captcha

Jūsų klausimas priimtas

Politologas: Lietuvos pažeidžiamumas – ne tik ekonominis

Ru­si­ja į Va­ka­rų sank­ci­jas at­sa­kė ne­adek­va­čiai. Po­li­to­lo­go Vy­čio Jur­ko­nio tei­gi­mu, šios ša­lies val­džia tie­siog pa­mi­na tarp­tau­ti­nę tei­sę, vi­suo­ti­nai pri­im­ti­nas dip­lo­ma­ti­nio žai­di­mo tai­syk­les, nors pa­gal jos samp­ra­tą – tai veid­ro­di­nis pri­nci­pas: jūs – mums, mes – jums, rašo „Lietuvos žinios“.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Ru­si­ja į Va­ka­rų sank­ci­jas at­sa­kė ne­adek­va­čiai. Po­li­to­lo­go Vy­čio Jur­ko­nio tei­gi­mu, šios ša­lies val­džia tie­siog pa­mi­na tarp­tau­ti­nę tei­sę, vi­suo­ti­nai pri­im­ti­nas dip­lo­ma­ti­nio žai­di­mo tai­syk­les, nors pa­gal jos samp­ra­tą – tai veid­ro­di­nis pri­nci­pas: jūs – mums, mes – jums, rašo „Lietuvos žinios“.

Kal­bė­da­mas apie pa­sau­liui ir Lie­tu­vai šiuo me­tu ky­lan­čias grės­mes V. Jur­ko­nis pa­brė­žė, kad mū­sų pa­žei­džia­mu­mas – ne vien eko­no­mi­nis. Anot po­li­to­lo­go, da­bar vie­na pa­žei­džia­miau­sių vie­tų – in­for­ma­ci­nė erd­vė. Da­liai Lie­tu­vos vi­suo­me­nės stip­rią įta­ką da­ro ag­re­sy­vi Ru­si­jos ži­niask­lai­da, jos pro­pa­gan­da. Ki­ta ver­tus, tarp­tau­ti­nei bend­ruo­me­nei ne­ga­li­ma nu­si­suk­ti nuo pa­pras­tų Ru­si­jos žmo­nių, svar­bu su jais bend­rau­ti, nes tik taip ga­li­ma už­ti­krin­ti pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės šio­je ša­ly­je iš­li­ki­mą.

Pa­sak V. Jurkonio, Vla­di­mi­ro Pu­ti­no po­li­ti­kai vis la­biau izo­liuo­jant Ru­si­ją nuo vi­so pa­sau­lio, tik šios ša­lies žmo­nės tu­rė­tų ap­sisp­ręs­ti, ko­kia­me pa­sau­ly­je jie no­rė­tų gy­ven­ti. Kol kas tai pa­da­ry­ti dar ne per vė­lu.

Ne­adek­va­tus atsakas

– ES ir JAV įve­dė tiks­li­nes sank­ci­jas Ru­si­jai. Jos bu­vo nu­kreip­tos prieš kon­kre­čius as­me­nis, o Mask­va at­sa­kė pri­nci­pu „Jūs mums blo­gai da­rot – ir mes jums pa­da­ry­sim“. Vie­nos vals­ty­bės va­do­vau­ja­si tarp­tau­ti­ne tei­se, o ki­tos – ne?

– Tam ti­kra pra­sme Ru­si­jos sank­ci­jas ga­li­ma va­din­ti veid­ro­di­nė­mis, ta­čiau Ru­si­jos at­sa­kas ski­ria­si ko­ky­biš­kai. Mask­va ne­įve­dė sank­ci­jų kon­kre­tiems as­me­nims, ji tai pa­da­rė pa­žeis­da­ma pre­ky­bos su­tar­tis ir pa­min­da­ma tarp­tau­ti­nę tei­sę. ES ir JAV iš­aiš­ki­no žmo­nes, ku­rie yra tie­sio­giai at­sa­kin­gi už da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją Ry­tų Ukrai­no­je, o Ru­si­jos sank­ci­jos ta­po kerš­to prie­mo­ne, įtrau­kian­čia vi­sas vals­ty­bes, da­ly­va­vu­sias pri­imant sank­ci­jas Ru­si­jai. Ta­čiau ši vals­ty­bė dėl to tik pra­lai­mės, nes, nors pa­sek­mes pa­jus ES ir ki­tos ša­lys, la­biau­siai tai pa­žeis Ru­si­jos eko­no­mi­ką.

