captcha

Jūsų klausimas priimtas

Eksperimentas: vilniečių butai – sukčių lengvai įveikiamos tvirtovės

Po mirusiųjų pagerbimo dienų vėl pasipils pranešimai apie vagis – jie sulaukė valandos, kai būstai paliekami nesaugomi. Bet „Lietuvos ryto” eksperimentas parodė, kad ir būdami namie žmonės lengvai atveria duris galimiems nusikaltėliams.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Po mirusiųjų pagerbimo dienų vėl pasipils pranešimai apie vagis – jie sulaukė valandos, kai būstai paliekami nesaugomi. Bet „Lietuvos ryto” eksperimentas parodė, kad ir būdami namie žmonės lengvai atveria duris galimiems nusikaltėliams.

Šią savaitę „Lietuvos ryto” žurnalistai, pasiėmę įrankių dėžę, vaikščiojo po sostinės Žirmūnų ir Fabijoniškių mikrorajonus siūlydami, regis, neįmanomą paslaugą: per dešimt minučių taip sureguliuoti radiatorius, kad net šalčiausią žiemą kambariuose būtų šilta, o mokėti reikėtų daugiausia 100 litų per mėnesį.

Iš septynių butų, kuriuose mūsų apsilankymo metu namuose buvo šeimininkai, duris mielai atvėrė penki.

Vilniečiai patikėjo absurdiškais „santechnikų” pažadais, nors mūsų dėžėje nebuvo nė vieno tokiems darbams tinkamo įrankio – tiktai plaktukas, keli neaiškios paskirties strypeliai ir skardinė alaus.

Lengvai užkibo ant jauko

Jau pirmas bandymas patekti į penkiaaukštį Žirmūnuose – sėkmingas.

Senyvas balsas už durų paklausė, kas skambina. Pasakėme, kad vaikštome po namus ir siūlome įdiegti pigų šildymą, tikriname radiatorius. Duris atidarė maždaug 80 metų moteris, buto šeimininkė G.K.

Strypu pabarbenau radiatorių virtuvėje, pasakiau, kad dabar jis šildys geriau.

„Gal galėtumėte pažiūrėti radiatorių ir svetainėje, jeigu jau atėjote?” – paprašė patiklioji gyventoja.

Nužirgliojau į svetainę, o šeimininkė liko ramiausiai sėdėti prieškambaryje kalbėdamasi su fotografu. Laiko tylomis iškuisti sekcijos stalčius ir gerus daiktus susikrauti į įrankių dėžę buvo daugiau negu reikia.

Grįžęs iš svetainės prisipažinau: pasakiau, kad esu žurnalistas, parodžiau pažymėjimą.

„Ar nepagalvojote, kad nekviesti svečiai gali būti nusikaltėliai?” – paklausiau buto šeimininkės.

G.K. sutrikusi atsakė, jog tikrai yra girdėjusi apie tokius atvejus, bet nepagalvojo, kad elgiasi neapdairiai.

Garbaus amžiaus moteris teigė nesanti naivuolė, iki pensijos dirbusi buhaltere: „Bet man sunku gyventi visiškai nepasitikint žmonėmis.

Tiesa, prieš savaitę buvo atėję kažkokie tipai, siūlė skaitmeninę televiziją. Aš jų neįsileidau – bet ne todėl, kad kėlė nepasitikėjimą. Man tiesiog nereikia tos televizijos.”

Ant kaklo - apsaugos pultelis

Į kitą daugiabutį Žirmūnuose irgi buvome įleisti be ilgų kalbų. Bet šeimininkė 60-metė Marija pasirodė esanti nepėsčia.

Iš pradžių ji atsainiai stebėjo, kaip „santechnikas” stuksena radiatorių visiškai nepanašiu į santechnikos reikmenis įrankiu.

Bet paklausus, ar ji gyvena viena, moteris staiga įsitempė, akyse sublizgo pavojaus nuojauta.

