captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuri karta protingiausia

Mes juos krikštijame „beraščiais“ ir besiskundžiančiais, tačiau iš tiesų po 1995 m. gimęs jaunimas yra realistai, šiek tiek vėjavaikiai, pragmatiški ir ypač technologiškai raštingi.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Mes juos krikštijame „beraščiais“ ir besiskundžiančiais, tačiau iš tiesų po 1995 m. gimęs jaunimas yra realistai, šiek tiek vėjavaikiai, pragmatiški ir ypač technologiškai raštingi.

Naujoji karta protinga, tačiau išsiblaškiusi, nemokanti planuoti laiko, pasižyminti dideliu nerimu.

Tai interviu DELFI aiškino Vilniaus universiteto (VU) profesorė, Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė habil. dr. Vilija Targamadzė. Pasak V. Targamadzės, dabartiniams vaikams nereikia klijuoti etikečių ir jų žeminti: mes tiesiog dar nepažįstame šios kartos ir nemokame pakankamai gerai su ja dirbti.

Pasak V. Targamadzės, mokslininkai skiria keletą kartų. Klasifikacijos siejamos su tam tikrais įvykiais. Pagal mokslininką Chr. Scholzą, po 1950 m. gimusi karta laikoma kūdikių bumo karta, nuo 1965 m. – X karta, Y karta – nuo 1980 m., Z karta – nuo 1995 m. Z karta dar vadinama naująja, skaitmeniniais čiabuviais ar aborigenais, skaitmeninės erdvės vaikais. Z karta siejama su interneto atsiradimu.

Kaip pastebi mokslininkas O. Schneckas, kiekviena karta kiekviename regione vystosi savitai. Pavyzdžiui, X karta PAR laikomi gimusieji 1970-1989, tuo metu Rusijoje – 1965-1983 m. Štai Indijoje Y karta laikoma nuo 1981 m. iki šiandien.

„Skirstymas turi savo logiką. Lietuvoje sudėtinga pasakyti, kada galėtume vaikus priskirti Z kartai. Mes esame Europos valstybė, tad šiai kartai reikia laikytis 1995 m. datos, kaip pasiūlė Vakarų sociologai“, – kalbėjo V. Targamadzė.

Realistai, kuriems būdingas vėjavaikiškumas

Mokslininkės teigimu, yra keturių kartų konceptas, pagal kurį kartos labai skiriasi. Štai, pasak Chr. Scholzo, Y kartai būdingas optimizmas, o Z kartai – realizmas. Pagrindinis Y kartos bruožas – motyvacija, tuo metu Z kartai būdingas vėjavaikiškumas. „Nereikia suprasti, kad jie visiški vėjavaikiai, bet jie ieško to, kas jiems įdomu, kas juos patraukia. Jie priklauso globaliai visuomenei. Jeigu žiūrėtume aktyvumo lygį, Y karta yra vidutinio aktyvumo, Z karta – aukšto aktyvumo. Pagal žinių ir informacijos apimtis, Y karta yra vidutinė, o Z karta – aukšta ir stipri“, – aiškino profesorė.

Tai dėl to, kad Z karta ypač susijusi su technologijomis. V. Targamadzės teigimu, gyvenimas dabar skaidosi į gyvenimą virtualioje erdvėje ir realybėje. Neretai jauni žmonės virtualioje erdvėje apsigyvena, sumaišo ją su realia. Taip nutinka, pavyzdžiui, žaidžiant kompiuterinius žaidimus.

Z kartos santykis su technologijomis ypatingas. Mokslininkė linkusi pritarti A. Cross-Bystrom nuomonei, kad iš esmės Z karta ir yra technologijos – vaikai pradeda naudotis internetu dar nemokėdami kalbėti. Tai su mažais vaikais vyksta ir Lietuvoje. Z karta mėgsta skaitmenines nuotraukas, vaizdus, gerai supranta mygtuko „like“ reikšmę, gerai supranta pasenusios rinkodaros primityvumą. Jie labai pragmatiški, jiems svarbus prekės ženklas.

Kalbant apie Z kartą, reikia atkreipti dėmesį, kad ši karta gimė mažesnėse šeimose nei ankstesnės kartos, jų motinos paprastai vyresnės. Vaikai jaunesni pradeda lankyti mokyklą. „Tai karta, kuri labai technologiškai raštinga, technologijos juos formuoja nuo pat gimimo. Tai reikia įvertinti“, – teigė pašnekovė.