Jau gir­di­me sig­na­lų, kad šia si­tua­ci­ja mė­gins pa­si­nau­do­ti Bal­ta­ru­si­ja. Lie­tu­viš­ki pro­duk­tai bus pri­ima­mi į šią ša­lį ir iš­ve­ža­mi į Ru­si­ją su nau­jo­mis eti­ke­tė­mis.

Tei­sė tar­nau­ja valdžiai

– Ta­čiau Ru­si­jai net ne­rei­kia pa­grįs­ti sank­ci­jų tarp­tau­ti­ne tei­se. 2006 me­tais jos bu­vo įtei­sin­tos kaip po­li­ti­nė prie­mo­nė.

– Tie­sa. Ne pa­slap­tis ir tai, kad de­mo­kra­ti­nėms vals­ty­bėms bend­rau­ti su „ne tiek de­mo­kra­tiš­ko­mis“ yra su­dė­tin­ga. Su­si­du­ria­me su tuo ir mes: Ru­si­ja ga­li re­fe­ruo­ti į sa­vo įsta­ty­mus, ku­rie ne­ati­tin­ka jo­kių tarp­tau­ti­nės tei­sės nor­mų ir su­tar­čių. Ten eg­zis­tuo­ja ne tei­sės vir­še­ny­bė, ga­lin­ti ri­bo­ti val­džios sa­vi­va­lę, o „tei­sės val­džia“, pa­de­dan­ti ma­ni­pu­liuo­ti žmo­nių są­mo­ne, sie­kiant jiems įro­dy­ti, ne­va val­džia pa­lai­ko tvar­ką. Krem­lius ga­li tuo nau­do­tis ne tik tam, kad ma­ni­pu­liuo­tų sa­vų pi­lie­čių nuo­mo­ne, bet ir nau­do­tų­si kai ku­riais kai­my­nių vals­ty­bių po­li­ti­kais.

– Konf­lik­tas jau ta­po glo­ba­lus, bet ir mes, ir Mol­do­va ar­ba Gru­zi­ja to­kias sank­ci­jas ži­no­me jau 15 me­tų.

– Tai jo­kia nau­jie­na. Ru­si­ja to­kias sank­ci­jas yra tai­kiu­si ir kon­kre­čioms vals­ty­bėms, ir vals­ty­bių gru­pėms. Kar­tais kaip ne­va auk­lė­ja­mą­ją prie­mo­nę, o kar­tais ir vi­sai be jo­kios prie­žas­ties. Ir pir­mi­nin­kau­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai mes (Lie­tu­vos dip­lo­ma­tai – aut.) sten­gė­mės veng­ti Ru­si­jos te­mos, bet ga­vo­me an­tau­sių.

Žvel­giant re­tros­pek­ty­viai, ga­li­ma sa­ky­ti, kad ir mū­sų vers­las iš­mo­ko dirb­ti to­kio­je ap­lin­ko­je, iš­mo­ko įver­tin­ti ri­zi­ką ir su­gal­vo­jo bū­dų, kaip apei­ti kliū­tis. Gal anks­čiau to­kios sank­ci­jos ir bu­vo skaus­min­gos, ta­čiau il­gai­niui jos pa­da­rė mus at­spa­res­nius pa­na­šioms prie­mo­nėms.

Lie­tu­vos pa­žei­džia­mu­mas – propaganda

– Šiuo me­tu kal­ba­me apie nau­jas grės­mes, ku­rias taip pat tu­ri­me prog­no­zuo­ti.

– Mū­sų pa­žei­džia­mu­mas nė­ra vien eko­no­mi­nis. Esa­me NA­TO na­riai, to­dėl tie­sio­gi­nė in­ter­ven­ci­ja ne­atro­do la­bai rea­li. Vis dėl­to kai ku­rie eks­per­tai tiek Ru­si­jo­je, tiek Eu­ro­po­je pri­pa­žįs­ta, kad jei bū­tų už­pul­tos NA­TO ša­lys, tai grei­čiau­siai bū­tų Bal­ti­jos vals­ty­bės. To­kie ka­ri­niai mo­ky­mai, kaip ne kar­tą vy­kę „Za­pad“, yra ir bau­gi­ni­mo prie­mo­nė, ir rea­lus rea­lių veiks­mų pla­na­vi­mas. Ta­čiau da­bar vie­na pa­žei­džia­miau­sių mū­sų vie­tų – in­for­ma­ci­nė erd­vė. Da­liai mū­sų vi­suo­me­nės stip­rią įta­ką da­ro Ru­si­jos ži­niask­lai­da, jos pro­pa­gan­da.

