captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tris kartus nugalėjusi vėžį: kas iš tiesų gelbsti susirgus

Tris kartus vėžį nugalėjusi Aldona Kerpytė DELFI papasakojo, kas ją gelbėjo ir kitiems padeda susirgus.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Tris kartus vėžį nugalėjusi Aldona Kerpytė DELFI papasakojo, kas ją gelbėjo ir kitiems padeda susirgus.

Kai pirmą kartą išgirdo vėžio diagnozę, buvo pačiame jėgų žydėjime, 39–erių. „Nepriklausomoje Lietuvoje kaip tik vėrėsi plačios galimybės veikti, reikštis karjeroje, keliauti po pasaulį, stažuotis. Tačiau pradėjau jausti rytinį nuovargį ir kad viskas nebetenka skonio – tarsi neturi kuo labai skųstis, bet nėra jėgų, ūpo. Tai, ką mėgai, nebedžiugina arba viską darai su didelėmis pastangomis, vien todėl, kad reikia“, – prisiminė kretingiškė.

Nuvežusi pažįstamą pas gydytojus į Vilnių, Aldona ir pati pasitikrino, nors pas ginekologą lankėsi prieš 11 mėnesių. Viskas buvo gerai, tik pūtė pilvą, skaudėjo nugarą.

„Apžiūrėję gydytojai nebenorėjo manęs išleisti namo, bet trims dienoms grįžau į Kretingą sutvarkyti popierių, kad žmonės gautų algas. Buvau geros nuotaikos, maniau, kad išoperuos cistą ir viskas bus kaip buvę“, – pasakojo buvusi Kretingos bibliotekos vadovė.

Kaip paaiškėjo, cista jau buvo ant trūkio ribos. Po operacijos pasikvietusi į kabinetą gydytoja nuramino, kad viskas gerai, tačiau lyg tarp kitko, atsargiai pasakė – profilaktiškai reikės chemoterapijos.

„Tik grįžusi į palatą suklusau: nuo kada ir kam profilaktiškai daro chemoterapijas? Supratau, kad mano būklė labai rimta. Santariškėse gydytojų klausiau, kokios mano garantijos. Jie, žinoma, jokių garantijų negalėjo duoti – trečia kiaušidžių vėžio stadija. Tokioje situacijoje išgyvenamumo statistika bloga“, – prisiminė.

Ieškojo įveikusių vėžį

Pasak Aldonos, kiaušidžių vėžys – sunkiai nustatomas, simptomai pasireiškia tik paskutinėse stadijose. Vilties buvo nedaug, todėl norėjosi už kažko kabintis.

Grįžus į Klaipėda prasidėjo sunkus, pusę metų trukęs chemoterapinis gydymas. „Sunku buvo ir dėl įpročio gyventi labai aktyvų gyvenimą, kad nebūtų tuščio laiko, kad vis ką nors sukurtum, padarytum. Sėdėjimas vietoje iš pradžių labai stipriai mušė iš pusiausvyros, bet paskui draugė padovanojo Catherine de Hueck Doherty knygą „Pūstynė“. Įstrigo mintis, kad ir stovint vietoje galima eiti toliau, vidine prasme dargi giliau ir greičiau“, – prisiminė Aldona.

Pirmuosius ligos metus kretingiškė paskyrė gyvenimo perprasminimui, susivokimui. Sulaukė labai daug artimųjų pagalbos.

„Į viską pažvelgiau dar labiau vertindama ir brangindama. Akys krypo į dangų, paukščius, medžius, žmones – norėjosi viską į save suimti, kaip brangų prisiminimą žemės, kurioje mes visi gyvename. Kai kuriems žmonėms parašiau atvirukus su prisipažinimu, kad jie yra man brangūs, kad juos myliu ir atsipalaidavau“, – pasakojo moteris.

Sveikdama Aldona pradėjo ieškoti žmonių, kurie gyvena su vėžiu: „Aš jau tą statistiką, kiek miršta, žinojau. Mes visi įsidėmime tuos, kurie mirė, o išgyvenusius pamirštame. Jie ir patys apie save nelinkę pasakoti. Gydytojo prašiau padėti susipažinti su tokiais žmonėmis, nukreipti į organizaciją. Tačiau sužinojau tik apie dvi moteris, kurios buvo pradėję vystyti panašią veiklą, bet mirė“.

