captcha

Jūsų klausimas priimtas

Emigranto karjera: buvo striptizo šokėjas, o dabar turi du verslus

Lietuvis Andrius Hamburge – jaunas, bet jau gerbiamas verslininkas. Greiti automobiliai, egzotiški ir brangūs hobiai, nepriekaištinga apranga – tokį jį pratę matyti Vokietijos verslo žmonės. Bet dauguma jų net neįsivaizduoja, kad šis rimtas vyras dar visai neseniai dirbo striptizo šokėju ir paromis lėbavo vakarėliuose.
Laidos kadras.
Laidos kadras.

Lietuvis Andrius Hamburge – jaunas, bet jau gerbiamas verslininkas. Greiti automobiliai, egzotiški ir brangūs hobiai, nepriekaištinga apranga – tokį jį pratę matyti Vokietijos verslo žmonės. Bet dauguma jų net neįsivaizduoja, kad šis rimtas vyras dar visai neseniai dirbo striptizo šokėju ir paromis lėbavo vakarėliuose.

Andrius LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ sako jau ir pats nebesuskaičiuojantis, kiek kartų savo gyvenimą bandė pradėti iš naujo, kiek daug buvo nuopuolių ir pakilimų, kiek pinigų teko pasiskolinti, kol galiausiai užsienyje jam pasisekė.

„Aš nebandau prisiminti, kas buvo vakar arba prieš kelis metus. Visi tie dalykai, kurie mano gyvenime įvyko, mane tiktai sustiprino, nes buvo visko – ir nuopuolių, ir pakilimų. Tai kažkam padeda, kažkam nelabai. Man padėjo“, – tikina Andrius.

Kiekvieną dieną iš žodynėlio mokėsi po 20 žodžių

Emigruoti į Vokietiją Andrius nenusprendė pats. Kito pasirinkimo, tada dar būdamas moksleivis, jis tiesiog neturėjo. Po to bandė gyventi Lietuvoje, tada – Anglijoje, po to – Graikijoje, Ispanijoje, vėl grįžo į Lietuvą, o paskui – atgal į Vokietiją. Visą laiką tiesiog prasilinksminau, dabar šiek tiek liūdnai kalba 25 metų Andrius. Dar palyginti neseniai jis šoko striptizą naktiniuose klubuose, o dabar vadovauja nuosavam verslui. Bet apie viską – nuo pradžių.

„Kai gyvenau Lietuvoje, negalvojau, kad man bus kažkur geriau negu Lietuvoje. Bet įvykiai taip susiklostė, kad labai iš ko rinktis nebuvo. Reikėjo išvažiuoti, nes buvo tokios sąlygos. [...] Mano abu tėvai mirę. Tėtis mirė, kai man buvo penkeri, mama – kai man buvo dvylika ar trylika. Dabar jau tiksliai nebeatsimenu. Tiesiog sušlubavo sveikata“, – „Emigrantams“ pasakoja Andrius.

Mirus abiem tėvams, Andriaus globėja tapo jo vyresnioji sesuo. Jis dar buvo moksleivis, kai sesuo su vyru nusprendė apsigyventi Vokietijoje: „Išvažiavo darbo reikalais, nes sesės vyras čia [Vokietijoje] turėjo firmą. Ta kelionė buvo mano pirmas skrydis lėktuvu“.

Nors gerai mokėjo anglų kalbą, o vokiškai žinojo tik keletą nesusijusių frazių, Andrius nusprendė lankyti vokišką mokyklą.

„Kai mes išvykome, buvo vasara. Tai buvo viena žiauriausių mano vasarų. Kiekvieną dieną mokiausiai po dvidešimt žodžių mintinai grynai iš žodynėlio – kad kažką suprasčiau. Draugų nebuvo, žinoma, buvo telefonas, internetas, bet tuo laiku dar nebuvo „Facebook`o“.

Per vasarą pasimokyti neužteko. Mokykloje berniukas iš Lietuvos vis tiek jautėsi kaip nepažįstamame pasaulyje.

