captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Katkevičius: jauniems žmonėms siūlau išbandyti politiką, o po to – „prablaivėti“

Tiems jauniems žmonėms, kuriems norisi save išbandyti politikoje, reikėtų taip ir padaryti, o po to labai sveika „prablaivėti“. Taip mano žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius. Anot jo, jei politika patiks, galima joje ir pasilikti, bet reikia žinoti, kada atsitraukti ir užleisti vietą kitam.

Tiems jauniems žmonėms, kuriems norisi save išbandyti politikoje, reikėtų taip ir padaryti, o po to labai sveika „prablaivėti“. Taip mano žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius. Anot jo, jei politika patiks, galima joje ir pasilikti, bet reikia žinoti, kada atsitraukti ir užleisti vietą kitam.

„Man labai norėtųsi, kad jauni žmonės kiltų ir stumtų net ir mano kartą lauk iš viešojo gyvenimo, iš politikos. Brangieji penkiasdešimtmečiai, mes jau užaugom. Mes jau tuoj visai suaugsim ir tapsim čekuoliais. Eikime kur nors po medžiais sėdėti, žmonių mokyti, memuarų rašyti, užleiskime vadeles trisdešimtmečiams“, – sako A. Katkevičius.

– Gyvenime Jūs labai skirtingais etapais buvote susijęs su dviem tikrai gerai žinomais politikais: su prof. Vytautu Landsbergiu viename etape, su buvusiu prezidentu Rolandu Paksu – visai kitame etape. Dabar norisi nukeliauti į 1990–1992 m. Tais metais Jūs dirbote prof. V. Landsbergio patarėju vidaus klausimais.

– 1985 m., būdamas penktame kurse, aš pradėjau dirbti „Literatūroje ir mene“, literatūros kritikos skyriuje, ir iš ten jau atėjau į Aukščiausiąją Tarybą.

Atėjau į keistą poziciją, nes iš pradžių mūsų buvo labai nedaug. Buvo patarėjas teisės klausimais, užsienio politikos klausimais ir buvau aš – vidaus politikai.

Kuravimo zona buvo savotiška (vėliau atėjo patarėjas ekonomikai, savivaldybėms), nes jai priklausė tai, kas dedasi viduje: politiniai, ekonominiai procesai ir savivalda. Be to, mano priežiūrai turėjo priklausyti santykiai su Rusija, Armėnija, Ukraina. Visa tai tais laikais buvo vidaus politika. Kodėl? Nežinau.

Tai buvo unikali patirtis. Aš manau, kad prof. V. Landsbergis yra genialus žmogus politikoje. Tokio masto, matyt, daugiau nėra Lietuvoje. Tai yra europinio masto politikas. Paskui mes pralaimėjome rinkimus ir teko išeiti į laisvos rinkos vandenis, juose pasiteškenti, o paskui jau aš dirbdamas ryšiuose su visuomene...

– Sukūrėte prezidentą.

– Nereikia taip sakyti. Prezidentas susikūrė pats. Buvo irgi pakankamai įdomus darbas. Bet ir pabuvimo Aukščiausioje Taryboje, ir pabuvimo šioje kampanijoje niekada daugiau (nors negalima sakyti niekada) į tas sferas nebenoriu lįsti. Pats baisiausias jausmas, kai atsiduri savotiškame informaciniame kokone. Tau pradeda atrodyti, kad valdai ir žinai viską, nes sėdi ant didžiulio informacinio vamzdžio, daug informacijos per tave teka. Pradeda atrodyti, kad pakrutini pirštą ir kažkas nutinka. Aš dukart prablaivėjau, kai supratau, kad tas piršto krutinimas tėra toks, kad tu krutini savo pirštus sau, o aplinka, realybė sau visiškai ramiai gyvena ir nelabai rūpinasi, nelabai mato, koks tu čia buvai svarbus.

Toks išblaivėjimas yra labai sveikas. Aš patarčiau kiekvienam jaunam žmogui tai padaryti – „įlįsti“ į politiką, pabūti joje ir paskui išblaivėti. Jeigu jis išblaivėjęs mano, kad vis dar nori tai daryti, tada –c prašau. Beje, man labai norėtųsi, kad jauni žmonės kiltų ir stumtų net ir mano kartą lauk iš viešojo gyvenimo, iš politikos. Brangieji penkiasdešimtmečiai, mes jau užaugom. Mes jau tuoj visai suaugsim ir tapsim čekuoliais. Eikime kur nors po medžiais sėdėti, žmonių mokyti, memuarų rašyti, užleiskime vadeles trisdešimtmečiams.

– Gal nesinori užleisti.

– Nežinau. Man tai visiškai natūralus procesas. Manau, kad trisdešimtmečiai yra tai, kas padarys šitą šalį efektyvia, klestinčia, europietiška, saugia šalimi.

– Yra sakoma, jei dabar kažkas negerai, reikia, kad kartos pasikeistų. Ar Jūs tikite savaiminiu kartų pasikeitimu ir kad savaime viskas pagerės?

