captcha

Jūsų klausimas priimtas

Grybavimo čempionas: miškuose dedasi negeri dalykai

Varėnoje organizuojamą grybavimo čempionatą jau septynis kartus laimėjusios „Kremblių“ komandos kapitonas Vytenis Daugudis GRYNAS.lt žurnalistui atskleidė grybavimo sėkmės paslaptis. Tačiau tuo pačiu jis išreiškė susirūpinimą dėl to, kas dedasi mūsų miškuose. Anot grybautojo, Lietuvoje grybų vis mažės, o grybų sostine jau dabar galima laikyti ne Dzūkiją, bet Žemaitiją.
V. Daugudis, asmeninio archuvo nuotr.
V. Daugudis, asmeninio archuvo nuotr.

Varėnoje organizuojamą grybavimo čempionatą jau septynis kartus laimėjusios „Kremblių“ komandos kapitonas Vytenis Daugudis GRYNAS.lt žurnalistui atskleidė grybavimo sėkmės paslaptis. Tačiau tuo pačiu jis išreiškė susirūpinimą dėl to, kas dedasi mūsų miškuose. Anot grybautojo, Lietuvoje grybų vis mažės, o grybų sostine jau dabar galima laikyti ne Dzūkiją, bet Žemaitiją.

Ne visi čempionato dalyviai skiria grybus

Praėjusį savaitgalį Varėnos rajono miškuose vykusį grybavimo čempionatą laimėjo „Kremblių“ komanda. Šis renginys jau skaičiuoja dvylikos metų istoriją ir septynis kartus čempionų laurus pelno ta pati komanda. Kaip jiems tai pavyksta?

Komandos kapitonas V. Daugudis GRYNAS.lt atskleidė, kad sėkmės priežastis paprasta – gera komanda. „Surinkau komandą, kurios narius gerai pažįstu. Ją sudaro keturi žmonės. Visi mes užaugę miške. Su vienu iš komandos narių visą Žemės rutulį esame apėję – kiek mes kartu grybavome! Nei vienam nereikia sakyti, kur eiti. Mechanizmas dirba kaip laikrodis. Visa komanda – kaip vienas žmogus. Todėl mes ir „sugadiname“ šventę“, – juokėsi pašnekovas.

Visgi jis linkęs manyti, kad čempionato dalyviai turėtų būti suskirstyti į dvi kategorijas – profesionalų ir mėgėjų. Tuomet visiems būtų įdomiau. Taip pat jis pastebėjo, kad ne visi čempionato dalyviai atvažiuoja gerai pasiruošę: „Eina miške mergaičiukė su vaikinuku ir sako, kad nėra grybų. Galiausiai klausia, kaip atrodo žaliuokės? Startavo, bet nežino, ką rinkti,“ – stebėjosi grybautojas.

Pasirodo, kad geri grybautojai – ne tik dzūkai. V. Daugudis gimė Vilniuje ir tai jam nesutrukdė pelnyti geriausio grybautojo titulo. Visgi Paluknio seniūnijoje, esančioje Trakų rajone, dirbantis vyras pripažino jau 20 metų turintis sodybą Pirčiupiuose. Todėl turi palankias sąlygas grybauti ne tik Trakų apylinkėse, bet ir Dzūkijoje. Pasidomėjus, kurie miškai jam patinka, vyras sakė, kad nėra jokio skirtumo – grybų galima rasti visur.

Grybauja kasdien

Tačiau norint tapti geru grybautoju, pasak V. Daugudžio, nėra kitos išeities kaip tik kasdien būti miške. „Jei grybautojas kasdien nebūna miške, jis nejaučia miško ritmo. Juk grybai „vaikšto“. Jie netgi tame pačiame kvartale „vaikšto“. Viskas įvyksta labai greitai. O kai nuolat būni miške, įgauni įgūdžių ir nereikia veltui vaikščioti. Ateini kaip į savo daržą ir susirenki grybus“, – tikino pašnekovas.

Jis pripažino, kad į mišką traukia kasdien. Vasarą, kai būna ilgos dienos, miške jis braidžioja jau ketvirtą valandą ryto. Tuomet aštuntą ryto prisistato į savo darbo vietą. O po darbo vėl eina į mišką. „Namuose tik nakvoju“, – juokėsi 51-erių vyras.

Sezoną jis pradeda balandį, o pabaigia tuomet, kai žemę nukloja pirmasis sniegas. Pirmieji grybai, kuriuos renka Paluknio seniūnijos darbuotojas, yra briedžiukai ir bobausiai. O dabar, anot jo, miške vis dar galima rasti voveraičių, baravykų, žaliuokių ar šilbaravykių.