„Būdavo, kad sėdi mokykloje, tavęs mokytoja klausia, tu žinai atsakymą, žinai, kaip jį parašyti ar pasakyti lietuviškai, bet kaip vokiškai parašyti ar pasakyti? Tai žiauriai nervindavo“, – neslepia Andrius.

Laidos kadras

Pirmuosius savo metus Vokietijoje Andrius atsimena su liūdesiu: nesuprantama kalba, Lietuvoje likę draugai. Be to, ir gyventi tada teko ne antrame didžiausiame Vokietijos mieste Hamburge, o provincijoje: „Tai buvo kaip gilus Lietuvos kaimas, kur visi vieni kitus pažįsta nuo vaikystės, kartu yra užaugę ir svetimų į tą ratą nei per kur neįsileidžia“.

Lietuvis kentėjo iki tol, kol baigė mokyklą, o tada tvirtai apsisprendė – gana, ir vos gavęs diplomą, susikrovė daiktus kelionei į Lietuvą.

„Buvau pasiilgęs draugų, brolio, kurio ilgai buvau nematęs. Vokietijoje pavargau nuo visko. Pasiėmiau kompiuterį ir autostopu vienas išvažiavau į Lietuvą. Tai buvo „jėgova“ kelionė. Miegojau automobilių aikštelėje, prie laužo – policija atvažiavo, užgesino laužą ir visa kita. Susipažinau su įvairiais žmonėmis, su kuriais palaikau kontaktus dar iki šiandien. Lietuvoje praleidau kelis metus. Nieko neveikiau. Kaip sakytų lietuviai – „durnių voliojau“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovas.

Linksmybėms pinigų nereikėjo – užteko turėti gerų draugų

Be aukštojo išsilavinimo į tėvynę grįžęs jaunuolis ėmėsi dirbti bet ką, už ką tik mokėjo pinigus. Konsultantas statybinių prekių parduotuvėje, fotografas naktiniuose klubuose, galų gale Andrius įsidarbino signalizacijų montuotoju. Viską, ką teko dirbti grįžus iš Vokietijos, jis ir pats sunkiai suskaičiuoja. Jis buvo net „go-go“ šokėjas. O vėliau išdrįso ir dar daugiau – pradėjo šokti striptizą.

„Visą laiką patiko šokiai. Pradėjau šokti, gerai judėjau, atsirado bendraminčių, pradėjome šokti kartu. Šokome Kauno ir Vilniaus klubuose“, – prisimena vaikinas.

Nors darbų Andriui ir nepritrūkdavo, to negalima buvo pasakyti apie pinigus. Dabar jaunas vyras net pats stebisi, kaip galėjo elgtis šitaip neatsakingai.

„Prasidėjo skolos, visokios baudos už mašinas. [...] Policija buvo sustabdžiusi be diržo ir panašiai. Tada prasidėjo reikalai su antstoliais. [Baudų, skolų] buvo tūkstančiai litų“, – sako Andrius. 

Dabar jau sėkmingai verslaujantis emigrantas neslepia, kad ką uždirba, tą ir išleidžia. Bet anksčiau jis išleisdavo daugiau nei uždirbdavo. Nuo skolų vaikinas nusprendė bėgti į Londoną, o paskui – į krizės dar nenuniokotą Graikiją.

„Londone dirbau barmenu, padavėju, taip pat ilgą laiką dirbau didžėjumi klube. Pradėjau keliauti, susipažinti su kitomis bendruomenėmis, kitomis šalimis, religijomis ir panašiai. Tai buvo įdomios kelionės. Graikijoje gyvenau su pertraukomis, bet [sudėjus] daugiau kaip dvejus metus. Po Graikijos grįžau į Lietuvą, tada buvo Palanga – vėl „tūsai“, baliai“, – pasakoja Andrius.

Būtent linksmybės labiausiai ir gadino Andriaus gyvenimą, nes, anot jo paties, nejautė jokio saiko. Vaikinas tikina, kad linksmybėms nereikia turėti daug pinigų – tam užtenka turėti gerų draugų. O jų Andriui netrūko. Lengvai bendraujantis lietuvis traukte traukė linksmybių ištroškusius turtuolius.

