captcha

Jūsų klausimas priimtas

Unikali mokykla Vilniuje: mokytis veržiasi užsienio lietuviai

Ar išleistumėte savo vaiką mokytis į svetimą šalį, kurios kalbos jis nemoka ir joje neturi pažįstamų? O žinodami, kad jau nuo 14 metų bendrabutyje jis turės gyventi visiškai savarankiškai?
K. Čachovskio (delfi.lt) nuotr.
K. Čachovskio (delfi.lt) nuotr.

Ar išleistumėte savo vaiką mokytis į svetimą šalį, kurios kalbos jis nemoka ir joje neturi pažįstamų? O žinodami, kad jau nuo 14 metų bendrabutyje jis turės gyventi visiškai savarankiškai?

Šimtai tėvų visame pasaulyje priima tokį sprendimą tam, kad jų vaikai gautų lietuvišką išsilavinimą ir augtų Lietuvoje.

„Labai dažnai neįvertiname to, ką turime“, – pripažino Vilniaus lietuvių namų direktorius Gintautas Rudzinskas, po savo mokyklos stogu glaudžiantis daugiau kaip 320 mokinių iš 30 skirtingų pasaulio šalių.

Unikali valstybinė lietuviška švietimo įstaiga šiemet duris mokiniams atvėrė jau 24 kartą. Vilniaus lietuvių namuose vaikai ugdomi internatinio mokymo principu – jie gyvena mokyklos bendrabutyje, kas rytą keliasi į pamokas, po jų skuba į įvairiausius būrelius, o savaitgaliais – į ekskursijas. Daugumos šių vaikų tėvai – už tūkstančių kilometrų, tačiau tai jiems nesutrukdo siekti išsilavinimo Lietuvoje.

Kratosi emigrantų mokyklos epiteto

„Mūsų mokykla buvo sukurta tam, kad joje būtų mokomi lietuvių kilmės tremtinių ar politinių kalinių palikuonys ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Tačiau, nors ir einame prieš srovę, nes stengiamės sugrąžinti lietuvius į Lietuvą, nesame prieglobstis tiems tėvams, kurie išvyksta iš Lietuvos, tačiau neturi, kur palikti savo vaikų. Kartais klaidingai esame vadinami emigrantų mokykla, tačiau tai nėra tiesa, nes pas mus paprasčiausiai nėra vaikų iš ten, kur gyvena dauguma uždarbiauti išvažiavusių lietuvių. Pavyzdžiui, visai neturime vaikų iš Norvegijos, tačiau pas mus mokosi daug mokinių iš Rusijos, Kazachstano, Lenkijos, Urugvajaus, Brazilijos, Čilės, Argentinos. Vaikus iš šių šalių skaičiuojame dešimtimis“, – atviravo mokyklos direktorius.

Įdomu tai, kad nėra vertinamos į šią mokyklą norinčių pakliūti vaikų žinios. Pagrindiniai priėmimo kriterijai – kad vaikai turėtų lietuviško kraujo arba Lietuvos pilietybę, būtų gyvenę užsienyje ir būtų motyvuoti mokytis Lietuvoje.

„Visiems vaikams užduodu vieną klausimą – „Ar tu nori čia mokytis?“. Jeigu išgirstu teigiamą atsakymą, darome viską, kad tam vaikui būtų sudarytos sąlygos mokytis. Jei reikia, mokytojai su juo dirba papildomai, jei nemoka lietuvių kalbos – visus metus kiekvieną savaitę jis turi daugybę lietuvių kalbos pamokų, apgyvendiname bendrabutyje, pasirūpiname maitinimu, tačiau, jeigu išgirstu neigiamą atsakymą, pats asmeniškai kalbuosi su tėvais ir aiškinu jiems, kad kol kas jų vaikui mokytis mūsų mokykloje dar ne laikas“, – patikino direktorius ir pripažino pažįstantis visus mokykloje besimokančius vaikus.

Į klases skirsto pagal sugebėjimus, o ne pagal amžių

Tiesa, mokykloje mokosi ir maždaug 25 proc. lietuvių, gyvenančių Lietuvoje. Priimti ir dalį lietuvių, dažniausiai – vilniečių, buvo nuspręsta norint sukurti lietuvišką aplinką.

Nauji mokiniai skirstomi į dvi dalis – nekalbantys lietuviškai eina į išlyginamąją klasę, kurioje visus metus per savaitę turi po 28 lietuvių kalbos ir po vieną istorijos, biologijos, geografijos, muzikos, kūno kultūros ir matematikos pamoką. Kalbantys – pagal žinių turėjimo lygį paskiriami į bendrąsias klases. Tiesa, visoje mokykloje vaikai privalo lankyti, ne kaip įprasta, 5, o 7 lietuvių kalbos pamokas. Papildoma lietuvių kalbos pamoka per savaitę pirmus metus skiriama ir tiems, kurie pereina iš išlyginamosios klasės į bendrąją, dvi pamokos – tiems, kurie atvažiavo mokėdami lietuviškai ir klasėse mokosi su kitais mokiniais, tačiau turi spragų.