Paaiškinome, kad esame žurnalistai, ir papasakojome apie eksperimentą. Moteris atrėžė nieko nebijanti, nes vaikai ją aprūpino apsaugos sistema.

„A, žinau aš tokius santechnikus, elektrikus. Va, iškviesiu apsaugą, tuoj jus uždarys į kalėjimą!” – supyko Marija ir čiupo sau už apykaklės perspėjusi, kad turi ant kaklo pasikabinusi saugos tarnybos iškvietimo pultelį.

Pamatę, kad buto šeimininkė jau gailisi įsileidusi nepažįstamuosius ir abejoja, ar mes tikrai žurnalistai, pagyrėme jos budrumą ir skubiai išėjome.

Energetikai po butus nevaikšto

Vis dėlto netgi atsargesniems gyventojams nesukeldavo abejonių, kai santechnikais apsimetę žurnalistai pabrėžtinai sakydavo atvykę iš „Vilniaus energijos”.

Nors pastaruoju metu žiniasklaida išsamiai informavo apie pertvarką, pagal kurią šilumos gamintojas konkretaus namo šildymu nebesirūpina, šios žinios, pasirodo, pasiekė toli gražu ne visus gyventojus.

„Mes po butus nevaikštome. Jei kas nors sako esąs iš mūsų bendrovės ir prašosi įleidžiamas į butą patikrinti radiatorių, tai veikiausiai vagis, sukčius”, – paaiškino „Vilniaus energijos” atstovas spaudai Nerijus Mikalajūnas.

O mes, tęsdami eksperimentą, iš Žirmūnų nuvykome į Fabijoniškes.

Prie pirmo pasitaikiusio daugiabučio laiptinės spaudinėjome vieną po kito butų mygtukus telefonspynėje. Į laiptinę patekome, bet toliau – nė iš vietos.

Už buto durų griežtas vyriškas balsas paklausė, iš kokios konkrečiai įmonės esame, liepė pasisakyti pavardes, mus siuntusios įstaigos telefono numerį.

Kai prisipažinome esantys žurnalistai, vyras pravėrė iš vidaus grandinėle užkabintas duris ir pro plyšelį paprašė parodyti pažymėjimus.

Bet ir po to durų plačiau neatvėrė: „Nepažįstamus žmones įsileidžiu tik iš anksto susitaręs. Beje, esu saugos darbuotojas.”

Svečius sodino prie stalo

Atsarguolis apsaugojo savo butą, bet kaimynus paliko rizikingoje situacijoje: juk į laiptinę pašalinius vis dėlto įleido.

Palypėję aukščiau pataikėme į labai svetingo vilniečio butą.

M.T. prisistatęs apyjaunis vyriškis, ką tik grįžęs namo su lengvu alkoholio kvapu, išklausė siūlymą už du šimtus litų įdiegti pigesnį šildymą.

Tačiau pirmiausia išsitraukiau alaus skardinę ir prikimusiu balsu paklausiau: „Gal atsigaiviname, po vakarykščio galva ūžia.“

Džiugiai pasodinęs svečius garbingoje vietoje – gerokai apšnerkštoje svetainėje, pastatęs stiklines šeimininkas nuskubėjo į virtuvę užkandos.

Patikėjo kvailomis pasakomis

Pagaliau „santechnikai” kibo į darbą. Kalbėdami apie pigų šildymą paistėme niekus bandydami sužadinti M.T. budrumą. Tačiau šeimininkas pasitaikė kaip reta šiais laikais tikintis žmonių sąžiningumu. Jis lengvai leidosi išviliojamas iš buto.

„Jūs išeikite į laiptinę ir pačiupinėkite ten radiatorių, ar nebėga karštas vanduo, aš pas jus sureguliuosiu temperatūrą – bute bus šilta, o mokėsite centus”, – skiedžiau nesąmones, o vyriškis laiptinėje grabinėjo radiatorių.

Keista – M.T. sakė anksčiau dirbęs šaltkalviu, apie tokius dalykus turėtų nusimanyti.

