captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka: žmonių rūpestis kapais yra perdėtas

Artėjant lapkričio pirmajai, artimieji suskumba į kapines, darbo padaugėja ir kapų tvarkymo įmonėms. Akmenkaliai pastebi, kad Lietuvoje žmonės daugiau pinigų skiria mirusiųjų kapams negu vaikų mokslams.

Artėjant lapkričio pirmajai, artimieji suskumba į kapines, darbo padaugėja ir kapų tvarkymo įmonėms. Akmenkaliai pastebi, kad Lietuvoje žmonės daugiau pinigų skiria mirusiųjų kapams negu vaikų mokslams.

Etnologas Libertas Klimka sako, kad kapų priežiūra Lietuvoje yra perdėta.

„Taip mes kompensuojame meilės stoką, kurios trūko gyvam žmogui? Kodėl tada statom didžiulį antkapį, gėlių darželį? Tai yra neskoninga ir net nesmagu žiūrėti“, – „Šiaulių kraštui“ sakė L. Klimka.

Profesorius sakė žvelgiąs mitologiškai: „Kuo labiau norim užritinti akmenį ant kapo, tuo labiau norime užmiršti savo artimui padarytas skriaudas, kurias jam padarėm gyvam esant“.

L. Klimka primena, kad kaime žmonės pastatydavo vieną kryžių visai šeimai. Kai šis supūdavo, pastatydavo naują, o senąjį sudegindavo kapinių lauže.

Ant kapo pasodindavo bijūną, diemedį ar kitą daugiametį augalą. Kaimo žmogui nebūdavę kada lakstyti į kapų darželį laistyti gėlių.

Anot profesoriaus, kapai tapo perdėtai prižiūrimi, kai žmonės atsivežė senus tėvus gyventi į miestą. Vienam iš jų numirus, kitas lanko, tvarko jo kapą, neturėdamas ką veikti.

L. Klimka sako, kad kapams perdėtai daug dėmesio skiriame ir todėl, kad pasidarėme turtingesni ir nežinome, kur tuos pinigus dėti.

„Blogas pavyzdys užkrečia, o santūrus neranda visuomenėje pritarimo“, – teigia profesorius. Pavyzdžiu jis pateikia liuteronus arba reformatus, kur ir garsūs žmonės laidojami kukliai, nesididžiuojama vienas prieš kitą paminklais.

L. Klimka retoriškai klausia, ar būtina prie kapo Vėlinių dieną stovėti artimojo garbės sargyboje. Visiems skubant į kapines, kyla automobilių spūstys, avarijos.

Profesoriaus nuomone, dėl patogumo ir vietos kapinėse trūkumo ateityje Lietuva vėl pereis prie kremavimo papročio. Katalikų bažnyčia tam jau neprieštarauja, nes prisikelia siela, o ne kūnas.

Pasak L. Klimkos, Lietuvos istorijoje du kartus beveik po tūkstantmetį buvęs mirusiųjų deginimo paprotys.

Kapų tvarkymu užsiimančios įmonės savininkas Sergejus Guzejevas sako, kad pinigų kapams žmonės išleidžia vis daugiau.

„Palyginti su kitomis šalimis, lietuviai daugiau investuoja į mirusiojo kapą nei į vaikų ateitį, mokslą. Paradoksas - kol žmogus gyvas, nieko nedaro, o kai mirė, tada pradeda rūpintis“, – „Šiaulių kraštui“ sakė S. Guzejevas.

Anot S. Guzejevo, žmonės dabar stato kuo mažesnius, kuklesnius ir gražesnius paminklus. Kapinėse mažėja gremėzdiškų antkapių.

Kadangi daug žmonių emigravę, pastaraisiais metais ant kapo nebesodina gėlių, o uždengia granitu ar skaldele, kad priežiūros reiktų kuo mažiau.

Verslininko teigimu, velionių portretų ant paminklų jau kalama rečiau, nes sunku surasti gerai kalančių menininkų. Turintys daugiau pinigų gali pasinaudoti nauja technologija ir atvaizdą kalti specialiomis staklėmis.

Rečiau statomi ir suoliukai šalia kapo. Tarp jaunimo tai nepopuliaru, o pagyvenę žmonės suoliukus stato nebe ant takelio, o kapo teritorijoje, nes sugriežtėjo kapų tvarkymo taisyklės.

Akmenkalys Dainius Vilčinskas, visą gyvenimą vertęsis paminklų gamyba, sakė prieš lapkričio pirmąją gavęs ypač brangų užsakymą.

Anot D. Vilčinsko, kiekvienas nori išsiskirti. Žmonės ateina su savo brėžiniais arba renkasi iš jau pagamintų paminklų.

„Yra ir tokių, kurie paminklą stato iš reikalo, nes bijo artimųjų apkalbų - palikimą gavo, o spaudžia centą“, – sakė jis.

Paminklams gaminti jis naudoja akmenį, parvežtą iš Rusijos, Suomijos, Švedijos. Ir Lietuvoje, laukuose, kartais randa tinkamą akmenį, bet daugelis būna sutrūkinėję nuo žaibo.

D. Vilčinsko klientas pasakojo pirkęs kinišką paminklą, kuris po trejų metų iš juodo tapo žalias.

 Populiariausia kapą dengti juodu akmeniu, nors pasitaiko ir laukinių margų lietuviškų akmenėlių.

Į madą atėjo mirusiojo vardo ir pavardės, gimimo ir mirimo metų kalimas bronzinėmis arba metalo spalvos raidėmis.

Anksčiau D. Vilčinskas kaldavo portretus, dabar jau niekas neužsako.

Pas D. Vilčinską žmonės užsako ir skulptūrų – dažniausiai angeliukų, šventųjų.

Jo žodžiais, prabangius paminklus stato tie, kas turi pinigų, arba iš didelės meilės: „Pavyzdžiui, mažam vaikeliui kaip paskutinę įamžinimo dovaną“.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...