– Sa­vo is­to­ri­jo­je pa­ty­rė­me dvi Ru­si­jos oku­pa­ci­jas. Nė vie­nu at­ve­ju ne­sip­rie­ši­no­me, ne­bu­vo­me tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme už­ka­riau­ti. Lie­tu­vos val­džia tie­siog pa­si­duo­da­vo. Gal ir šian­dien grės­mė ta pa­ti?

– Ru­si­jos ži­niask­lai­do­je kaž­ka­da yra pa­si­ro­dę skai­čiai, kiek kai­nuo­tų nu­si­pirk­ti vie­ną vie­tą Lie­tu­vos Sei­me. At­siž­vel­giant į tai, ko­kiais re­sur­sais dis­po­nuo­ja Ru­si­ja, jai gal ir ne­bū­tų di­de­lė prob­le­ma pa­pirk­ti kad ir da­lį mū­sų par­la­men­to. Juk ma­to­me, kad yra po­li­ti­nių gru­puo­čių, ar­ti­mų Ru­si­jos vyk­do­mai po­li­ti­kai, ir kar­tais jos at­ro­do vos ne kaip Krem­liaus vie­ti­nin­kės Lie­tu­vo­je. Ta­čiau šių są­sa­jų leng­vai ne­ga­lė­tų iden­ti­fi­kuo­ti nei aka­de­mi­kai, nei žur­na­lis­tai. Tuo tu­rė­tų už­siim­ti Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas.

Rei­kia su­pras­ti, kad tai vyks­ta ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir ki­to­se ES vals­ty­bė­se. Eu­ro­po­je tur­būt ras­tu­me ne vie­ną po­li­ti­ką, ku­ris yra la­bai glau­džiai su­si­jęs su Ru­si­ja ar­ba tie­sio­gi­niais vers­lo ry­šiais, ar­ba per tam ti­kras „of­šo­ri­nes“ struk­tū­ras. Ne­pa­mirš­ki­me ir ma­ni­pu­lia­vi­mo vi­suo­me­ne ga­li­my­bių. Pir­mie­ji „ža­lie­ji žmo­ge­liu­kai“ pa­si­ro­dė ne šį­met Kry­me, o 2007-ai­siais Es­ti­jo­je, kai bu­vo per­ke­lia­mas pa­mink­las so­vie­tų ka­riams. Sce­na­ri­jus bu­vo ti­kri­na­mas jau tuo­met. Vi­si tai lyg ir už­mir­šo, o at­si­pei­kė­jo tik pra­si­dė­jus įvy­kiams Ry­tų Ukrai­no­je.

– Veiks­mo prie­mo­nės lie­ka tos pa­čios?

– Lie­tu­vą daug kas bu­vo lin­kę va­din­ti „pas­ku­ti­ne Šal­to­jo ka­ro ka­re“. Ne­va esa­me ag­re­sy­vūs dėl skau­džios is­to­ri­nės pa­tir­ties. Pa­si­ro­do, mes bu­vo­me tei­sūs, nes ag­re­si­jos šal­ti­nis yra Krem­liu­je. Is­to­ri­nė at­min­tis šiuo me­tu lei­džia mums ti­kro­viš­kiau ver­tin­ti Ru­si­ją ir ge­riau spė­ti, ko iš jos ga­lė­tu­me su­lauk­ti. Tie po­li­ti­kai, ku­rie il­gai kal­ti­no Lie­tu­vos dip­lo­ma­tus ir eks­per­tus ša­liš­ku­mu, da­bar ma­žų ma­žiau­siai tu­rė­tų at­sip­ra­šy­ti.

Ru­si­ja izo­liuo­ja save

– Kal­ba­me apie „žai­di­mo tai­syk­les“, ku­rios ne­lei­džia grįž­ti į XIX am­žių, kai ga­lio­jo tik „jė­gos tei­sė“. Ar tos tai­syk­lės aps­kri­tai dar ga­lio­ja?

