captcha

Jūsų klausimas priimtas

20-metė Konstitucija: ką jau laikas taisyti?

Prieš du dešimtmečius priimta Konstitucija ne tik tapo iš sovietų imperijos ištrūkusios Lietuvos stuburu, bet ir pati išliko stabili – iki šiol pakeisti tik 7 jos straipsniai. Vieni Konstitucijos rengėjai pripažįsta, kad politiniai, demografiniai, tarptautiniai pokyčiai verčia galvoti apie jos korekcijas, kiti siūlo nesivaikyti populizmo ir palikti šį dokumentą ramybėje.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Prieš du dešimtmečius priimta Konstitucija ne tik tapo iš sovietų imperijos ištrūkusios Lietuvos stuburu, bet ir pati išliko stabili – iki šiol pakeisti tik 7 jos straipsniai. Vieni Konstitucijos rengėjai pripažįsta, kad politiniai, demografiniai, tarptautiniai pokyčiai verčia galvoti apie jos korekcijas, kiti siūlo nesivaikyti populizmo ir palikti šį dokumentą ramybėje.

Lygiai prieš du dešimtmečius – 1992 m. spalio 25 d. – žmonės per referendumą pasakė tvirtą „taip“ atkurtos Lietuvos Konstitucijai, kuri galioja iki šiol. Karštuose Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT–AS) deputatų ir teisininkų debatuose gimusiam tekstui pritarė bemaž 57 proc. rinkėjų.

Darbo grupei, kuri 1992-aisiais padėjo politikams rengti pagrindinį šalies įstatymą, vadovavo būsimasis Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto dekanas doc. dr. Juozas Žilys. 15min.lt kalbintas konstitucinės teisės žinovas teigė priklausantis teisininkams, kurie įžvelgia teigiamą Konstitucijos vaidmenį, nors politinėje erdvėje ir žiniasklaidoje verda diskusijos apie jos trūkumus ir būtinybę keisti.

„Kita vertus, socialinio gyvenimo reiškiniai savaime provokuoja diskusiją. Kiekvienas gali samprotauti, kas galėtų būti kitaip, – teigė jis. – Tačiau diskusija turi kilti iš akivaizdžiai matomų problemų ir remtis konstruktyviais argumentais.“

Paklaustas, ar visi Konstitucijos straipsniai tebetinka mūsų gyvenimui, jis pripažino, kad galima svarstyti kai kurių nuostatų keitimą, pavyzdžiui, Seimo narių skaičiaus. 1989-aisiais, kai šalyje gyveno 3,8 mln. žmonių, apibrėžiant AT rinkimų tvarką buvo nustatytas 141 narys. Gyventojų nebelikus nė 3 milijonų, kai kurios partijos suskato siūlyti parlamentarų skaičių mažinti iki 101 ar net 71.

„Reikia nedelsiant po rinkimų sudaryti solidžius politikų, teisininkų, sociologų kolektyvus, įvertinti, kas įvyko visuomenėje, ir parengti pagrįstus pasiūlymus dėl būsimos rinkimų sistemos. Parlamentarų skaičiaus mažinimas atstovaujamojoje demokratijoje nėra ydingas, juoba kad jiems būtų išleidžiama mažiau mokesčių mokėtojų pinigų. Bet šiaip pozityvu, kai žmonėms atstovauja daugiau žmonių.“

J. Žilys pabrėžė, kad šio klausimo reikia imtis vos pradėjus dirbti naujam Seimui, kitaip netruks ateiti kiti rinkimai ir vėl kils nepamatuotos diskusijos – „prasidės Konstitucijos atakos“ ir paviršutiniškas politinis populizmas.

Keisti reikia ne vieną straipsnį?

Dviguba pilietybė, jau keletą metų kiršinanti politikus ir emigrantus, J. Žilio žodžiais, yra ne teisinis, o politinis klausimas: „Jis ir toliau turi būti svarstomas, turint galvoje esamą situaciją, emigraciją.“

Vienas iš Konstitucijos rengėjų – signataras, ambasadorius Čekijoje Aurimas Taurantas laikosi kitokios nuomonės. Anot jo, dokumento rengėjai, nurodę, kad dviguba pilietybė galima tik numatytais atskirais atvejais, turėjo omeny išskirtines situacijas – kaip vėliau išaiškino Konstitucinis Teismas.