„Susidariau tokį pažįstamų ratą, kurie tikrai turėjo daug pinigų. Netgi jų neskaičiuodavo, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ atskleidžia Andrius. – Kadangi buvau aktyvus, pastebimas, tai būdavau kviečiamas į vakarėlius. Mėgaudavausi tuo. Žinoma, būdavo linksma. Narkotinių medžiagų niekada nebandžiau, o jų buvo tikrai labai daug.“

Vakarėliuose nuolat šėlstantys draugai Andrių ir pastūmėjo link karjeros, kurios veikiausiai nebūtų ėmęsis. Sunku patikėti, bet dabar solidžiai atrodantis verslininkas kažkada naktis leisdavo sukdamasis aplink stulpą.

„Buvau smerkiamas žmonių po garsiai Lietuvoje nuskambėjusio „Aistros“ festivalio – „Aistra 2011“. Tai būdavo turbūt vienintelis erotikos festivalis. Teko šokti striptizą, daryti erotinius šou ir panašiai. Patyriau didelį spaudimą, bet niekada neatsisukau atgal. Tie, kas apie mane kalbėjo gerai ar blogai – tai jie kalbėjo. Man tai neįdomu, jie man kalbėjo už nugaros“, – teigia Andrius.

Kai pritrūkdavo pinigų, Andriui nebuvo jokių tabu. Pasak „Emigrantų“ pašnekovo, striptizo šokimas buvo lengvas uždarbis, o visa kita – ne taip ir svarbu: „Visą laiką buvau sportiško sudėjimo, nors niekada rimtai sportu neužsiėminėjau. [...] Turėjau gražią figūrą ir tai buvo pats lengviausias būdas užsidirbti pinigų. Tie patys „tūsofčikai“ pamatė, kad gerai judu, ir pasiūlė“.

Kai Andrius pirmąsyk pusnuogis stojo prieš publiką, jam buvo vos dvidešimt. Jo viliotinius žiūrovai tik gyrė: „Scenos baimės niekada neturėjau. Esu netgi kažkada vasarą „Salūne“ laimėjęs striptizo šokėjo konkursą – kelionės čekį, kurio vertė – 500 Lt ar kažkiek tai. Man tai buvo „for fun“. Man visą laiką patiko, kai į mane žiūri. Neturėjau ko slėpti“.

Krizei užklupus Graikiją, vėl teko grįžti į Lietuvą 

Su „go-go“ ir striptizu Andrius keliavo po pasaulį: šoko Lietuvoje, Graikijoje, Ispanijoje. Tai, pasak Andriaus, labai gerai apmokamas, bet sunkus darbas.

„Tai yra naktinis darbas. Tai yra „party every time“ (vakarėlis kiekvieną kartą). Vyksta „tūsinimas“ ir visa kita. Dabar aš to neįsivaizduoju savo gyvenime. Kai pagalvoju, kad aš tai galėjau daryti, man plaukai stojasi piestu“, – tvirtina Andrius.

Iš šokių Graikijoje Andrius gyveno gerai. Jis neslepia: to, ką uždirbdavo, tikrai užteko viskam – ir merginoms, ir vakarėliams, ir gražiems drabužiams. Bet, deja, atėjo ekonominė krizė ir linksmybės greitai baigėsi.

„Per tą krizę buvau Graikijoje, ten prasidėjo riaušės, keli klubai užsidarė, darbo vis mažėjo, turėdavau daugiau išeiginių negu darbo dienų. Tada vėl pradėjau kažko ieškoti, vėl grįžau į Lietuvą – vėl Palanga. Dirbau ten visą vasarą“, – pasakoja pašnekovas.

Laidos kadras

Bet vieną dieną įvyko tai, kas Andrių privertė susimąstyti. Mergina, su kuria jau ilgai draugavo, jo vakarėlių nebeištvėrė ir nusprendė nutraukti santykius. Pašnekovas sako, kad būtent artimo žmogaus praradimas jį paskatino sustabdyti linksmybes ir iš esmės keisti gyvenimo būdą.