– Ne. Žmogaus prigimtyje visada yra blogio. Vienuose daugiau, kituose mažiau. Vienus varžo išsiauklėjimas, kultūra, religija ar dar kažkas. Vieni gali paimti sidabrinį šaukštą iš kaimyno, kitiems ranka nekyla net atplėšti svetimo laiško. Žmogus visada bus ir blogas, ir geras, bet per kažkokį ilgesnį laiką susiformuoja kultūra, kurioje mes gyvename. Čia aš matau perspektyvą, kad mes, išmirkę sovietinėje baloje, anksčiau ar vėliau, ačiū Dievui ir mamai gamtai, numirsime, ir ateis po mūsų kiti, kurie bus mažiau išmirkę. Juose bus to paties blogio, agresyvumo, melo – visko bus, bet jie jau bus kitokioje kultūroje. Bus truputėlį ilgiau būnančioje, tvarioje kultūroje.

– Kaip minėjome 1990–1992 m. dirbote su prof. V. Landsbergiu ir tai yra nepaprasti metai. Kaip Jūs prisimenate, kad ir tų pačių 1991 m. sausio pradžią?

– Kai 1990 m. išėjau nuo Kūčių stalo į Aukščiausiąją Tarybą, parėjau 1991 m. kovo mėnesį. Aš ten galima sakyti gyvenau. Porą kartų gal buvau išvažiavęs išsimaudyti ir pamiegoti.

Man dabar labai lengva gyventi dėl tų 1991 m., nes, žiūrint į Ukrainą, nėra taip baisu, kad „oi, rusai atvažiuos rytoj nuo Kybartų pusės ir tuoj ties Jonava stovės tankai.“ Visa tai jau patirta ir su viskuo jau atsisveikinta 1991 m. Jau buvo suvokimas, kad arba tu būsi internuotas, arba dar kažkas blogesnio su tavimi gali nutikti: tave pasodins, duos į galvą – mažų mažiausiai. Visa tai jau buvo. Dabar yra paprasta.

Man teko, kaip patarėjui vidaus politikai, bendrauti su OMON kariškiais, tada buvusiais Vilniaus milicijos mokyklos patalpose. Sausio 8 d. teko bendrauti su tais žmonėmis, kurie buvo apipilami vandeniu ir veržėsi į Aukščiausią Tarybą. Teko važiuoti slapta ieškoti ginklų į Lenkiją. Apie slaptą kelionę kažkaip paskui visi labai greit sužinojo. Daugybė įdomių patirčių. Suvokimas, kad tave nuolat seka, net matymas, kad tave nuolat seka. Tai ne paranoja, nors kartais peraugdavo į paranoją, ir buvau ant beprotybės ribos bent porą kartų. Bet tai buvo gražu. Nelinkėčiau naujom kartom to patirti. Aš manau, kad kiekviena užaugusi karta turi po savo karą. Vienokį ar kitokį. Aš jums nelinkiu, bet tai yra įdomu.

– Kaip galvojate, kokį karą turi, sakykime, trisdešimtmečių karta?

– Jiems dabar Ukraina paruošė dovanėlę su visu nerimu. Visa tai yra kitaip. Ta ruso grėsmė mums yra jaučiama ne taip, kaip Charkove arba Dnepropetrovske. Bet yra tas karas, yra suvokimas apie grėsmę ir pavojų.

– Kaip galvojate, kokia bus ateitis būtent šiuo Ukrainos-Rusijos klausimu?

– Aš manau, kad viskas buvo nuspręsta tada, kai (čia truputį sąmokslo teorijos bus) princas Charlesas pasakė apie Vladimirą Putiną, kad šis yra Hitleris. Tada buvo princui Charlesui išduota juoda dėmė, nuo tada viskas ir prasidėjo. Aš manau, kad per metus, kitus arba V. Putino neliks, arba kažkas tokio įvyks.

– Neliks V. Putino. Kaip tai turi įvykti?

– Nežinau, tai – rusų problemos. Ne taip seniai buvo straipsnis vieno amerikiečių analitiko, kuris tiesiai rašė kone rekomendacijas rusams. Jis rašė: „Mums nesvarbu kaip: kojomis į priekį, demokratiškai, į Kubą, kaip norit, bet jo turi nelikti.“

– Dabar – apie visai kitokį etapą, taip pat susijusį su politika. 2002-ieji, R. Paksas tampa prezidentu. Visi prisimename tą istoriją. Jo prezidentavimas nebuvo ilgas. Ir štai, Jūsų viešųjų ryšių kompanija formavo visą įvaizdį. Po ir per pačias kampanijas buvo gandų apie juodąsias technologijas. Jūs pats kalbėdamas apie tai sakėte, kad kalbos pasklido, nes niekas nesitikėjo, jog šitaip galima sužaisti. Kaip sužaisti?