Vyras teigė, kad pirmoji jo grybavimo mokytoja buvo mama. Ir čia pat jis prisiminė du linksmus nutikimus.

„Kai buvau maždaug penkerių, kartą niekam nematant pabėgau į mišką rinkti voveraičių. Tada manęs ieškojo net milicija! Kai parėjau su sauja voveraičių, mama verkdama pripuolė prie manęs ir iškrito visos voveraitės. Labai gailėjausi jų. O kartą grybavom su mama ir ji pamatė, kad toliau yra baravykas. Ji pasakė, kad paimčiau jį, bet buvau labai pavargęs ir nenorėjau. Tada pasirodė toks diedukas su kepure, nuskynė tą baravyką ir sako: „berniukas – tinginys“. Paskui mama man sako: „žinai, kas čia buvo? Sniečkus (Antanas Sniečkus, – red. past.)“ Dabar juokiuosi, kad komunistas mane gėdijo“, – prisiminė patyręs grybautojas.

Pasak V. Daugudžio, geriausi grybautojai yra vyresni žmonės, nes jie turi sukaupę didžiausią patirtį. Jis apgailestavo, kad jaunimas vis rečiau traukia į mišką: „Dabar nebeliko tikrų grybautojų. Grybautojų labai mažėja. Jaunimui tai neįdomu. Anksčiau viso kaimo jaunimas rytais išeidavo grybauti.“

Grybų sostine jau galima vadinti Žemaitiją

V. Daugudis tikino beveik visus grybus parduodantis supirkėjams arba specialiai grybų užsisakiusiems žmonėms. Jo namuose žiemai grybų paruošta tik tiek, kad užtektų juos labai mėgstančiai uošvienei ir svečiams. O pats vyras grybų beveik nevalgo.

Ar tiek daug laiko praleidžiant miške yra tekę pasiklysti? Pašnekovas tikino, kad jam taip dar niekad nebuvo nutikę, tačiau jis labai dažnai sutinka žmonių, kurie pasimetę nežino, kur surasti paliktą automobilį.

„Grybautojas turi turėti vilko nuojautą. Jei jos neturi, tada atsiranda problemų. Labai daug per sezoną tenka išvesti pasiklydusių žmonių. Prieina moteris ir sako: ar nematėt mėlynos mašinos? Kai paklausiu, kokia markė, atsako, kad nežino, nes tai draugų mašina. O kai paprašau patikslinti, kur mašiną paliko, pasako, kad prie skruzdėlyno. Tada sėdam į mano mašiną ir prasideda paieškos“, – kalbėjo pašnekovas, pridėjęs, kad geriausia grybauti vienam.

Kaip teigė V. Daugudis, didžiausias grybų pikas pasiekiamas kas 5-7 metus. Tačiau jis pastebi, kad yra labai daug priežasčių, kodėl grybų mažėja. „Grybautojai išdrasko samanas, miškuose masiškai važinėja automobiliai. Anksčiau mašinos būdavo paliekamos pamiškėse ir žmonės išlipę ieškodavo grybų, o dabar reikia privažiuoti prie pat grybo. Grybai nekenčia spaudimo – sutraiškoma grybiena. Net intensyvus vaikščiojimas baravykynams negerai. Miško retinimas – baisus dalykas. Kiek daug žalos padaro miškovežiai! Tie žmonės, kurie turėtų saugoti mišką, jį sunaikina. Dabar miškai specialiai sodinami. Tarp medžių paliekami vienodi tarpai, o grybams reikia aikštelių. Dabartinius miškus vadinu iškastruotais miškais. Grybams paprasčiausiai nėra kur dėtis“, – aiškino grybautojas.

Jei tokia situacija išliks ir ateityje, pasak jo, baravykų vis mažės, o juos pakeis menkaverčiai grybai, tokie kaip ūmėdės ar guotės. O Dzūkija grybų karalienės sostinės titulą jau užleido arba netrukus užleis Žemaitijai.

„Varėna ir visa Dzūkija buvo vadinama grybų sostine. Tačiau tai jau nebėra grybų kraštas. Marcinkonių apylinkėse grybų labai sumažėjo. Dabar jie keliasi į Žemaitiją. Varėnos kraštas yra smėlingas. Kadangi vasaros karštėja, smėlis labai greitai išdžiūsta. O Žemaitijoje drėgniau, todėl grybai traukiasi ten“, – pranašavo V. Daugudis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...