„Toje pačioje klasėje neretai būna vaikai iš 9–10 šalių. Jų paruošimo lygis yra skirtingas, todėl jau komplektuodami klases mes žiūrime ne į amžių, o į sugebėjimus ir šalį, iš kurios vaikas kilęs. Priimdami į mokyklą patikriname tik du dalykus – kaip jis moka lietuvių kalbą ir matematiką. Baigę mūsų mokyklą vaikai turi kartu su kitais šalies vaikais laikyti brandos egzaminus, taip pat ir lietuvių kalbos, jiems nėra daromos kokios nors išlygos, todėl negalime nusileisti ar palengvinti krūvio – po metų net nekalbėję lietuviškai vaikai puikiai prabyla šia kalba ir išlaikę egzaminus įstoja į aukštąsias mokyklas“, – pasididžiavimo mokiniais neslėpė direktorius.

Vertina Lietuvos švietimo sistemos lygį

Kasdien bendraujantis su iš daugybės skirtingų švietimo sistemų atėjusiais mokiniais jis tikina galintis pastebėti ryškius jų išsilavinimo skirtumus. Direktorius vardija, kad, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje vaikų paruošimas nuo ugdymo Lietuvoje skiriasi trimis metais – tiek jie nuo mūsų atsilieka. Amerikoje ir Anglijoje, jei mokykla valstybinė – jie atsilieka dviem metais, privačioje – žinių lygis panašus. Panašią ugdymo kokybę vaikai gauna ir Vokietijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje bei Skandinavijoje.

„Į mūsų mokyklą tėvai vaikus atveda dėl trijų priežasčių. Pirmoji priežastis, kurios gyvendami Lietuvoje neįvertiname, tai patriotizmas. Mane vis dar labai stebina tai, kokia didelė užsienyje gyvenančių lietuvių dalis vaikus auklėja tikrais Lietuvos patriotais. Yra tikrai nemažai vaikų, kurie atvažiuoja į senelių žemę su tikslu gyventi Lietuvoje ir išmokti lietuvių kalbą. Antroji priežastis – studijos Lietuvoje, kaip šalyje, turinčioje europinę mokymosi kokybę. Grįždami į Lietuvą vaikai nori savo ateitį susieti su Lietuva kaip Europos dalimi. Įdomu tai, kad baigę mūsų mokyklą, jie labai retai išvažiuoja mokytis į kitas užsienio šalis. Jiems Lietuva yra Europa. Trečioji dalis tėvų į mūsų mokyklą vaikus leidžia dėl esamo skurdo ten, kur jie gyvena. Tai ypatingai aktualu buvusių Sovietinių šalių ir Lotynų Amerikos regiono gyventojams. Ne paslaptis, kad mokslas mūsų mokykloje yra nemokamas, kaip ir maitinimas, gyvenimas bendrabutyje. Tačiau nesame internatas, tėvai turi išlaikyti savo vaikus – nupirkti mokymosi priemones, juos aprengti, pasirūpinti laisvalaikiu ir kelionėmis į namus. Tačiau ir dėl šio kriterijaus sulaukiame nemažai moksleivių“, – patikino direktorius.

Dėl finansinių priežasčių vaikai mokyklos bendrabutyje neretai gyvena ir vasarą, tačiau šiuo laikotarpiu jie nėra maitinami. Neskaitant abiturientų, kurie pasiliko dėl dokumentų skirtų studijoms sutvarkymo, šiemet mokyklos bendrabutyje vasarojo 4 vaikai.

Patyčių išvengia

Jis atvirauja visiems tėvams aiškinantis, kad jų mokyklos tikslas – ne suteikti vaikams kuo daugiau žinių, o sukurti mokymuisi palankią, saugią ir malonią aplinką.

„Nors mūsų mokykloje mokosi daugybė skirtingų vaikų, nesusidūriau su problemomis dėl patyčių. Priešingai, vaikai jau nuo mažų dienų mokosi būti tolerantiški. Viena iš didžiausių problemų, kurią mes sprendžiame, yra adaptacija. Pirmi du trys mėnesiai vaikui būna labai sunkūs, ir kai kiekvienas iš vaikų tai praeina, jiems nebekyla noras tyčiotis iš kitų. Visi jie tarsi tampa lygiais, turi tokią pačia patirtį, stengiasi vieni kitus suprasti ir vieni kitiems padėti. Galiu patikinti, kad, jei išgirsčiau apie patyčias, jas sukėlęs vaikas iš mūsų mokyklos išvažiuotų“, – griežtos nuomonės laikosi G. Rudzinskas.