„Ji mane paliko dėl visų tų dalykų. Buvau daug primelavęs. Viskas per mano neatsakingumą, per mano tokį žiūrėjimą į viską pro pirštus. Jai tai, žinoma, nepatiko, jai reikėjo konkretumo, o aš to negalėjau duoti“, – teigia Andrius.

Andrius neslepia: vakarėliuose, kuriuose jis dalyvavo, buvo dažnai peržengiamos padorumo ribos. Kažin, ar daug merginų galėtų su tuo taikstytis.

„Buvo tokių vakarėlių, kad ateini, aplink tave vaikšto tik nuogos moterys, liejasi narkotinės medžiagos [...] Kiekvieną vakarą yra „tūsas“. Kiekvieną vakarą būni kažkokiam klube, pas kažkokius draugus, su kažkuo „tūsini“, aplinkui labai daug nepažįstamų žmonių“, – „Emigrantams“ atvirauja Andrius.

Alkoholio beveik nevartojantis jaunas vyras sako visa tai matęs blaiviomis akimis: „Alkoholis pas mane būdavo labai limituotas. Niekada labai daug negerdavau. Nesu labai didelis alkoholio draugas“.

Nežinant visos šios istorijos, būtų sunku patikėti, kad Andrius dabar ir Andrius anksčiau – tas pats žmogus. Supratęs savo klaidas, vyras susiėmė. Dabar jis – nebe šokėjas, ne signalizacijų montuotojas ir ne vakarėlių liūtas. Dabar Andrius gyvena Hamburge, jam priklauso net du verslai – automobilių nuomos bei pavojingų medžiagų pervežimo. Kaip tik tą akimirką, kai pasiryžo visam laikui uždaryti linksmybes, lietuvis gavo darbo pasiūlymą Hamburge.

„Dirbau transporto firmoje, kuri transportuodavo ir vaistus. Vežiau į vaistines, dirbau išsijuosęs. Viršininkas labai daug man ir neaiškino, ką daryti, darbas buvo gana elementarus, užmokesčio užtekdavo tik valgiui“, – pasakoja vaikinas.

Pamažu įsitvirtinęs Hamburge, Andrius suprato daugiau niekada nenorįs turėti viršininko. Susirado partnerių ir ryžosi viską pradėti iš naujo.

„Atėjo diena, kai tris mėnesius nebuvau gavęs algos, ir taip pat „pasiunčiau“ savo viršininką. Priėjau iki viršutinio sluoksnio žmonių, per kuriuos jis ten yra patekęs, prisistačiau, kas ir iš kur esu, ir visa kita. Toje firmoje savo darbą visą laiką gerai atlikdavau, buvau pastebėtas ir turėjau galimybę pats atsidaryti savo įmonę“, – pasakoja Andrius.

Su pavojingu kroviniu bėgo nuo policijos

Naktis klubuose netrukus pakeitė naktys prie popierių – kad verslas sektųsi, teko nemažai išmokti: „Aš visą laiką buvau „tūsovčikas“, žinojau tiktai, kaip reikia šokti, „tūsinti“, ir tada ateinu į sferą, kur man visiškai niekas nepažįstama – turi žinoti, ką tu veži, kaip tie daiktai vadinasi, kaip juos vežti, kaip juos pritvirtinti mašinoje ir panašiai. Turi netgi žinoti, ką pasakyti, kai policija sustabdo“.

Kai pradėjo verslą, Andrius su partneriu iš Lietuvos turėjo tik vieną pavojingiems kroviniams pritaikytą automobilį. Dabar jo firmoje – jau dešimt specialių mašinų. Kad tai pasiektų, teko gerokai pavargti. Panašias paslaugas Vokietijoje dažniausiai teikia didelės, gerai žinomos įmonės. Andrius įdėjo daug darbo, teko įrodyti, ko yra vertas.