Protingi, bet išsiblaškę

Mokslinėje literatūroje ir publicistikoje galima sutikti nemažai pastebėjimų, kad dabar vaikai ir mąsto, ir veikia kitaip. Jie ir skaito kitaip. Tam begalinę įtaką turi technologijos. „Man labai patinka G. Falschlehnerio pastebėjimas, kad ši karta labai protinga, praktiška, tačiau išsiblaškiusi: jie iškart naudojasi įvairiarūše žiniasklaida, sunkiai koncentruojasi, tuo pačiu metu gali daryti daug darbų, jų kultūrinis kontekstas gana spalvingas, jie gerai nardo virtualioje aplinkoje, jiems reikšminga aplinkinė informacija ir vertybės. Reikia atkreipti dėmesį, kad būtent internetas turi labai didelę įtaką jų vertybių formavimuisi. Dėl to reikėtų labai suklusti, ką jie daro internete“, – aiškino V. Targamadzė.

Tačiau, sako ji, drausti interneto nereikia – tai neduos gerų vaisių. Reikia elgtis protingai: mokyti juos atskirti teisingą ir neteisingą informaciją, ją vertinti kritiškai. Gyvenantys interneto epochoje patys formuoja savo tapatumą ir realiame, ir virtualiame pasaulyje: užtenka pasižiūrėti, kaip jie keičia savo nuotraukas, pomėgius, bando save pažinti. Jų tapatumas formuojasi kitaip, dėl to gali kilti problemų. Tapatumui įtakos turi ir bendravimas virtualiuose tinkluose.

„Mano galva, labai įdomus momentas, kad jie labai dažnai nekontroliuoja savo dosjė – labai lengvai dalija informaciją, net gali paskleisti informaciją apie draugus, senelius ir panašiai. Žiūrint, kam ta informacija patenka, ne visų tikslai vienodi“, – sakė VU profesorė.

„Jie yra kūrėjai. Nereikia į juos žiūrėti kaip į negebančius žmones, jie ir raštingi, ir kūrėjai, daug gerų savybių turi. Kadangi jie daug laiko praleidžia internete, labai siekia tinkluose kurti informacinį, pažintinį ir pramoginį turinį“, – kalbėjo V. Targamadzė.

Kartais internetas įtraukia per daug: tada konstatuojama, kad vaikai tampa priklausomi.

Kiti susiduria su informacijos perkrova. Kaip nurodo mokslininkai J. Palfri, U. Gasser, JAV 2007 m. 8,5 proc. jaunųjų žaidėjų buvo galima priskirti patologiniam įsitraukimui į video žaidimus, Didžiojoje Britanijoje tokių buvo 12 proc.

Profesorės teigimu, mokymosi kontekste nereikia fetišuoti technologijų: jas reikia naudoti, tačiau ne technologijų gausa ar jų įmantrumas svarbu. Mokymo ir mokymosi priemones reikia pasirinkti tikslingai, žinant, kokio poveikio norima. „Mokymas ir mokymasis kinta – su vaikais reikia dirbti kitaip“, – dėstė V. Targamadzė.

Skaito kitaip nei ankstesnės kartos

V. Targamadzė cituoja G. Falschlehnerį, pagal kurį šis jaunimas nėra neskaitantis: jis skaito, tačiau kitaip, naudodamas kitokią techniką.

Skiriami du skaitymo būdai: linijinis ir kilpinis. Linijinis skaitymas – skaitymas žodis po žodžio, eilutė po eilutės. Kilpinis – fragmentuotas, skaitant tik tai, kas sudomina. Dabartiniai vaikai daugiau skaito kilpiniu, tačiau tai nereiškia, kad išnyko linijinis skaitymas.

„Supraskime, kad labai dideli informaciniai srautai ir viską skaityti eilutė po eilutės mes nebūtume pajėgūs. Kilpinis skaitymas nėra blogai, tik reikia mokėti analizuoti, atsirinkti gaunamą informaciją. Kitoniškumas niekada nėra blogai“, – kalbėjo profesorė.

Senesnės kartos prieš naudodamos kokį nors prietaisą turėdavo perskaityti instrukcijas. Naujoji karta eina bandymo/klaidų keliu. „Reikia turėti omenyje, kad mūsų smegenys pakankamai adaptyvios, kitaip nebūtume pasaulyje išgyvenę. Vis dėlto reikėtų galvoti, kad technologijos veikia mūsų smegenis, mąstymą. Poveikis gali būti ir teigiamas, ir neigiamas: šitai Lietuvoje reikėtų tirti ir žiūrėti, koks technologijų poveikis“, – sako pašnekovė.

Mokslininkės teigimu, knygas reikia skaityti, tačiau jų monopolis dingsta. Knygų skaitymas turi rasti nišą šalia kitų skaitymo dalykų. Reikia suprasti, kad vaikai informaciją nori gauti greitai – jie neis į biblioteką ir neieškos knygų, greičiau jas atsisiųs skaitmeniniu pavidalu. Nereikia pamiršti ir to, kad iš leidyklos išėjusi knyga jau yra senstelėjusi. Profesorės nuomone, mums reikia daugiau informacijos talpinti skaitmeninėje erdvėje, kad jaunimas galėtų naudotis. Šiuo požiūriu mes stipriai atsiliekame.

