captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Miknys: Baltijos kelias padeda suvokti, kas tu esi

Tai, kas vyksta dabar, Baltijos keliui suteikia naujų prasmių, sako Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys. „Mes dar kartą paliudijame, jog, nepaisant etninių, ideologinių, pasaulėžiūros, partinių, socialinių ir kitokių skirtumų, esame kartu. O tai mums teikia viltį, kad mes, kaip bendruomenės, kaip tautos, esame ir galime būti, nes jau parodėme, kad kartu galime kažką nuveikti“, – pabrėžia jis.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Tai, kas vyksta dabar, Baltijos keliui suteikia naujų prasmių, sako Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys. „Mes dar kartą paliudijame, jog, nepaisant etninių, ideologinių, pasaulėžiūros, partinių, socialinių ir kitokių skirtumų, esame kartu. O tai mums teikia viltį, kad mes, kaip bendruomenės, kaip tautos, esame ir galime būti, nes jau parodėme, kad kartu galime kažką nuveikti“, – pabrėžia jis.

Kita vertus, pastebi R. Miknys, dabar dažnai iškyla klausimas, ar Europos Sąjungai netrukdo nacionalizmas. Tačiau, primena istorikas, Baltijos kelias ir liudija, kad nacionalumas prilygsta bendražmogiškoms vertybėms, demokratijai, o savitumai ne trukdo, bet dar labiau padeda susivokti, kas tu esi, ir susiderinti bendram veiksmui dėl bendražmogiškų vertybių.

– Pone Rimantai, apžvelkite kontekstą ir tiems, kurie primiršo ar tuo metu dar nebuvo gimę, priminkite, kas lėmė Baltijos kelio atsiradimą.

– Baltijos kelio atsiradimą lėmė Rugpjūčio 23-ioji ir su ja susijusios prasmės. Baltijos kelio nebūtų buvę, jei 1987 m. rugpjūčio 23 d. nebūtų įvykęs minėjimas. Tai buvo disidentų, Lietuvos laisvės lygos iniciatyva, ir, nors tada jau vyko Perestroika, iš tikrųjų tai buvo labai drąsus žingsnis ir bandymas parodyti pasauliui, kad buvome ir esame kaliniai, mums reikia vaduotis, todėl prašome paramos.

1988 m. rugpjūčio 23-ioji visose trijose Baltijos šalyse nubangavo trys šimtatūkstantiniai mitingai, kurie jau sakė – pasauli, žiūrėk, mes vaduojamės, padėkite. Be to, 1988 m. rugpjūčio 23-ioji jau buvo tikras veiksmas, inspiruotas ne kelių žmonių, o tautų. Tai buvo aukščiausio lygio saviorganizacija, kokios dabar reikėtų pavydėti.

– Ką turite galvoje sakydamas „saviorganizacija“?

– Susitelkime tam, kad padarytume tai, kas parodytų pasauliui, jog mes jau patys daug padarėme, tik reikia, kad jūs pripažintumėte tai, ką padarėme. Mes esame laisvi – jūs pripažinkite tai. Tą laisvę mes pademonstravome grandine, kuri tęsėsi nuo Vilniaus iki Talino ir neturėjo analogų. Paskui ji buvo pakartota, bet neturėjo tokių prasmių, kurios dabar atsiranda. Buvo padaryta tai, ko mes patys galbūt tuo metu nesitikėjome, o dabar atsigręžiame su pavydu galvodami, ar galėtume tai padaryti dabar padaryti.

– Jūs pats buvote Baltijos kelyje?

– Be abejo, buvau. Toli nuo Vilniaus nuvažiuoti nepavyko, gal 30–40 km, nes viskas jau buvo sustoję. Bet mes džiaugėmės. Ką jutau? Jutau, kad esu stiprus. Kita vertus, žiūrėjau ir kaip istorikas ir supratau, kad tai akimirka, kokios mano gyvenime niekada nebebus. Pirmiausia prisiminiau Gandį, kuris sakė stipriausias pasipriešinimas yra ne ginklas, nes jis niekada nenugali. Svarbiausia –dvasia, širdis ir dvasinis užsispyrimas. Kas tada buvo? Buvo gėlės, lėktuvėliai, bet nebuvo Molotovo kokteilių. Todėl rezultatai buvo daug didesni už tuos, kuriuos matome dabar, vykstant ginkluotoms išsivadavimo kovoms.  

– Suorganizuoti tokį įvykį vienoje valstybėje įmanoma. Bet kaip tai padaryti trijose šalyse?