Signataras skeptiškai vertina ir siūlymus mažinti Seimo narių: „Jei ir būtų sutaupyta, vargstančių žmonių iš to nepamaitinsi. Svarbiau yra darbo kokybė, o ne skaičius. Mažiau Seimo narių gali būti paveikesni įtakai iš šono.“

Parlamentaras, signataras Vytenis Andriukaitis, taip pat aktyviai dalyvavęs rengiant Konstitucijos tekstą, pabrėžė, kad nei vienas, nei kitas klausimas nėra pirmo aktualumo ir atsiduoda populizmu. Dvigubos pilietybės problemą esą stumia JAV, o ne Europos Sąjungos šalių lietuviai. Muitų, užsienio ir sienų apsaugos politiką delegavus Briuseliui, pilietybė, anot jo, liko kertinis nepriklausomybės požymis.

Anot socialdemokrato, demografinė problema nėra konstitucinė, o Lietuvos pilietybę turintys žmonės, kad ir kur gyventų, turi pilietinę pareigą balsuoti, todėl ir diskusijos apie parlamentarų skaičių mažinimą tuščios. Kur kas svarbiau suderinti biudžeto formavimo nuostatas su ES fiskalinio stabilumo paktu, įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl priesaiką sulaužiusių ir per apkaltą nušalintų asmenų likimo.

„Mažiausiai dvi temos guli kaip karštos bulvės“, – 15min.lt pažymėjo V.Andriukaitis. Jis pridėjo, kad reikėtų pasukti galvą ir dėl vicepremjero pareigybės, savivaldos reformos – vienpakopė savivalda ir mažai renkamų atstovų esą liudija demokratijos stoką.

Variantų buvo bent 10

Atkūrus Nepriklausomybę, buvo taikomas Laikinasis Pagrindinis įstatymas, kuris rėmėsi 1989 m. pakeista sovietine Konstitucija. Skirtingos politinės jėgos ėmė piešti savas valstybės vizijas, todėl dokumentas buvo keičiamas kone kas mėnesį. Jaunai valstybei verkiant reikėjo nuolatinės Konstitucijos.

Konstitucijos projektą buvo pavesta parengti visų AT frakcijų atstovų komisijai, kurios vadovu paskirtas signataras Kęstutis Lapinskas. Rašyti atskirų skirsnių tekstus jai padėjo žymiausių Lietuvos teisininkų darbo grupė, vadovaujama parlamento Juridinio skyriaus vedėjo J. Žilio.

Šis teisinis ir politinis procesas į priekį judėjo iki 1992 m. balandžio, kai išryškėjo skirtingas požiūris į valstybės sandarą, parlamento, prezidento ir Vyriausybės tarpusavio santykius. Komisijos nariai Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimavičius ir Egidijus Jarašiūnas pateikė alternatyvų projektą, kuris atspindėjo 1938-ųjų Konstitucijos, anuomet įtvirtinusios septyneriems metams renkamo ir niekam atsiskaityti neprivalančio prezidento instituciją, idėjas.

Diskusijoms buvo pateikta ir daugiau projektų. Įvairios politinės jėgos jų parengė bent dešimtį. Vienuose buvo labiau linkstama prie pažangiausia vadintos 1922-ųjų, kituose – prie 1938-ųjų Konstitucijos. Paskelbus Kovo 11-osios Aktą buvo formaliai atkurtas dalies būtent pastarosios galiojimas – taip užtikrintas valstybės tęstinumas. Tik po to buvo vienbalsiai buvo priimtas Laikinasis Pagrindinis įstatymas. Bet komisija siekė Konstituciją lipdyti iš naujo, o ne ankstesniųjų pagrindu.