Jautėsi ne žmogumi, o funkcija

Gydytojas pačiai Aldonai pasiūlė burti išgyvenusius po vėžio. Ši mintis patraukli neatrodė, nes per gyvenimą buvo prisiorganizavusi, manė, kad ir taip jai visko per daug, pavargusi jausdavosi nebe žmogumi, o tik funkcija.

Aldonos žodžiais, taip gyvendamas sukiesi kaip voverė rate, bet liga iš jo išmeta – kad kažkiek atsipeikėtum ir pagalvotum, kam apskritai čia esi. Ar tu tik sraigtelis, ar žmogus, kuris turi ir ilsėtis, ir džiaugtis, ir pagal savo poreikius dėlioti gyvenimo prioritetus?

Netikėtas susitikimas

„Per paskutinę itin sunkią chemoterapiją pajutau, kad kažkas judina už pečių. Atsisuku, žiūriu – stovi dvi pilnos, gražios, sveikos moterys ir sako girdėjusios, kad noriu pabendrauti su išgyvenusiais žmonėmis. Patvirtinau, kad taip, tik ne dabar“, – pasakodama juokėsi A. Kerpytė.

Pasveikusi susidraugavo su Milda, kuriai tuomet buvo diagnozuota paskutinė krūties vėžio stadija ir duota gyventi du mėnesius. Iki šiol tebegyvena. Išgyveno ir antroji – Žibutė, ir pati Aldona.

„Subūrėme Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis, draugiją „Zunda“, Klaipėdos universitetinė ligoninė mums davė mažą kambarėlį susitikti, kviesdavome gydytojus skaityti paskaitų, vykdavom į konferencijas. Tačiau vilties neradome. Pastebėjome, kad žmonės kabinasi arba į vaistą, arba į kokią nors procedūrą, o to norint pasveikti nepakanka. Reikalinga vidinė sveikata. Konferencijose klausydavome gydytojų pranešimų, iš kurių sužinodavome, kad jau turime būti mirusios ir tai buvo visai nesmagu“, – prisiminė.

Po vienos tokio renginio bendražygės nutarė į kitus nebeeiti, bet ieškoti pagalbos kitur. Kadangi gyveno Kretingoje ir bendravo su broliais pranciškonais, A. Kerpytė gavo leidimą pas seseris pranciškones burti žmones į dvasinės pagalbos, bendros maldos, savipagalbos grupę, kuri išaugo į Vilties piligrimų bendruomenę.

„Pradėjo darytis linksma, gera, ramu. Nebekalbėdavome apie lėtinį nuovargį ar chemoterapiją, kalbėjome apie savo išgyvenimus ir stiprinome viena kitos viltį“, – prisiminė. Bendruomenę kiek vėliau pradėjo globoti brolis Evaldas, brolis Benediktas, pradėjo važiuoti žmonės iš Palangos, Plungės, Šiaulių, Jonavos, Vilniaus, kitų miestų. Ne stebuklingų receptų ieškojo ar dar vieno gydymo būdo, o vilties.

Įspėdavo netikėti šarlatanais

Ieškantys gydymo alternatyvų atbyrėdavo, nes bendruomenės nariai tiesiai sakydavo negalintys rekomenduoti „kas kokiam patvoryje dar kokią žolelę atradęs parduoda kaip vaistą“.

„Priešingai, įspėdavome žmonės dėl šarlatanų, kurie nori pragyventi iš kito nelaimės. Kai kurie po operacijų ar chemoterapijų pradėdavo naudoti žoleles ar grybus ir sakydavo, kad pasveiko, nors tai netiesa. Mes juk žinome, kad žolelės ir kiti alternatyvūs būdai – tik profilaktikai ir kad susirgus svarbu rimtai gydytis chemija. Žinoma, ji irgi padeda iki tam tikros ribos. Jei tau nebėra šansų, jokia chemija nepadės. Bet jei aš to nebūčiau dariusi, be operacijų ir chemoterapijų šiandien negyvenčiau. Gelbėjo gydymas ir tikėjimas“, – mano alternatyviais vėžio gydymo būdais nepatikėjusi Aldona.

Po chemoterapijos gėrė įvairias imunitetą stiprinančias žoleles, bet ypatingų papildų ar kitų priemonių nepirko.

