captcha

Jūsų klausimas priimtas

Emigrantai kratosi gimtosios kalbos balasto

Šiuolaikinių emigrantų vaikai, gyvenantys užsienyje, veikiausiai netaps dvikalbiai. Gimtąją šneką šiandien negailestingai išstumia dominuojanti aplinkos kalba. Neretam išeiviui tariami gimtieji žodžiai tėra slegianti praeities šmėkla, kurią sąmoningai net norima kuo greičiau pamiršti.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Šiuolaikinių emigrantų vaikai, gyvenantys užsienyje, veikiausiai netaps dvikalbiai. Gimtąją šneką šiandien negailestingai išstumia dominuojanti aplinkos kalba. Neretam išeiviui tariami gimtieji žodžiai tėra slegianti praeities šmėkla, kurią sąmoningai net norima kuo greičiau pamiršti.

Su mama – angliškai

Buvusi klaipėdietė mokytoja Loreta Vilkytė prieš 10 metų ištekėjo už anglo ir netrukus su šeima išvažiavo gyventi į Jungtinę Karalystę.

Tada jos vyresnioji dukra dar buvo paauglė. Mergaitei teko prisitaikyti naujoje aplinkoje, kurioje buvo bendraujama ne jos gimtąja kalba.

„Mokytoja mano dukrai patarė ir namuose su mama kalbėti angliškai, kad greičiau integruotųsi. Ar ta pedagogė įsivaizduoja, kad ji pati artimoje aplinkoje su savo vaiku prabiltų prancūziškai, lietuviškai ar dar kažkaip?“ – retoriškai klausė L. Vilkytė, kuri skatinama ir asmeninės patirties ėmėsi rašyti patarimų knygą emigrantams apie dvikalbystę.

Nukertami ryšiai

Teigiama, kad Amerikoje atlikti tyrimai parodė, kad neanglakalbių vaikų skatinimas mažiau kalbėtis tarpusavyje gimtąja kalba sulaukė gana liūdnų pasekmių.

„Nustatyta, kad tokiu atveju abiejų kalbų – tiek gimtosios, tiek anglų – mokymasis sulėtėjo arba kurį laiką sustojo. Išryškėjo nepageidautini psichologiniai veiksniai – žemas vaikų savivertės jausmas, nemalonus atsiskyrimo nuo praeities pojūtis, bendravimo problemos“, – amerikiečių mokslininkus citavo L. Vilkytė.

Tyrimai parodė, kad asmeniniai vaiko poreikiai mokykloje buvo pažeminti ir nevertinami. Tvirtinama, jog tai prieštarauja bet kurios švietimo sistemos ideologijai.
Esą atėmus gimtąją kalbą, o tai dažniausiai nutinka vaikui pradėjus lankyti mokyklą kitoje šalyje, ne tik pažeidžiamos jo teisės, bet svarbiausia – nutraukiami vaiko ryšiai su tėvais ir artimaisiais. Konstatuojama, kad taip išniekinama paties švietimo reikšmė.

Gimtoji kalba nunyksta

Pasak L. Vilkytės, vaikai, kurie gimė svetimoje šalyje, tačiau jų šeimose tėvai kalba lietuviškai, o aplinka – angliška, iki ketverių metų išmoksta laisvai kalbėti dviem kalbomis.

„Praktika tokia, kad tokie mažieji į mokyklas ateina būdami dvikalbiai, tačiau pabaigę jas gimtosios kalbos beveik nebevartoja. Aišku, gimtąją kalbą turi labai puoselėti tėvai“, – įsitikinusi L. Vilkytė.

Pasak moters, dauguma atvažiavusių žmonių neatsisako gimtosios kalbos. Tiesiog ją labai sunku išlaikyti, kai visa aplinka šneka kitaip. Esą nekontroliuojant situacijos gimtoji kalba šeimose ima nykti negrįžtamai.