Labiausiai ginčijosi dėl prezidento

Po 1992-ųjų gegužę surengto referendumo dėl prezidento institucijos atkūrimo (tam pritarė vos daugiau nei 40 proc. rinkėjų) parlamentą ištiko krizė. Dešinieji rinkdavosi vienoje salėje, likusieji – kitoje. Abi pusės niekaip nesusitarė, nors AT buvo nurodžiusi K. Lapinskui ir E. Jarašiūnui suderinti savo projektus. Tik rugpjūtį pavyko užglaistyti nesutarimus dėl Konstitucijos projekto ir abiejų stovyklų atstovus susodinti prie vieno stalo.

Neformaliai deputatų grupei, turėjusiai pasiekti kompromisą, ėmėsi vadovauti AT pirmininkas Vytautas Landsbergis. Politinis susitarimas buvo pasiektas liepą, tuomet teisininkams teko įvilkti jį į teisinį rūbą. „Galutinai buvo susitarta kone paskutinę minutę – tik spalio pradžioje, paryčiais, gal pusę trijų. Pamenu, buvo labai šalta, visi sėdėjome su megztiniais“, – praeities nuotrupomis dalijosi A. Taurantas.

„Tai buvo kolektyvinis darbas – ir teisininkų, ir visų frakcijų atstovų. Dirbdavome V. Landsbergio kabinete iki paryčių, – pasakojo J. Žilys. – Parengti tekstai būdavo perduodami frakcijoms, vykdavo diskusija AT plenariniuose posėdžiuose ir jie būdavo patvirtinami arba atmetami. Aktyviai dalyvavo K. Lapinskas, Romualdas Ozolas, V. Andriukaitis, Eduardas Vilkas, V. Landsbergis, Egidijus Jarašiūnas. Konkretaus žmogaus, kuris vienas būtų lėmęs, nebuvo. Be abejo, projektas keitėsi, galutinis tekstas buvo kompromisinis. Kartą E. Vilkas apie jį pasakė: dabar jau galima kalbėti apie Konstituciją.“

Rengėjams teko skubėti, nes artėjo neeiliniai Seimo rinkimai ir referendumas dėl Konstitucijos. „Buvo karštos dienos politikams, kurie lėmė Lietuvos likimą. Negi ir vėl liksime be Konstitucijos, negi AT išsiskirstys taip ir nepateikusi jos teksto? Laikinasis Pagrindinis įstatymas buvo praeities atgyvena. Demokratinę sistemą reikėjo grįsti modernia Konstitucija“, – kalbėjo J. Žilys.

Jo žodžiais, bene karščiausi ginčai virė dėl prezidento galių: kai kurie siūlė stipresnes, komisija labiau linko į parlamentarizmą. Dauguma komisijos narių manė, kad prezidentas jokiomis sąlygomis negali paleisti parlamento. Pagal vieną siūlymą, prezidentas negalėjo lemti Vyriausybės formavimo, pagal kitą, jis būtų galėjęs Vyriausybę bet kada paleisti. Komisijos projekte net būta siūlymo parlamentą rinkti šešeriems metams, o jo trečdalį atnaujinti kas dvejus metus.

Nė viena pusė neturėjo ryškesnės persvaros, taigi nebuvo įmanoma palaiminti Konstitucijos, kuriai pritartų deputatų dauguma. „Konstitucijos nebuvo galima priimti neatsižvelgus į kitos pusės poziciją. Tai – ne Vyriausybės ar politinės partijos, o bendranacionalinė politinė teisinė programa, todėl reikėjo bendrų vardiklių“, – pabrėžė teisininkas.

Tą patį 15min.lt sakė ir A. Taurantas, bene vienintelis laikęsis per vidurį, neatstovavęs nė vienai grupei ir padėjęs joms susikalbėti: „Konstitucija gimė iš sunkiai pasiekto sutarimo, radus bendrą vardiklį, kuris buvo priimtinas visoms pusėms ir iki šiol jungia Lietuvos visuomenę. Reikėjo paimti nesišnekančias puses už kaklaraiščių, atvesti į vieną kambarį ir priversti šnekėtis. O jei rimtai, nugalėjo sveikas protas ir suvokimas, kad nepriėmus Konstitucijos ir išsiskirsčius AT prasidės chaosas. Deja, dabar dažnai užmirštama, jog norint, kad valstybės laivas sėkmingai plauktų toliau, bendro sutarimo reikia ieškoti kasdien.“

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close