– Tarp­tau­ti­nė tei­sė yra su­si­ta­ri­mo ob­jek­tas. Ly­giai taip pat ir tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos yra dau­giau ar ma­žiau veiks­min­gos, pri­klau­so­mos nuo to­kių da­ly­kų kaip vien­bal­siš­ku­mas ir ve­to tei­sė. Dar va­sa­rio ar ko­vo mė­ne­sį sa­kiau, kad Ru­si­ją rei­kė­tų su­spen­duo­ti JT Sau­gu­mo Ta­ry­bo­je aiš­kiai par­odant, kad ji per­žen­gė „rau­do­ną li­ni­ją“. To ne­bu­vo pa­da­ry­ta, bet ir da­bar ne­ver­ta to at­mes­ti. Ru­si­ja aiš­kiai de­mons­truo­ja, kad ju­da sa­vo izo­lia­ci­jos link, ir da­bar­ti­nės sank­ci­jos yra šios po­li­ti­kos da­lis, nes pir­miau­sia ap­ri­bo­ja­mos Ru­si­jos žmo­nių ga­li­my­bės.

Ru­si­jo­je yra mil­ži­niš­ki mig­ra­ci­jos srau­tai: bė­ga ir in­te­lek­tua­lai, ir moks­li­nin­kai, ir vers­li­nin­kai, ir pa­pras­ti žmo­nės. Bė­ga ka­pi­ta­las. V. Pu­ti­no po­li­ti­ka yra to­ly­gi su­si­nai­ki­ni­mui iš vi­daus. Ar tarp­tau­ti­nės ins­ti­tu­ci­jos ga­li ką nors pa­da­ry­ti? Taip, ta­čiau pa­žvel­ki­me, kaip šiuo me­tu Briu­se­ly­je tar­pu­sa­vy­je kau­na­ma­si dėl to, kas bus ES už­sie­nio rei­ka­lų ko­mi­sa­ras: Fe­de­ri­ca Mog­he­ri­ni ar Ra­dos­la­was Si­kors­kis. Su­vo­ki­mo, kad Ru­si­ja yra grės­mės šal­ti­nis ne­už­ten­ka – ji pa­da­rys ko­kią nors „nuo­lai­dą“, ir ES po­zi­ci­ja ga­li keis­tis.

Ki­ta ver­tus, ne­ga­li­me elg­tis taip, kaip el­gia­si V. Pu­ti­nas. ES spren­di­mai nė­ra pri­ima­mi vie­no žmo­gaus ir jo ap­lin­kos. Pa­žiū­rė­ki­me, kaip su­dė­tin­ga yra pri­im­ti vie­ną ar ki­tą spren­di­mą Lie­tu­vo­je, o kai kal­ba­me apie Briu­se­lio lyg­me­nį, – dar su­dė­tin­giau.

– Ru­si­ja taip pat da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se ir net siū­lo sa­vo tar­pi­nin­ka­vi­mą.

– Mask­va „tar­pi­nin­ka­vo“ dau­ge­ly­je konf­lik­tų po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je. Ten, kur pa­si­ro­dy­da­vo jos „taik­da­riai“, nė vie­nas konf­lik­tas ne­bu­vo iš­spręs­tas. Ji siū­lė įves­ti taik­da­rius ir į Ukrai­ną, ta­čiau jau be­ne vi­si su­pran­ta, kad to­kiais at­ve­jais rea­liai ga­li veik­ti tik iš tie­sų tarp­tau­ti­nės mi­si­jos. Su tuo su­tik­tų vi­si: ir Mol­do­va, ir Gru­zi­ja, ir ki­tos ša­lys.

Jei jau kal­ba­me apie tau­tų ap­sisp­ren­di­mą, rei­kė­tų pa­žvelg­ti į pa­čią Ru­si­ją: čia ne tik ne­įma­no­ma to­kio ap­sisp­ren­di­mo iš­raiš­ka, bet ir bet ko­kios pa­na­šios dek­la­ra­ci­jos yra drau­džia­mos Bau­džia­mo­jo ko­dek­so. Tai­gi, Ru­si­jos po­žiū­riu, kal­bant apie tau­tų ap­sisp­ren­di­mą, ga­lio­ja tai­syk­lė „vi­siems ki­tiems, tik ne mums“.

Eu­ra­zi­jo­je pa­si­rin­ki­mo nėra

– Šiuo me­tu re­gi­me ag­re­si­ją Ukrai­no­je, o 2008 me­tais ma­tė­me ag­re­si­ją Gru­zi­jo­je. Abi šios ša­lys yra „neb­lo­ki­nės“. Ar tai reiš­kia, kad Ry­tų Eu­ro­po­je ne­utra­lu­mas aps­kri­tai ne­įma­no­mas?

– Ma­žoms vals­ty­bėms iš­li­ki­mo ga­ran­tas yra tarp­tau­ti­nė tei­sė, ku­ri ga­li bū­ti tam ti­krais at­ve­jais ma­žiau ar dau­giau efek­ty­vi. De­ja, ma­žo­sioms ša­lims, ku­rios yra di­džių­jų kai­my­nės, se­ka­si su­nkiau.