Ko vyresnieji mokosi iš Z kartos

Pasak V. Targamadzės, nereikia tarp vyresnės ir jaunosios kartos brėžti takoskyros mes ir jie: jie mus toleruoja, į mus žiūri, bet ir mes jiems sunkiai atpažįstami. Jie tiesiog yra kitokie ir tėvai bei pedagogai turi bandyti suprasti šiuos jaunus žmones. „Juk jiems irgi nelengva pasaulyje, kuriame įvairūs įvykiai, nemažai agresijos. Juos tvindo informaciniai srautai, reikia padėti jiems atsirinkti. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad jie hyperaktyvūs ir mokykloje labai dažnai už tai nubaudžiami, tai pradeda sieti su pažangumu. Taip neturi būti“, – sako pašnekovė.

V. Targamadzė ragina nepamiršti, kad Z karta vartotojiška. Tai gaunama iš interneto ir realaus pasaulio. Kita vertus, vartototojiškumo turime visi. Kai kas dar pasako, kad jie gana infantilūs, tačiau to nereikėtų suprasti tiesiogiai: kalbama ne apie tai. Tėvai patys labai skatina infantilumą dažnai nesusimąstydami: siekia, kad vaikai gyventų geriau už juos. Tai neretai pasireiškia mažesniu atsakomybės jausmu, pareigų neatlikimu.

„Ir apie mus taip sakydavo – kad neturime gyvenimiškos patirties ir panašiai. Bet man labai neramu: labai aukštas jų nerimo lygis, kartais jie įvairiose situacijoje jaučiasi bejėgiai, jiems reikalinga suaugusiųjų pagalba. O mes, matydami juos kitokius, nesuprantame ir neparemiame, kai jiems yra liūdna, kai jaučia nerimą. Nepamirškime, kad virtualioje erdvėje patyčios žaibiškai sklinda“, – kalbėjo V. Targamadzė.

Kita vertus, sakoma, kad pakankamai didelis dabartinio jaunimo pasitenkinimo savimi lygis. Tai nereiškia, kad jie egoistai: jie mano, kad patys gali daug ką išspręsti, padaryti. Pašnekovė ragina nepamiršti, kad mes dažnai iš jaunų žmonių mokomės. Pavyzdžiui, iš jaunimo mokomės rasti pigių skrydžių, nusipirkti prekių. Tai natūralus procesas: atskirų kartų gebėjimai skirtingose srityse skiriasi.

Ko Z karta nemoka

„Reikėtų atkreipti dėmesį, kad ši karta nelabai moka reflektuoti savo veiksmų, labai dažnai elgiasi impulsyviai, nelabai moka planuoti, organizuoti savo laiko, jų tikslai dažnai keičiasi, nėra pastovumo, mažesni savireguliacijos mechanizmai: prognozavimas, kontrolė, modeliavimas, rezultatų vertinimas“, – kalbėjo V. Targamadzė.

Jei studijų procese medžiaga sudėtinga, pirmakursiai nesupranta dėstomo dalyko. Todėl reikia apgalvoti informacijos kiekį, nes ji priimama mažomis porcijomis. Pirmakursiai labai greitai ima nuobodžiauti, jei ne žaismingai pateikiamas dėstomas dalykas ir studijų procese nėra žaidybinio elemento.

„Jokiu būdu nekalbame, kad mokslas, gyvenimas, darbas yra žaidimas ir reikia žaisti. Ne, kalbu apie žaidybinius elementus – tai visai kitas dalykas. Juos galima panaudoti kaip metodus, būdus, tačiau jokiu būdu gyvenimo ar mokymosi nepaversti žaidimu“, – kalbėjo VU profesorė.

Nemaža dalis jaunosios kartos neturi komunikacinių sugebėjimų – nemoka verbalizuoti teksto ir struktūruoti pranešimo. Vadinasi, jie priima ir pateikia informaciją kitaip. Padidinus jiems darbų apimtis, sumažėja kokybė ir efektyvumas.

„Visi tyrimai rodo, kad mes dar nepažįstame šios kartos ir nemokame pakankamai gerai su ja dirbti. Jie kitokie, kitoniškumą reikia įvertinti, reikia juos suprasti ir neneigti jų. Turime būti kartu su jais, įvairios kartos turi gyventi kartu. Nereikia kurti šizofreniškų situacijų: tai yra vaikai, kurie ne mažiau raštingi, ne mažiau imlūs, neklijuokime jiems neigiamų etikečių, o tiesiog bandykime juos suprasti. Taip situacija pagerėtų“, – kalbėjo mokslininkė.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...