„Išeivijos lietuvių šventėse teko stebėti ne vieną situaciją, kai tėveliai tarpusavyje šneka lietuviškai, o su savo atžalomis bendrauja laužyta anglų kalba. Būna ir dar įdomiau: vaikai į tėvus kreipiasi angliškai, tėvai atsako lietuviškai. Vaikai juos supranta, bet kalbėti jau nebemoka“, – apgailestavo L. Vilkytė.

Išleido patarimų knygą

L. Vilkytė Jungtinėje Karalystėje apsigynė disertaciją „Dvikalbystės vystymasis, požiūrių formavimasis ir jų įtaka šeimos gerovei“. Rašant šį mokslinį darbą autorei labai padėjo savo patirtimi pasidalijusios lietuvių emigrantų šeimos.

„Svarbiausia buvo išsiaiškinti, kokią įtaką šeimos gerovei turi dvikalbystė. Tapo aišku, kad žmonėms labai trūksta žinių, kaip su vaiku bendrauti socialinėje aplinkoje. Ar pradėjus lankyti mokyklą, būtina informuoti mokytojus, kad atžala šneka dar ir kita kalba. Tai labai paprastos dilemos, kylančios emigrantų kasdienybėje“, – pasakojo buvusi klaipėdietė.

Remdamasi emigrantų šeimų, taip pat ir savo asmenine patirtimi bei moksliniais tyrimais, L. Vilkytė parašė ir išleido knygą „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“. Leidiniu siekiama atskleisti gerąsias dvikalbystės puses, siūloma neskubėti atsisakyti gimtosios kalbos.

„Ir ne tik dėl to, kad vaikai galėtų susikalbėti su seneliais. Juk bendravimas dviem kalbomis smegenis veikia kaip koks treniruoklis. Dvikalbystė yra neįkainojama dovana, kurios nereikėtų prarasti. Tai – vertybė, kurią tėvai gali padėti labai nesunkiai išsaugoti“, – įsitikinusi L. Vilkytė.

Knygos autorė džiaugėsi, kai po leidinio pasirodymo viešumoje elektroniniu paštu gavo ne vieną padėką. Ypač įsiminė Škotijoje gyvenančios lietuvių emigrantų šeimos laiškas, kurie teigia besinaudojantys knygoje jos pateiktais patarimais.

Pačios L. Vilkytės vyras yra anglas, o jų septynmetis sūnus kalba ir lietuviškai, ir angliškai. Poros atžala nuo pat kūdikystės pasaulį pažino dviem kalbomis. Berniukas pradėjo šnekėti trumpais vienskiemeniais angliškais žodeliais.

„Bet jei jam parodydavau puoduką ir pasakydavau šį žodį lietuviškai, jis suprasdavo, ką noriu pasakyti, tik dar nemokėjo ištarti. Sūnus noriai kalba lietuviškai atvykęs į Lietuvą, taip pat su manimi Anglijoje, nes kitaip aš su juo nebendrauju“, – teigė moteris.

Esą toks yra tarpusavio susitarimas šeimoje, norint išauginti dvikalbį vaiką. Pasak L. Vilkytės, ji gyvena toje šalyje, ten dirba, kalba angliškai, ir vaikas žino, kad šią kalbą mama moka. Bet jie yra sutarę, jog tarpusavyje kalbės lietuviškai, o kitoje aplinkoje, kur reikia – angliškai.

Moters įsitikinimu, mamai su vaiku geriau bendrauti gimtąja kalba, nes tik taip ji gali perduoti visą meilę, taip reikalingą atžalai.

„Akivaizdu, kad visi vaiko mylavimai, visos dorovinės ar moralinės vertybės, perduotos gimtąja kalba, daro daug didesnę įtaką mažylio vystymuisi. Bet, jei lietuviai tėvai vaikus myluoja angliškai, tai, žinoma, vis geriau, nei nieko“, – pripažino L. Vilkytė.