Smogė krūties vėžys

Po trejų metų jai smogė antras – krūties vėžys. Pati užčiuopė guzelį ir atėjo į ligoninę. Vėl buvo skirta operacija, chemoterapija.

„Tada galvojau – na dabar tai jau tikrai mirsiu. Žinia apie antrą vėžį buvo kaip cunamis. Bet, kaip dabar suprantu, gelbėjo pirmą kartą susirgus pasiekta dvasinė darna. Priėmiau savo situaciją suprasdama, kad nė vienos savo gyvenimo sekundės patys nevaldome. Tada atėjo visiška ramybė, puikiai pavyko operacija, buvo lengvesnė chemoterapija. Vėl pradėjau eiti į darba, nebereikėjo likti namuose, gulėti ligoninėse“, – pasakojo DELFI pašnekovė.

„Vilties piligrimų“ bendruomenė sparčiai augo, tad iš moterų pranciškonių vienuolyno persikėlė į vyrų. Kaip prisimena Aldona, per tuos metus labai mažai žmonių palaidojo. Sergantys vėžiu iš naujo mokėsi džiaugtis, netgi močiutės važiuodavo į vandens pramogų parkus, šaukdamos „anūkai nepatikės“ guminėmis valtelėmis leisdavosi nuo ekstremalių trasų, ėjo šv. Pranciškaus keliais Italijoje, maudėsi prie jūros, vienas prie kito nebijodami pasidėti perukų ir pasirodyti, kokie iš tiesų yra po chemoterapijų.

„Viena su mumis prie jūros buvusi gydytoja kartą net pajuokavo: jei kas nors pamatytų, kaip šėliojate, visiems invalidumą „nuimtų“, – juokėsi A. Kerpytė, įsitikinusi, kad bendrystės džiaugsmas iš tiesų duoda sveikatos. Taip lengviau, negu vienam užsidarius sėdėti arba per jėgą bandyti būti stipriu, kai esi silpnas. Žymiai geriau pripažinti, kad esi silpnas ir paprašyti pagalbos.

Intuityviai ėjo teisingu keliu

Dvasinės ir psichologinės pagalbos poreikis buvo akivaizdus, tad brolis Benediktas Jurčys OFM pradėjo kalbėti apie būtinumą steigti centrą onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms.

„Važiavom į Angliją, Šiaurės Airiją, JAV ir Kanadą pažiūrėti, kaip tokie centrai veikia. Intuityviai ėjome teisingu keliu ir tuo įsitikinome nuvažiavę į šalis, kur psichologinės ir dvasinės pagalbos centrai onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms veikia jau 100 metų“, – pasakojo Aldona.

Šalia Klaipėdos universitetinės ligoninės brolių pranciškonų iniciatyva buvo pradėtas statyti Šv. Pranciškaus onkologijos centras. A. Kerpytei teko rinktis – likti darbe Kretingos bibliotekoje, kurį mėgo ir kuris teikė garantijas, ar išeiti į naują struktūrą, kuri gyvens tik iš labdaros.

Vis dėlto, nusprendė, kad bibliotekoje pradėtus darbus gali tęsti šio darbo profesionalai, o čia – jos pašaukimas, įrašytas ne tik į kūną, bet ir į širdį.

Šv. Pranciškaus onkologijos centro kūrimo darbo grupė pradėjo ieškoti lėšų, perėjo kryžiaus kelius, kad atsivertų galimybės gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, nes dvasinių–psichologinių paslaugų nepriskirsi nei prie sveikatos, nei vien prie socialinių paslaugų.

Šv. Pranciškaus onkologijos centras įsikūrė prie pat Klaipėdos universitetinės ligoninės, tad sužinoję apie vėžio diagnozę ateina ne tik ligoniai, bet ir jų artimieji, vaikai, kurių tėveliai serga, taip pat – palaidojusieji mirusius nuo vėžio. Centre su jais susitinka savanoriai, iš kurių apie pusė patys buvę onkologiniai ligoniai.

Net ir bijoti bijo

„Kai ateina naujas žmogus, svarbu sumažinti pirmąjį stresą – sužinojęs apie ligą dažnas nebegali net užmigti, lyg ir nori būti stiprus, bet neišeina. Kai kam reikia padėti išsiverkti, dėl to visur pridėliojom servetėlių ašaroms. Čia ir vyrai gali išsiverkti, kurie „privalo būti stiprūs“, o iš tiesų net ir bijoti bijo.

