captcha

Jūsų klausimas priimtas

Teologas: šiuolaikinis žmogus mirčiai nesiruošia

Mirtis – viena svarbiausių temų per visą žmonijos istoriją, tačiau šiandien ji pernelyg užmirštama, mano Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas, teologas Benas Ulevičius. Jo teigimu, žmonės į mirtį anksčiau žiūrėdavo kur kas ramiau, be to, laidotuvių ir Vėlinių simbolikoje iki šiol apstu ir šviesos, ir vilties. 
B. Ulevičius, BFL nuotr.
B. Ulevičius, BFL nuotr.

Mirtis – viena svarbiausių temų per visą žmonijos istoriją, tačiau šiandien ji pernelyg užmirštama, mano Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas, teologas Benas Ulevičius. Jo teigimu, žmonės į mirtį anksčiau žiūrėdavo kur kas ramiau, be to, laidotuvių ir Vėlinių simbolikoje iki šiol apstu ir šviesos, ir vilties.

Mirtis – tokia tema, kurią išgirdę nutylame, pritrūkstame žodžių, tačiau ji visgi yra, mes apie ją žinome, mes ją matome. Jūsų požiūriu, kaip šiuolaikinis žmogus žvelgia į mirtį?

Manau, šiuolaikinis žmogus į mirtį žvelgia labai mažai, per mažai, jis į ją net nežvelgia. Tai yra viena didžiausių šiuolaikinio žmogaus problemų. Nes pažvelgus į istorijos tėkmę, mirtis visada buvo vertinama kaip savaime suprantama ir net kaip viena svarbiausių mūsų gyvenimo procedūrų, į kurią reikia labai atsižvelgti. Nuo pat mažens buvo apie tai svarstoma, žmonės tam skyrė labai daug dėmesio.

Pavyzdžiui, ne vienas iš mūsų girdime pasakojimus, kaip seni žmonės nujaučia savo mirtį. Arba žmonės, kurie gyvenimą gyvena ne taip, kaip daugelis iš mūsų, visiškai paskendę kasdienybės rūpesčiuose, kažkokių daiktų vaikymesi, pasinėrę į kasdieninę buitį, tokie žmonės turi tokią intuityvią savo mirties pajautą. Čia geras būtų vaizdinys, kaip mirtis buvo suvokiama viduramžiais arba net prieš gerus 400 metų, kai mirštančiojo namai tapdavo vieša vieta. Žmonės, pamatę gatve einantį kunigą, kuris atnešdavo Komuniją, ateidavo padėti žmogui susitaikyti su Dievu, atlikti išpažintį, galėdavo prisijungti, patys ateiti į tuos namus, kur buvo mirštantysis, pasimelsti kartu, uždegti žvakę, padėti žmogų išlydėti.

Labai gerai žinome, kas yra testamentas. Dabar tai dažniausiai toks daiktų paskirstymas: televizorių atiduodu vienam savo sūnui, o sofą – kitam. Anksčiau testamente išeinantysis pirmiausiai kalbėdavo apie savo gyvenimo įsitikinimus, pasaulėžiūrą, ragindavo vaikus ir vaikaičius gyventi dorai, mylėti tėvynę, Dievą, šeimynykščius ir atrimus.

Kitaip tariant, mirtis buvo suvokiama kaip pakilus, bet labai rimtas išėjimo ritualas. Žmonės suvokė, kad šis gyvenimas yra tiktai trumpa įžanga į daug didesnę kelionę. Kokia ta kelionė – iki galo nežinome, bet tikrai jai reikia ruoštis. Labai svarbu gyventi taip, kad nemirtum staugdamas iš siaubo. Staiga atsiveria akys, supranti, kad atėjo akimirka numirti, bet visą gyvenimą skyrei dėmesį visai kitiems dalykams ir nepasirengei šitam svarbiausiam slenksčiui, svarbiausiam susitikimui su tikrove.

Mirties akimirką dažnai įsivaizduojame kaip susitikimą su Dievu, bet tuomet žmogus taip pat susitinka su savimi, jis toks nuogas, taip ryškiai save pamato, kad dažnai jam pasidaro baisu. Bet jam nebūtų taip baisu, jei jis savo gyvenime skirtų daugiau dėmesio sau, savęs tyrinėjimui, susipažinimui su savimi kasdieną. Tada ir mirtis nebūtų toks baisus lūžis.

Iš to ką sakote, galima susidaryti vaizdą, kad ir artimieji žiūrėdavo į artimo žmogaus mirtį su viltimi. Šiandien pastebima, kad laidotuvės tos vilies nelabai teikia. Jos tampa atsisveikinimo ritualu. Tačiau apie tą anapusybę, tos tikrovės viltį labai mažai kalbama. Kodėl?

Viena vertus, tai labai banali priežastis – mes neturime laiko gyviesiems, žmogui, kai jis dar gyvas, tad jam mirus, mes lygiai taip pat neturime laiko net jo padoriom laidotuvėm. Atbėgame, pastovime prie tos duobės, ir vėl lekiame atgal į savo darbus. Nesakau, kad čia galime kažką labai pakeisti – tokioje visuomenėje gyvename, patys tokią susikūrėme.