„Vienas sunkiausių dalykų buvo tas, kad aš buvau jauniausias. Tai buvo labai didelis sunkumas, į mane labai rimtai niekas nežiūrėjo. Teko man daug kovoti ir su draugu. Ėjome stačiomis galvomis, nėrėme, ėmėmės kiekvieno darbo, vežėme visokius dalykus, nors galbūt tam leidimo neturėjome, bet vis tiek vežėme ir sakydavome, kad viską mes turime, viską žinome“, – sako Andrius.

Jam su pavojingu kroviniu net yra tekę bėgti nuo policijos: „Tai buvo benzenolis. Mes jam leidimo tikrai neturėjome, mūsų automobiliai tikrai nebuvo tam pritaikyti. Teko bėgti, slėptis, vis tiek pagavo, bet vis tiek išsisukome“.

Vienam verslui įsivažiavus, Andrius pradėjo kitą – užsiima greitų, prabangių automobilių nuoma. Šimtus tūkstančių kainuojantys BMW, sportinės mašinos – tai savo klientams siūlo Andrius ir neslepia, koks yra laimingas. Tiktai gaila, kad dėl užsitęsusių vakarėlių kelias į sėkmę gerokai prailgo. Dabar, kai tik turi laiko, Andrius į klubus ir vakarėlius nebeeina – užsiima ekstremaliu sportu ir investuoja į savo hobiams reikalingus daiktus.

Laidos kadras

Brangią mašiną vairuojantis, prestižiniame Hamburgo rajone gyvenantis jaunas vyras sako nesijaučiąs turtingas. Ir džiaugiasi visai kitokiais dalykais – kad ir pasivažinėjimais po vakarinį Hamburgą. O apie Lietuvą Andrius galvoja vis rečiau.

„Lietuva manęs apskritai nelabai traukia, nors ten yra ir kur gyventi, yra amžiną atilsį tėvų palikti namai, daugybė draugų. Netraukia tas lietuvių mentalitetas. Lietuviai man iki šios dienos asocijuojasi su stebukladariais. Kai atvažiuoju į Lietuvą, suprantu, kad aš dirbu, stengiuosi kažką sukurti, sukuosi 24 valandas per parą, 9 dienas per savaitę, nors yra tik 7, kad kažką uždirbčiau, kad galėčiau turėti gerą mašiną, kažką apsirengti. Nuvažiavęs į „Forumo“ aikštelę Vilniuje, aš matau tik geras mašinas ir tik jaunimo. Iškilo klausimas – iš kur? Vokietijoje to nėra“, – tvirtina Andrius.

Dar vaikystėje praradęs abu tėvus Andrius viską turėjo užsidirbti pats. Nors ne kartą suklydo, dabar už visavertį gyvenimą gali dėkoti tik sau pačiam.

„Niekada nesvajojau turėti milijono, ir dabar nesvajoju. Niekada man to nereikėjo, nesvajojau turėti daug pinigų. Svajojau gyventi gerą gyvenimą – tokį ir turėjau. Niekada nesvajojau turėti geros mašinos, nevertinu materialių dalykų. Nevertinu mašinos, nevertinu pinigų. Man tai yra tiesiog transporto priemonė, ji gražiai atrodo, gerai ir greitai važiuoja“, – sako Andrius.

Ir pabaigai – laimės receptas iš sėkmingo emigranto lūpų. Andrius sako, kad jeigu tik būtų mokęsis iš svetimų, o ne iš savo klaidų, visko būtų pasiekęs greičiau.

„Niekada negalvojau, kaip aš gyvensiu rytoj arba poryt. Ėjau paprasčiausiai link savo užbrėžto tikslo. Visų pirma mano tikslas gyvenime buvo toks – man niekada niekas nevadovaus darbe. Aš niekada nenorėjau būti kažkieno įrankiu pinigams uždirbti. Visą laiką ėjau link tikslo naudotis įrankiais, bet nebūti įrankiu“, – teigia Andrius.

„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 18.50 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt „Mediatekoje“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...