– Žiūrėdamas atgal iš istoriko perspektyvos, galiu kai kuriuos dalykus susisteminti. Yra siaurasis tų metų, mėnesių kontekstas – 1989-ųjų gegužė ir birželis, Sovietų Sąjungos liaudies deputatų tarybos posėdis. Didžiulis pasiekimas, kad pagrindiniai Sąjūdžio žmonės, kurie ten dalyvavo (ir prof. Vytautas Landsbergis, ir kiti), suorganizavo jėgas, kurios buvo nusiteikusios kitokiai, negu kad buvo sumanęs Michailas Gorbačiovas, pertvarkai, kad būtų iškeltas klausimas dėl Molotovo ir Ribentropo protokolo. Tai, kad buvo sudaryta komisija, buvo didelis pasiekimas, rodęs, organizacija iš Sąjūdžio pusės labai stipri.

Aš ir kiti istorikai mato dar vieną momentą. Iki to laiko, 1987 m., žmonės į tai dar žiūrėjo atsargiai, kai kurie nepritarė ar bijojo. O komunistų partija su tuo dar kovojo. 1989 m. įvyko didžiulis mitingas, kuriame dalyvauti buvo priversta ir partija.  Kas atsitiko 1988 m. ir 1989 m.? Deputatų suvažiavimas, komisija – taigi partija nebeturėjo, kur trauktis. Kita vertus, reikia atsiminti dar vieną svarbų faktą: 1989 m. rugpjūčio 6 m. Gotlande (Švedija) Lietuvos ir išeivijos atstovai pasirašė Gotlando komunikatą. Tai reiškė, kad buvo visiems pasakyta – mes esame kartu, tauta  susivienijo. [...]

– Kas Baltijos kelias mums yra šiandien? Ar tauta dar kartą susirinktų į tokį kelią?

– Manau, kad tai, ką darome dabar čia, Latvijoje ir Estijoje, yra naujų prasmių suteikimas. Tie „Trys stulpai“ irgi yra tam tikras dabar gyvenančių žmonių parodymas, ką mums tai reiškia. Ąžuolas – stiprybė, trys stulpai – žinia, kad likimas mus vis suveda bendram veiksmui. Tai ženklas, kuris primins, kad, esant reikalui, galime susivienyti.

Bet svarbiausia, kad, minėdami tą įvykį, dar kartą paliudijame, jog, nepaisant etninių, ideologinių, pasaulėžiūros, partinių, socialinių ir visokių kitokių skirtumų, esame kartu. O tai mums teikia viltį, kad mes, kaip bendruomenės, kaip tautos, esame ir galime būti, nes jau parodėme, kad kartu galime kažką nuveikti. Be to, tai ir įpareigojimas tiems, kurie gyvens po mūsų, šį darbą tęsti.

Antra vertus, dabar dažnai šnekama, kad trys Baltijos šalys per daug, susireikšmina. Mes nesakome, kad Baltijos kelias yra svarbiausias, nes, pavyzdžiui, lenkai sako, kad svarbiausia – „Solidarnosc“. Po Baltijos kelio, lapkričio 9  d., griuvo Vokietijos siena. Gruodžio 24 d. Sovietų Sąjunga pagaliau pripažino, kad paktas, protokolai buvo. Vadinasi, iškart atsirado tokia spyruoklė. Trečia, nuo lapkričio 9 d. iki metų pabaigos visos socialistinio lagerio šalys tapo laisvos.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tuo metu (kartais ir dabar) buvo baiminamasi, kad nacionalumas, etniškumas (kitaip – nacionalizmas) yra pavojus, kad jis nedera su demokratija, bendražmogiškomis vertybėmis. Šitai buvo paneigta. Kita vertus, dabar vėl dažnai iškyla klausimas, ar Europos Sąjungai netrukdo nacionalizmas? Tačiau Baltijos kelias ir liudija, kad nacionalumas lygus bendražmogiškoms vertybėms, demokratijai, kad savitumai ne trukdo, o dar labiau padeda susivokti, kas tu esi, ir susiderinti bendram veiksmui dėl bendražmogiškų vertybių, liksiančiomis po mūsų gyvensiantiems žmonėms. Bendražmogiškos vertybės nesikeičia (istorija tai patikrino), jos – tos pačios. Jos fiksuotos mene, politikoje. Visa tai yra tikra ir  teikia pagrindą tiems žmonėms, kurie gyvens po mūsų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...