captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Brėdikis: sukurti gyvybę Dievas žmonėms patento nesuteikė

Nors ir yra noras pamėgdžioti tai, ką darė Dievas, esminio dalyko – gyvybės – dar niekas nesukūrė ir nesukurs: žmogui neduota – tai Dievo patentas, sako jau šeštą knygą rašantis kardiochirurgas, biomedicinos mokslų daktaras ir išradėjas, profesorius Jurgis Brėdikis. „Taigi leisiu sau, nebūdamas filosofas, pasifilosofuoti. Man nėra ko bijoti – virš mano galvos nėra jokių viršininkų, ministrų, esu laisvas žmogus“, – prasitaria buvęs sveikatos apsaugos ministras ir ambasadorius.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Nors ir yra noras pamėgdžioti tai, ką darė Dievas, esminio dalyko – gyvybės – dar niekas nesukūrė ir nesukurs: žmogui neduota – tai Dievo patentas, sako jau šeštą knygą rašantis kardiochirurgas, biomedicinos mokslų daktaras ir išradėjas, profesorius Jurgis Brėdikis. „Taigi leisiu sau, nebūdamas filosofas, pasifilosofuoti. Man nėra ko bijoti – virš mano galvos nėra jokių viršininkų, ministrų, esu laisvas žmogus“, – prasitaria buvęs sveikatos apsaugos ministras ir ambasadorius.

J. Brėdikio manymu, visiškai atmesti reiškinių, kurių mokslininkai paaiškinti nesugeba, negalima. Profesoriaus žodžiais, moderniai medicinai ypač svarbu remtis senąja Rytų kultūrų išmintimi ir žiniomis, kad būtų galimybė atsirasti kitokiai ateities medicinai.

– Kodėl pasirinkote mediko profesiją?

– Iš tikrųjų baigdamas vidurinę mokyklą daugiau galvojau apie literatūros studijas, buvau literatūros sienlaikraščio redaktoriumi. Bet mane atkalbėjo kaimynas profesorius Abraitis. Jis paklausė, apie ką aš rašysiu neturėdamas jokios patirties, o, tapęs gydytoju, jos įgysiu ir tada galėsiu rašyti. Taip tapau mediku ir nesigailiu, nes į mediciną mane traukė ir vienas iš gyvenimo tikslų – nedaryti bloga ir stengtis padėti kitiems. Taigi radau geriausias, taikiausias galimybes tai daryti.

Žinoma, mediko darbas priklauso nuo to, kuo jis dirba, nes yra gana ramių darbo vietų. Bet iš esmės visas mano gyvenimas buvo labai dramatiškas. Ne vien dėl to, kad buvau chirurgas, o dėl to, kad tada pradėjome širdies chirurgiją. Tuo metu ji visame pasaulyje dar tik vystėsi ir kiekvieną dieną laukė naujovės, kažkas nežinoma. Visa tai kaupėsi, kaupėsi ir galų gale atsirado patirties. Tada nebuvo laiko analizuoti, bet dabar aš galiu, populiariai kalbant, atrajoti.

– Kaip, kada ir kodėl pradėjote rašyti knygas? Nebeužteko mokslinių straipsnių, vadovėlių?

– Galėčiau atsakyti paprastai – neturėjau laiko. Bet „viduje“ visą laiką knietėjo. O kai parašiau pirmą knygą – memuarus „Gyvenimas klinikoje“, kurie turėjo pasisekimą, atsirado daugiau drąsos. Kadangi turiu kuo pasidalinti, taip ir išėjo viena knyga, kita – dabar šeštą baigiu.

– Apie ką norisi rašyti? Kuo norisi pasidalinti?

– Iš tų penkių knygų dvi yra romanai, bet dabar romanų nerašau. Norisi moksliškai, bet populiariai įsigilinti į reiškinius, kurie dažnai laikomi nesuprantamais arba iš viso mokslininkų neigiami. Man norisi parodyti, kad tie reiškiniai vis dėlto yra, kad reikia pripažinti, jog jie egzistuoja. Kitas dalykas – svarbu stengtis paaiškinti, nes kartais atrodo, kad randu lyg kodą, lyg raktą. O tų reiškinių yra visokių. Šuo ar katė žino, kada grįžta šeimininkas ir bėga sutikti... Mes atsisukame, kai į mus kažkas pažiūri... Pagalvojame apie kažkokį žmogų ir staiga jį pamatome... Mane labai vilioja tokie dalykai, kaip nuojauta, intuicija, tad bandau kažką išdėstyti.

– Ar nagrinėdamas šiuos reiškinius atradote kažką netikėto sau?