Bet dar neblogai prisimename tuos laikus, kai velionis būdavo pašarvotas tris dienas. Tada artimieji galėdavo tikrai išsigedėti, atsisveikinti, patirti giluminį lūžį ir ramiai ištarti savo maldas, išsibūti prie mirusiojo.

Dabar dažniausiai net nepastebime, kad žmogus gyvena, lygiai taip pat nepastebime, kad jis miršta. Tada prasideda keistos depresijos, keistos patirtys, kai greit įkišame [mirusįjį] į žemę, tada grįžtame į namus ir tada po savaitės nušvinta, kad žmogaus jau nėra, ir tu nežinai, ką daryti. Išėjimo ritualai, laidotuvių apeigos ir skirtos pirmiausiai likusiems gyviesiems, nes mums svarbu viską padėjus į šalį atsisveikinti su išeinančiu.

Tai yra viltingas atsisveikinimas, nes mes žinome, kad kelionė tam žmogui tęsiasi, ir be abejo, yra įvairių gyvenimų. Bet jei žmogus gyveno pagal šviesos dėsnius, įstatymus, tai galime viltis, kad ta kelionė toliau jam nebus bloga. Laidotuvėse iš tiesų daug vilies ženklų, bet mes kažkodėl pripratome juos laikyti sielvarto, desperacijos, skausmo ženklais. Pavyzdžiui, gėles nešame baltas. Kodėl? Todėl, kad santuoka yra balta, jaunosios suknelė yra balta, ir tos baltos gėlės rodo šviesą. Žvakių daug deginame ne todėl, kad tamsu, o todėl, kad žvakė simbolizuoja šv. Dvasią, naują gyvybę. Laidotuvių ritualuose yra visi gyvybės ženklai. Išlydėdami mirusįjį anksčiau barstydavome eglutės šakeles, ir dabar tai kai kur daroma. Kodėl eglutė? Tai tas pats medis, kaip ir per Kalėdas, nevystantis net ir žiemą, tai irgi simbolizuoja amžinąjį gyvenimą.

Taigi mirtis nėra toks visiškai taško padėjimas. Taip, liūdna išsiskirti, kaip ir su geru draugu liūdna išsiskirti, kai jis išvažiuoja gyventi į JAV. Bet mes žinome, kad susitiksime, turime gyventi, kad susitiktume. Sakyčiau, mirtis gali būti ir labai šviesus įvykis. Tą turėtų pabrėžti ir apeigos.

Sakote, kad šiuolaikinis žmogus mirties nelabai pastebi. Tačiau kine, internete pilna mirties. Kodėl tokie prieštaravimai – mirties rodoma tiek daug, tačiau patys į ją nelabai kreipiame dėmesio?

Būtent todėl, kad bent jau mūsų, Vakarų, pasaulyje su mirtimi mažai susiduriame, mažai jos matome ir apie ją negalvojame, mirtis yra išstumta į fantastikos sritį. Visuose filmuose, kur rodoma mirtis, ji nėra mano, ji nėra mūsų. Tai filmo herojaus, patekusio į nelabai tikroviškas aplinkybes, mirtis, daugybė mirčių. Tai vos ne mirties šou. Žmogus retai kada susieja tai su gilesniu savo gyvenimo apmąstymu.

Taip pat yra ištisas filmų žanras apie mirtį, kas nutinka po mirties. Tačiau įdomu pastebėti, kad tokie filmai dažniausiai pagoniški, nes po mirties žmogus vis maklinėja aplinkui. Tie filmai slegiantys, nes nėra pomirtinės vilties, lieka visiškai neaišku, kas žmogaus ten laukia – ar gėris, ar blogis.

Kristus čia įvykdė labai įdomų lūžį. Jis prisiėmė mūsų mirtį, kad ją užkrėstų gyvybe. Kai pažvelgiame į pirmųjų krikščionių laikus, matome, kad pagonys bijodavo mirties. Antikoje kapinės būdavo už miesto ir net poemose minima, kad dievai nedrįsta pažvelgti į mirtį, nenori ja susitepti, nenori net savo akių, žvilgsnio sutepti mirties reginiu. Nes dievai nemirtingi, o mirtis užkrečia neviltim ir gedimu. Staiga ateina Dievas, jis tampa žmogumi Jėzuje Kristuje ir jis daro atvirkščiai. Jis ne tik kad nebijo mirties, bet jis pasiima tą mirtį, jis pats ją apsivelka. Vietoj to, kad ja užsikrėstų, jis pačią mirtį užkrečia savo gyvybe.

Nuo to lavono, mirusio žmogaus vaizdo supratimas pasikeičia. Mes ateiname į laidotuves, ir tas mirusysis jau nėra toks siaubą keliantis lavonas, kaip senovės žydams ar senovės graikams, kurie bijodavo net paliesti, laikydavo save susitepusiais, jei pamatydavo mirusį ar jį paliesdavo. Mums taip nėra. Mes matome mirusį žmogų ir tai primena mums Kristų, pirmąjį žmogų, kuris nugalėjo mirtį, kuris praėjo mirties vartus ir išėjo iš grumtynių su mirtimi dar gyvesnis.

Tad Vėlinės – tokia graži ir prasminga diena, kai mes prisimename: mes susitiksime, mūsų mirusieji nemirę, jie yra gyvi, bet gyvi kitaip.  

Pokalbis skambėjo LRT radijo laidoje „Ryto garsai“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...