Jis pasakoja per šiuos metus taip pat nepašalinęs nei vieno nepažangaus vaiko. Tačiau vienas atvejis direktoriui įsiminė – vaikas elgėsi piktybiškai ir tikino nenorintis mokytis šioje mokykloje, tačiau, kai po metų išvyko atga į Kaliningradą, ilgai ten neišbuvo. Praėjus dar metams jis pats atvažiavo ir pasiprašė būti priimtas atgal.

Svarbiausia – vaikų saugumas

Anot mokyklos vadovo, be motyvacijos ir noro mokytis išgyventi svečioje šalyje vaikui yra praktiškai neįmanoma. Nors mokykloje juo nuolat rūpinasi klasės auklėtoja, po pamokų bendrabutyje vaikus prižiūri grupės auklėtojos, savaitgaliais organizuojamos ekskursijos, o kasdieną jis gali lankytis ir pas socialinę darbuotoją, ir pas psichologę, jis turi būti labai stiprus.

„Aišku, vaikams sunku. Tačiau juos stengiamės nuolat prižiūrėti. Mūsų mokyklos bendruomenė yra labai glaudi, todėl sunkumų praktiškai nekyla. Žinoma, nuo 7 klasės, kai vaikai turi padėti patys skalbtis ir tvarkytis, kyla visokių kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, turėjome tokį berniuką, kuris išsiskalbęs drabužius juos guldydavo į lovą ir užklodavo antklode tam, kad jie greičiau išdžiūtų. Vaikai atvažiuoja iš visokių šeimų ir turi skirtingus įgūdžius, bet tam ir turime auklėtoją, kuri prisideda prie auklėjimo proceso“, – prisiminimais dalijosi direktorius.

„Reikėtų pamatyti, kaip puikiai net mažiausi vaikai po to kabinasi į gyvenimą. Jų gyvenimai susiklosto labai įvairiai. Vieni įžymiausių mūsų absolventų yra daininkas Stano, šokių mokytojas Eduardo Chimenesas, daug vaikų tapo gydytojais, žurnalistais, mokytojais. Mes niekada pagal savo žinias netapsime Vilniaus licėjumi, to ir nesiekiame, bet visada galime tapti geriausia šalies mokykla pagal mikroklimatą – toks yra mūsų tikslas. Todėl visiems tėvams ir vaikams aiškinu, kad svarbiausia yra ne dešimtukas, o vaiko saugumas. Jis turi jaustis saugus dvejopai – fiziškai ir psichologiškai, kol kas puikiai pavyksta tai užtikrinti“, – sakė direktorius.

Mokinius kontroliuoja, tačiau uždarytų nelaiko

Anot jo, bene 100 proc. vaikų po mokyklos užsiima kažkokia popamokine veikla mokykloje – joje veikia net 18 būrelių – arba mieste. Taip pat yra numatytos valandos namų darbų ruošai, o po to vaikai nuo 14 metų gali laisvai išvykti į miestą. Jaunesniems vaikams būtinas tėvų leidimas ir jų parašytas prašymas arba auklėtojo palyda. Tačiau, kaip pasakojo direktorius, daug problemų dėl to, jei tėvų leidimas nesuteikiamas, nekyla – vaikams organizuojama daug ekskursijų ir netgi išvykos į parduotuves.

Kontroliuojamas ir vaikų pamokų ruošimui skiriamas laikas. Mokykloje taikoma originali metodika – jei vaikas mokosi gerai – nuo 7 iki 10 balų pažymiais, jo niekas nekontroliuoja – jis gali pamokas ruošti ten, kur nori. Jei jo pažymių vidurkis yra 6–7, namų darbus jis turi atlikti paskirtomis valandomis ir, auklėtojai paprašius, juos jai parodyti, o jei mokosi prastai (pažymių vidurkis iki 6 balų), pamokas turi ruošti bendroje bendrabučio erdvėje tam tikru nurodytu laiku.

„Vaikai labai baidosi pamokų ruošimo bendroje erdvėje, nes jos viena jos siena yra stiklinė – ką jie veikia, mato budintys ir auklėtoja, o jie mato už stiklo žaidžiančius vaikus. Todėl tai labai gera motyvavimo priemonė vaikams – visi nori iš taip jų vadinamo stiklinio narvo ištrūkti“, – juokėsi direktorius.

Nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens vaikai į bendrabutį turi grįžti iki 21 val., šaltuoju ir tamsiuoju metų laiku – iki 19:30 val.

„Jeigu vaikai nespėja grįžti arba turi kažkokius užsiėmimus, jie turi apie tai įspėti savo auklėtoją iš anksto arba paskambinti telefonu ir pasakyti, kiek laiko jie užtruks. Mūsų mokykloje mokosi mokiniai ir turintys daugiau nei 18 metų, jie kartais perspėja, kad tądien negrįš iš viso, tačiau apie tai privalu pranešti. Esame susitarę, kad jei nesulaukiame vaikų porą valandų po nustatyto laiko, skelbiame jų paiešką“, – patikino direktorius ir per 5 metus tikino patyręs tik du tokius atvejus, tačiau nieko rimto nenutiko – vaikams paprasčiausiai sugedo telefonai.

Į mokyklą atvedė ir nepaprasta draugystė

Jis su džiaugsmu prisimena įdomias per jo direktoriavimo metus nutikusias istorijas. Pavyzdžiui, vienas į devintą klasę atvežtas berniukas labai nenorėjo vienas likti Lietuvoje, tačiau po keturių mėnesių, prieš Kalėdas, jis paprašė direktoriaus leisti paskambinti mamai. Pokalbio metu direktorius nugirdo, kaip vaikas dalijosi įspūdžiais ir patikino, kad į Italiją negrįš – jeigu nori, lai Kalėdų švęsti į Lietuvą atvažiuoja pati mama.

„Yra buvę ir, atrodytų, neįtikėtinų istorijų. Pavyzdžiui, du draugai lietuviai gyveno Lenkijoje, tačiau taip susiklostė, kad vieno iš jų tėvai turėjo persikelti į Vokietiją. Žinoma, persikelti turėjo ir vaikas. Tačiau draugai rado sprendimą. Tam, kad būtų kartu, vienas iš jų atvažiavo į lietuvių mokyklą iš Lenkijos, kitas – iš Vokietijos. Jie ir toliau čia draugavo, abu sėkmingai baigė mūsų mokyklą, įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, o gal kažkada taps ir šeima“, – auklėtinių likimu džiaugėsi direktorius.

Pataria neužsiimti saviplaka ir nedejuoti

Trisdešimties metų pedagoginio darbo patirtį turintis mokyklos direktorius pripažįsta, kad dirbti lietuvių namuose jam labai patinka.

„Nenoriu skųstis, tačiau atsakomybė čia yra didžiulė – trys šimtai vaikų yra ant mano galvos, tačiau darbas čia yra malonumas. Visi vaikai yra žmonės su savo įpročiais ir poreikiais, tačiau nei vienas iš jų nėra chuliganas. Taip, yra ir parūkančių, žinau, ir kur rūko, yra ir mėgstančių retkarčiais alaus išgerti – kai kurie turi ir 18, ir 20 metų, bet nei vienas iš jų nesielgia piktybiškai. Niekas čia nedaužo mokytojams langų, nieko neskriaudžia – darbas čia yra visiškai kitoks nei kitose mokyklose“, – patikino direktorius.

Nors jis pripažįsta, kad toks mokyklos modelis – labai pasiteisino, nemano, kad Lietuvoje reikėtų kurti daugiau užsienyje gyvenančių tėvų vaikams skirtų mokyklų.

„Galbūt tik reikėtų pagalvoti apie mokyklos plėtimą. Teritoriją turime didelę, tad būtų puiku įrengti, pavyzdžiui, baseiną, dar dešimt klasių, įvesti papildomus mokytojų pagalbininkų etatus. Aišku, nesiekiame tapti didele, tūkstančius mokinių turinčia mokykla. Nors esu dirbęs ir mokykloje, kur buvo 2000 mokinių, manau, kad Vilniaus lietuvių namus galima būtų išplėsti iki daugiausiai 500 mokinių. Tuomet dar galima kiekvieną vaiką pažinti asmeniškai. Tačiau viskas eina teisinga linkme, šiemet atnaujinome trečiąjį mokyklos aukštą, sporto salę. Kartais lietuviai mėgsta dejuoti tada, kai visai nereikia. Labai dažnai viską pateikia tik iš blogosios pusės, tačiau tai tėra mūsų tautos įprotis. Kasdien matau 30 visame pasaulyje taikomų švietimo sistemų pavyzdžių, ir, žinote, mūsų švietimo sistema tikrai nėra bloga. Priešingai, ji viena iš geriausių, todėl nereikia užsiiminėti saviplaka, verčiau pasididžiuokime, ką mums pavyko sukurti ir tobulilinkime tai“, – šypetlėjo lietuvių namų direktorius.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...