški šachmatai?

– Ši sporto šaka tikrai proto žaidimas. Jei nori laimėti, reikia proto, fizinių galimybių ir lėktuvo galimybių.

– Jurgi, akrobatinis skraidymas – rizikingas sportas. Kaip Jūs prisimenate savo draugą ir, ko gero, varžovą lakūną Steponą Artiškevičių.

– Steponas Artiškevičius visada buvo šalia. Mes jau 1977 m., išvažiavę į Tarybų Sąjungos aukštojo pilotažo varžybas, parvežėme medalius. Tada mus paėmė į Tarybų Sąjungos rinktinę, kuri buvo žvaigždžių rinktinė – rinktinių rinktinė. Tokiems, kaip lietuviai, papulti buvo ne šiaip sau.

O čia, Lietuvoje, su Steponu, galiu drąsiai pasakyti, „apnešėme“ ir senąją kartą, ir naujus. Mes radome galimybių naujai pateikti akrobatinius skrydžius, gal ir pradėjome madą, nes priekyje nieko nebuvo. Pasiekėme tą lygį, o toliau reikėjo tobulėti patiems. Steponas Artiškevičius turėjo didžiulį potencialą kaip lakūnas, nes buvo ramus žmogus. Aš buvau priešingybė – kaip sprogstanti bomba.

– Esate vis dar toks?

– Truputį aprimęs. Aistras reikia apraminti, kad galėtum siekti rezultatų. Bet kartais labai džiaugiuosi, kai galiu vadeles paleisti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...