– Tai nėra taip paprasta. Jeigu tik mes įvaizdžiu būtume užsiėmę, būtų vienas dalykas. Bet iš kažkur Jurijus Borisovas atsirado. Aš nežinau, iš kur. Tiesiog staiga yra J. Borisovas, kurio visi žingsniai, mūsų akimis (ir mano, ir Dalios Kutraitės) yra totaliai idiotiški. Jis lyg tyčia darė viską, kad eitų viskas kažkaip kreivai. Ne pagal mūsų strategiją.

Kaip sužaisti? Tuo požiūriu uždavinys buvo įdomus, nes aš atėjau, kai žmogus buvo visiškai iš visur išstumtas, izoliuotas, ir tai atrodė daugmaž beviltiška. Kai buvo aišku, kad tie visuomeniniai stiprintuvai: radijas, žiniasklaida, nuomonės turėtojai ir darytojai: politologai, autoritetai, jie yra prieš. Paprastai tokios kampanijos daromos per tuos stiprintuvus. Tu kažkokią žinutę transliuoji, stiprintuvai sustiprina, palaiko, skleidžia.

Mums buvo spjauti į juos ir nusprendėme eiti tiesiog pas žmones. Nieko čia stebuklingo toje strategijoje nėra, bet paprastai tai nebuvo daroma. Suveikė, bet todėl buvo tokia reakcija.

– Rolandas Paksas yra vertinamas nevienareikšmiškai. Buvo apkalta, jis buvo atstatydintas. Ar Jūsų paties gyvenimą tai pakeitė? Jūs po to likote komandoje. Pats esate sakęs, kad Jūsų kompanija turėjo advokatauti prezidentui.

– Aš daug kartų svarsčiau apie tai. Tiesiog čia kaip advokato darbas: jeigu turi klientą, eini su juo iki galo. Aš taip įsivaizduoju darbo etiką. Tu apsiėmei šitą darbą padaryti, tai tu jį ir darai tiek, kiek tas darbas reikalauja pastangų.

– Nepraradote draugų?

– Daugybę praradau, be abejo.

– Kodėl?

– Nežinau.

– Kaip suvokiate draugystę?

– Geras klausimas. Yra tokių žmonių, su kuriais aš galiu nesimatyti, pavyzdžiui, 10 metų, bet turiu telefoną. Galiu paskambinti, pasakyti, kad po metų susitinkame kur nors Seirijuose prie bažnyčios ir daugiau nebeskambinti. Aš žinau, kad tas žmogus bus Seirijuose prie bažnyčios po metų, sutartą valandą. Tokių dar vis yra.

– Aurelijau, 2013 m. gruodžio žurnale, redaktoriaus žodyje, rašėte: „Turbūt dar niekada per tuos 23 atkurtos nepriklausomybės metus taip tvirtai nejaučiau, kaip stipriai pasikeitė mūsų visuomenė, kiek daug aplink puikių žmonių.“ Iš ko šis teiginys gimė?

– Gyvenimo suformuotas. Man teko pasivažinėti po gamyklas. Visada džiaugiuosi tai darydamas. Aš ne tik skaitau pirmuosius portalų ir laikraščių puslapius. Aš pašneku su žmonėmis, kurie labai konkrečius daiktus daro: suskystintų dujų terminalą, automobilių puspriekabes ar dar kažką. Aš matau, kaip jie keičiasi.

Jie yra visiškai kitokio mąstymo, negu tie žmonės, kuriuos aš sutikdavau ryšiuose su visuomene prieš dešimtį metų. Tai buvo ta senoji direktorių karta. Dabar ateina visai kitokie direktoriai, užduodantys kitokius klausimus, mąstantys. Ir tai matosi Lietuvos ūkyje, progrese.

– Po krizės atsitiesiantis verslas kokybiškai naujas, daugiau išmanantis. Kaip manote, kuo praėjusi krizė, kuri, reikia tikėtis, jau baigėsi, išmokė?

– Net mes, popierinėje žiniasklaidoje dirbdami, matome, kad ji po truputį baigiasi. Dabar bus dėl Rusijos vėl sunkesnis laikas. Dabartinė Rusijos griūtis, kuri, aš manau, jau bus tuoj pat, nes šiandien mačiau žinutę, kad nuo 2015 m. Rusijos centrinis bankas žada padaryti rublio kursą „plaukiojantį“. Jis dabar yra pririštas prie euro ir prie dolerio tam tikruose koridoriuose. Aš atsimenu 1998 m. pirmasis žingsnis, nuo kurio prasidėjo bėgimas į bankus ir Rusijos griūtis, buvo tai, kad bankas atrišo kursą. 2015 m. sausis Rusijai pateiks daug įdomių nuotykių ir siurprizų, nekalbant apie tai, kad visos Rusijos įmonės dabar skolingos 700 mlrd. pasaulio kreditų įstaigoms, kuriuos reiks iš kažkur grąžinti, kai jų nebeakredituoja niekas. Žinoma, galima gyventi kaip Šiaurės Korėja, kur, turbūt, ir einama. Ačiū Dievui, mes šį kartą turime galimybę stebėti tos geležinės uždangos dengimąsi iš kito šono. Gaila tų gal 15 proc. Rusijoje gyvenančių žmonių, kurie yra šiek tiek adekvatūs.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...