Tėvai nesusikalba su vaikais

Daugybė tyrimų rodo, kad, jei vaikas gerai moka gimtąją kalbą, jis lengviau išmoksta ir kitą. Kitaip tariant, jei jis moka lietuviškai, turi gerus gramatinius pagrindus, kitą kalbą jis paprastai lygina su gimtąja ir mokosi naujosios gana sparčiai.

„Tačiau, jei jo lietuvių kalba – tik buitinė, jam antrąją įsisąmoninti yra sunkiau. Jeigu vaikas gerai nemoka lietuviškai, svetimoje aplinkoje savo kalbą jis labai greitai pamirš, nes aplinkos kalba ima viršų. Skausmingiausia yra tose šeimose, kuriose emigrantai vietos kalbos gerai nesupranta, o jų vaikai nebegali šnekėti lietuviškai. Bendravimas šeimoje tampa labai sudėtingas“, – pasakojo L. Vilkytė.

Pašnekovė teigė, kad būtent todėl jai ir kilo idėja apie tai parašyti  knygą. Esą nėra labai sudėtinga užauginti dvikalbį vaiką. Jai teko susidurti su mamomis, kurios norėtų su savo vaikais kalbėti lietuviškai, bet labai išgyvena, kad šie jų jau nebesupranta.

„Ir vaikams, ir tėvams yra labai skaudu, kai jie nebesusikalba. Parašiau tą patarimų knygą tam, kad žmonės, prieš atsisakydami gimtosios kalbos, žinotų, kokią naudą ji duoda ir kokios pasekmės laukia jos atsisakius“, – teigė L. Vilkytė.

Pasikeitė vertybių sistema

Prieškario ir kiek vėlesnių laikų išeivių šeimose lietuvių kalba liko tarsi šventa tėviškės relikvija, kurią žmonės saugojo, puoselėjo ir perdavė savo vaikams. Jiems nekilo jokių problemų dėl gimtosios kalbos išsaugojimo. Kas gi atsitiko šiais laikais?

„Manyčiau, kad tuo laiku išeiviai Lietuvą paliko ne savo noru ir jiems tėvynė buvo labai brangi. Statistika rodo, kad pokario emigrantai išsaugojo lietuvybę, lietuviškai moka net jų vaikai, užaugę užsienyje. Dabar – viskas priešingai. Šiais laikais žmonės palieka savo šalį, nes jiems čia nebuvo gerai, tad gimtoji kalba juos savotiškai slegia tarsi koks nereikalingas balastas“, – mano L. Vilkytė.

Esą šiuolaikinių emigrantų vaikai labai greitai pajaučia, kuri kalba yra svarbesnė. Jei su jais lietuviškai bendraujama tik namuose, ta kalba lieka izoliuota.

„Jeigu tėvai, atėję pasiimti vaiko į mokyklą, su juo kalba angliškai, mažylis suvokia, kad gimtoji kalba naudinga tik buitinėje namų aplinkoje. Kalba nuvertėja, nes ji nepuoselėjama, ir vaikai tai labai greitai pajunta. Jie nebenori šnekėti ta kalba, kuri yra nenaudinga“, – tvirtino L. Vilkytė.

Anot moters, ji sutiko įvairių išeivių, kai kurie jų labai atvirai teigia, kad jiems visai nereikalinga lietuvių kalba ir jie neketina jos saugoti svetimoje erdvėje, nes ne to atvyko į svečią šalį.

„Esu girdėjusi ir tokių, kurie teigia – jei mes jau taip labai mylime lietuvių kalbą, grįžkime atgal į Lietuvą. Tad šiandien viskas palikta savieigai ir ta kalba gyvuos tol, kol tėvai su vaikais bendraus lietuviškai. Tačiau patirtis rodo, kad emigrantų gimtajai kalbai lemta sunykti. Ir jau paauglystėje dauguma vaikų gimtąja tėvų kalba nebešneka“, – tvirtino L. Vilkytė.


 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...