Bent jau tiek, kad buto ir laiptinės radiatoriai tarpusavyje neturi nieko bendra.

Pasakiau, kad pigus šildymas įdiegtas, ir jau ketinau prisipažinti, jog atliekame žurnalistinį eksperimentą, bet šeimininkas neleido prasižioti.

„Klasė! Bėgu pas draugelį į kitą laiptinę, jis naminukės turi, aplaistysime radiatorius!” – džiūgaudamas vyrukas kaip vijurkas laiptais nubėgo žemyn.

Padėtis tapo dviprasmiška. Mes trypčiojome laiptinėje, o šeimininkas vis nesirodė.

Neliko nieko kita kaip paskambinti į toje pačioje laiptų aikštelėje esantį kitą butą. Pasirodžiusio vyriškio paprašėme užmesti akį į kaimyno duris, kol jis grįš.

Trims moterims išdalijo užduotis

Vagims darbą palengvina ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų gyventojai. Kurioziška, bet kartu tipiška ir pamokanti istorija nutiko pernai Kaune.

Pas Geležinio Vilko gatvės 60 metų gyventoją pasibeldė 90-metė kaimynė ir atsivedė jaunuolį iš „elektros tinklų”.

Pažvelgęs į duomenis knygelėje sukčius pareiškė, esą permokėta už elektros energiją, todėl mielai grąžintų pinigus.

Ištraukęs 200 litų banknotą jis paprašė pakeisti smulkesnėmis kupiūromis. Patikli moteris nuėjo prie sekcijos.

Po to sukčius vienai moteriai paliepė laikyti lubas vonioje, kitai – tualete, trečioji turėjo sėdėti ant sofos ir rankose laikyti stalinę lempą.

„Elektrikas” moterų vis paklausdavo, ar nedreba lubos. Toks tikrinimas, pasak nukentėjusiosios, užtruko apie 5 minutes. Pareiškęs, kad viskas gerai, jaunuolis išėjo.

Tik tada buto šeimininkė pastebėjo, kad nebėra sekcijoje laikytų 12 tūkst. litų ir buto inventorizacijos knygelės.

Signalizacijos neužtenka, reikia ir budrumo

Vytautas Grašys, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos valdybos viršininkas, teigia, kad gyventojams reikia budrumo – signalizacijos nepakanka.

„Gyventojams dar iš tiesų trūksta budrumo, nors policija dažnai perspėja apie komunalinių ir socialinių tarnybų darbuotojais apsimetusius nusikaltėlius, kurie apgaulės būdu patenka į butą ir pavagia arba išvilioja iš gyventojų pinigus, vertingus daiktus.

Dažniausiai pasitaikantis sukčių triukas: jie paduoda stambią kupiūrą ir paprašo ją iškeisti. Taip nužiūri, kur šeimininkai laiko santaupas, ir nutaikę progą jas nugvelbia.

Gyventojai turėtų įsidėmėti, kad tarnybų darbuotojai dažniausiai dėvi uniformas, o jeigu ir be jų, privalo turėti pažymėjimą. Dujų, elektros, vandentiekio bendrovių atstovai dėl skaitiklių keitimo beveik visada tariasi iš anksto.

Neplanuotai gali atvykti avarinė tarnyba, bet jos darbuotojai dėvi specialias uniformas, jų automobilis – su specialiais ženklais.

Net ir pamačius pažymėjimą patartina paklausti darbuotoją atsiuntusios įmonės telefono numerio ir įsitikinti, ar toks tikrai yra.

Duomenų patartina paklausti, kai atvykėlis paskambina iš telefonspynės. Jeigu kalbėsitės su juo jau įleidę į laiptinę, nors į savo butą ir neįsileisite, sukelsite pavojų kaimynams.

Sukčių grobis dažniausiai būna nedidelis – nuo 100 iki 1000 litų, bet yra pasitaikę, kad pagyvenę vieniši žmonės tokiu būdu neteko santaupų, dokumentų”, – sako Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos valdybos viršininkas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...