Ukrai­na yra di­de­lė vals­ty­bė, ta­čiau ji nie­ka­da ne­ga­lė­jo bū­ti rea­liai ne­utra­li. Tai aki­vaiz­džiai pa­de­mons­tra­vo Vik­to­ras Ja­nu­ko­vy­čius. ES pa­siū­lė Ukrai­nai, kaip ir ki­toms ša­lims, Ry­tų par­tne­rys­tės prog­ra­mą, ku­ri iš es­mės jų ne­įpa­rei­go­jo. Iš ki­tos pu­sės, Ru­si­ja siū­lo Eu­ra­zi­jos są­jun­gą, bet ji nė­ra sa­va­no­riš­ka, tai ne­ly­gia­ver­čių par­tne­rių klu­bas. Šią ini­cia­ty­vą ki­tos ša­lys pa­lai­ko be ypa­tin­go en­tu­ziaz­mo, jos pri­vers­tos taip da­ry­ti.

– Jei taip el­gia­si Ru­si­ja, ko­dėl vi­siems ki­tiems žai­dė­jams taip pat ne­nu­sisp­jo­vus į bend­ras tai­sy­kes, tarp­tau­ti­nę tei­sę? Juk vi­si ga­lė­tų elg­tis taip, kaip jiems šau­na į gal­vą?

– Kaip jau mi­nė­jau, yra ver­ty­bių. Be to, anar­chi­ja, ku­rią su­ku­ria „stip­res­nio­jo tei­sė“, yra pa­vo­jin­ga dau­ge­liui pa­sau­lio vals­ty­bių. Ir ne tik vals­ty­bėms, bet ir žmo­nėms. Tai pa­lie­čia kiek­vie­ną as­me­niš­kai. Ma­to­me, kaip nu­ken­tė­jo Ry­tų Ukrai­nos žmo­nės, jie ta­po ko­vo­to­jų au­ko­mis.

Po­ky­čius le­mia tik pi­lie­tiš­ka visuomenė

– Tai reiš­kia, kad ir Ru­si­ja anks­čiau ar vė­liau tu­rės grįž­ti prie tų pa­čių tai­syk­lių. O kas, jei ji nu­spręs to ne­da­ry­ti?

– Tai iš­šū­kis ne ES ir pa­sau­liui, o Ru­si­jos žmo­nėms. Jie tu­ri spręs­ti, ko­kia­me pa­sau­ly­je no­ri gy­ven­ti. Il­gą lai­ką nai­viai ti­kė­jo­me, kad Ru­si­ja ga­li keis­tis pa­ti, ar­ba klio­vė­mės tuo, jog si­tua­ci­ją ga­li pa­keis­ti tam ti­kri as­me­nys – opo­zi­ci­jos ly­de­riai. Ukrai­nos Mai­da­nas par­odė, kad to ne­ga­li pa­da­ry­ti nie­kas ki­tas, tik pa­ti vi­suo­me­nė, pi­lie­tiš­kai są­mo­nin­gi žmo­nės. To­dėl svar­bus tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės už­da­vi­nys yra už­ti­krin­ti pi­lie­ti­nės bend­ruo­me­nės Ru­si­jo­je iš­li­ki­mą. Tai pa­da­ry­ti įma­no­ma, ta­čiau ne­ga­li­ma ap­si­ri­bo­ti vien kon­fe­ren­ci­jo­mis ir dek­la­ra­ci­jo­mis, da­ro­mo­mis ki­tų vals­ty­bių sos­ti­nė­se. Rei­kia bend­rau­ti su ru­sais, su Ru­si­jos re­gio­nų at­sto­vais, ne tik su Mask­va ar Sankt Pe­ter­bur­gu.

Taip pat ES, pa­vyz­džiui, ga­lė­tų pa­dė­ti ne­prik­lau­so­miems tei­si­nin­kams bei žur­na­lis­tams iš­siaiš­ki­nant ban­kų sąs­kai­tas bei ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, ku­rį ES ša­ly­se įsi­gi­jo Ru­si­jos val­di­nin­kai. Be­je, di­des­nis skaid­ru­mas Eu­ro­po­je ne­abe­jo­ti­nai pa­dė­tų ne tik Ru­si­jos pi­lie­ti­nei vi­suo­me­nei, bet ir mus da­ry­tų ma­žiau pa­žei­džia­mus Krem­liaus įta­kos.

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...