Tas bendrumas ir neoficialus bendravimas – visai kas kita, negu oficialioje įstaigoje, kur žmogui skirtum 10–15 minučių. Mes galime kalbėtis valandą, pusantros ar kiek žmogui reikia, susitari dėl kitų susitikimų, kurie visi yra nemokami“, – pasakojo Šv. Pranciškaus onkologijos centrui vadovaujanti Aldona, pridurdama, kad centras, teikdamas paslaugas neturi jokio finansinio intereso, tik nuoširdžiai nori padėti, nes daugelis yra asmeniškai patyrę, ką reiškia susirgti vėžiu.

Negalim pasakyti „ne“ – ir tai nualina

Sumažinę pirminį stresą, centro lankytojai siekia vidinės darnos. Aldona akcentuoja svarbą iš naujo nustatyti savo ribas, pastebėti, kur sau kenkiu, kaip noriu gyventi ir kaip gyvenu, koks mano tikrasis pašaukimas, kuo aš norėjau būti – kuo esu.

„Kai kurių dalykų jau neįmanoma pakeisti, bet gal galime susigrąžinti bent dalį“, – drąsino DELFI pašnekovė, iš asmeninės ateities Amžinybėje perspektyvos išmokusi pasižiūrėti į savo dabartį ir pagalvoti, kad gal galėjo nesureikšminti kai kurių dalykų, taip stipriai nekontroliuoti savęs ir kitų – dažnai juk žmonės galvoja, kad nuo jų priklauso šeimos sveikata ir visas gyvenimas. Ypač moterys linkę sau prisiimti per daug atsakomybės. O gal geriau kitus paleisti ir sau lesti būti?

A. Kerpytės teigimu, liga tampa gyvenimo dovana, nes iš iliuzinio gyvenimo, kuriame ypač svarbu, ką kas pasakys, kaip vertins, už ką mylės, grįžtum į realų. Tokį gyvenimą, kuriame galėtum būti savimi ir atrastum savo Žmogaus–Dievo kūrinio–pašaukimą.

„Kaip dažnai mes negalime kažkam pasakyti „ne“ ir tai taip nuvaro! Aš taip pat nemokėjau, bet padėjo liga. Ji išmokė pasakyti: „Negaliu“, „Aš sergu vėžiu, pavargsiu“, – pateikė pavyzdį kretingiškė.

Jos žodžiais, kai gali – visi prašo, o tu gi nori patenkinti visų lūkesčius, nori būti geras: „Aš nebegaliu visiems būti gera, nes turiu dar ir sau būti gera. Savęs pamiršti negalima“.

Pajautė trečią kartą atgyjantį vėžį

Prieš porą metų Aldona pati pradėjo jausti, kad kažkas ne taip. Nuėjo pasidaryti tyrimų. Atsakymai buvo labai geri, tačiau tai nenuramino. Paprašė, kad gydytoja nesiliautų ieškoti vėžio, nes intuityviai jautė, kad jis kažkur kūne atgyja.

Medikai pastebėjo padidėjusius limfmazgius, per operaciją pašalino beprasidedančias keturias metastazes. Vėl buvo chemoterapija, vėl viskas iš pradžių. Tačiau dabar jaučiasi neblogai, dirba.

„Šv. Pranciškaus onkologijos centras – gyvenimo su vėžiu centras. Norime akcentuoti, kad tikrai ne visi miršta, kad galima sau padėti, tik reikia nebijoti ieškoti pagalbos, nelįsti į kampą ir nemirti iš savo vienatvės ar gilios depresijos. Svarbu pačiam nedėti taško savo gyvenime, nes jo tiesiog nėra – svarbu tik, kad žmogus anksčiau laiko pats sau nemirtų“, – optimizmo nepraranda ir kitus drąsina A. Kerpytė.

Kretingiškės žodžiais, išgirdęs vėžio diagnozę žmogus gali iš viso nebegyventi arba gyventi dar daug metų. Pas mus ateina su juo gyvenantys ir 40–45 metus, žinoma, kartas nuo karto pasigydydami. Dėl to Anglijoje kartais vėžį net vadina chroniška, lėtine liga“, – sakė Šv. Pranciškaus onkologjos centro vadovė.

www.DELFI.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...