– Rašydamas knygą pats imu daugiau suprasti. Juk aplink tikrai vyksta be galo daug, tačiau kartais nepastebime, nesustojame, nepaanalizuojame, neturime laiko. O rašydamas viską permąstau, pagalvoju ir akiratis plečiasi.

– Kokie tie dalykai, apie kuriuos anksčiau nebuvote susimąstęs?

– Galbūt pats svarbiausias dalykas, kad nuėjau tokį kelią ir iš netikinčio žmogaus, ateisto tapau tikinčiu Dievą Kūrėją. Visame pasaulyje, visatoje ir gamtoje matau dėsnius, kurie susiję su Dievu, jo kūrybiškumu, nesavanaudiška meile ir kitais dalykais.

– Viena Jūsų knyga vadinasi „Ne dievai“.

– Knygoje „Ne dievai“ kalbu apie medikus, iš kurių labai daug reikalaujama. Jie nėra dievai, jie irgi gali klysti. Čia jų dramatizmas ir sunkumai.

– Medicina – greitai kintanti sritis. Dirbtiniai apvaisinimai, lyties keitimo ir plastinės operacijos, dirbtiniai organai, DNR tyrimai, leisiantys nuspėti galimas rizikingas ligas... Ar mokslininkai, medikai šioje srityje nebando priartėti prie Dievo?

– Taip. Visa tai, ką paminėjote, – didžiuliai biologijos ir medicinos mokslų pasiekimai. Bet, nors ir yra noras pamėgdžioti tai, ką darė Dievas, kaip Kūrėjas, esminio dalyko – gyvybės – dar niekas nesukūrė ir, mano supratimu, nesukurs. Žmogui neduota – tai Dievo patentas. O kažkokios sukurtos ląstelės dalys ar dar kažkas negali priartinti prie galimybės sukurti gyvybę. Juk iki šiol Vakarų mokslas neatsako į klausimą, kas yra gyvybė.

Indijoje vitalinė gyvybė suprantama kaip prana, Kinijoje – či, o tos gyvybės pradžia, šaltinis yra Visata. Mūsų gyvybines funkcijas palaiko energija, kurios, jei reikia, galima pasikrauti, nes visi būdai aprašyti ir žinomi. Iš to seka ir mano išvada, kad, per dabartinius filtrus perfiltravę senąją Rytų mediciną ir sujungę ją su moderniąja, turėsime ateities mediciną. Tada, viena vertus, mes gautume gilų ir dvasingą žmogaus supratimą, kita vertus, naudotumės tomis technologijomis, kurias sukūrė Vakarų medicina.

– Iš tikrųjų žmonės žvelgia į medikus kaip į dievus, kurie privalo išsaugoti gyvybę.

– Taip, ir paskui ir vieni, ir kiti nusivilia.

– Dar viena Jūsų knyga – „Likimas leido“. Domitės ir likimo tema?

– Be abejo. Nors paliečiau daug klausimų, apie likimą taip pat rašiau. Į jį žiūrima įvairiai, aš net nežinau, ar mano paties požiūris jau galutinis, ar dar keisis. Kiekvieno žmogaus likimas yra daugiau ar mažiau nulemtas ir kiekvienas atlieka kažkokią misiją. Tik nemanau, kad tai yra visiškai determinuota, fatališka, – įsivaizduoju, kad žmogui palikta laisvė rinktis. Tarp gėrio ir blogio, teigiamo ir neigiamo... Tuo remdamasis žmogus gali judėti ir tai gali savotiškai nulemti jo gyvenimą. Jei žmogus įklimpęs į negatyvius dalykus, tai nėra likimas, nes galima įvairiomis priemonėmis (savigyda, savęs įsivaizdavimu) išeiti iš tos būklės ir pereiti į kitą lygį. Taigi tokiu būdu bandau derinti tai, kas nulemta likimo, ir tai, kas duota laisvai pasirinkti.

– Apie ką yra dabar rašoma Jūsų knyga?

– Apie raktų paiešką ir dėsnius. Mes dažnai sakome „gamtos dėsniai“, „nesilaiko gamtos dėsnių“. Bet kuris žmogus pasakys, kas tie gamtos dėsniai? Kur apie tai parašyta? Kai kur parašyta, bet juos reikia rasti ir išlukštenti. Ir, be abejo, jų laikymasis ar nesilaikymas gali daug nulemti. Taigi leisiu sau, nebūdamas filosofas, pasifilosofuoti. Man nėra ko bijoti – virš mano galvos nėra jokių viršininkų, ministrų, esu laisvas žmogus. Taip ir gyvenu. Ir rašau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...