captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Žilys: Konstitucija išbandymus atlaikė

Lietuvos Konstitucija išbandymus atlaikė ir šiuo metu nėra rimtų priežasčių ją tobulinti. Tokios nuomonės laikosi konstitucinės teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys. 
BFL cnuotr.
BFL cnuotr.

Lietuvos Konstitucija išbandymus atlaikė ir šiuo metu nėra rimtų priežasčių ją tobulinti. Tokios nuomonės laikosi konstitucinės teisės profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Juozas Žilys.

Šiemet minime Konstitucijos 20-metį. Jūs vadovavote darbo grupei, rengusiai Konstitucijos projektus. Kokie, jūsų manymu, mūsų Konstitucijos trūkumai atsiskleidė per šį laiką?

Konstitucija, kuri 1992 m. patvirtinta referendume, turi būti vertinama to laikotarpio politinių, teisinių procesų kontekste. Svarbiausia aplinkybė – kad ši Konstitucija gimė kertantis įvairioms nuomonėms dėl valdžios šakų santykio ir institucinių kompetencijų. Tai buvo plataus masto diskusija, dažnai perauganti į aštrias nuomonių sankirtas. Taigi mūsų Konstitucija atspindi ne tik to laikotarpio Lietuvos politinio ir teisinio gyvenimo aktualijas.

Visose šalyse, kur priimamos konstitucijos, vyksta nesibaigiantys ginčai, polemika dėl valdžių ir jų galių. Vertindami iš šiandienės perspektyvos galime klausti: ar ta valdžių padalijimo ir galių paskirstymo konstrukcija, kuri buvo įtvirtinta tada, 1992 m. spalio 25 d. referendume, tinka ir šiuolaikinėms politinėms sąlygoms? Mano asmenine nuomone, Seimo, prezidento įgaliojimai, Vyriausybės kompetencijos, teismų vieta valdžios sąrangoje šiuo metu nekelia didesnių problemų.

Dėl ko 1991–1992 m., rengiant Konstituciją, labiausiai buvo laužomos ietys?

Pagrindinė problema buvo valdžių institucinės kompetencijos: prezidento ir Seimo. Pavyzdžiui, Aukščiausiosios Tarybos (AT) sudaryta komisija, kuri rengė Konstitucijos tekstą, ir jos pirmininkas, ir aš, laikėmės pozicijos, kad Lietuvos nauja konstitucinė santvarka turi būti grindžiama pagal 1922-ųjų Konstituciją. O konservatyvioji AT pusė laikėsi pozicijos, kad reikia ryškiau atspindėti 1938 m. Konstituciją. Esminis dalykas buvo tai, kokios prezidento galios santykiuose su Seimu ir kokios – su Vyriausybe.

Ta diskusija dėl prezidento galių aktuali iki šiol: nemažai yra teigiančių, kad tiek Seimas, tiek prezidentas pagal Konstituciją yra pernelyg autonomiški, dėl to nėra sklandaus bendradarbiavimo. Kai kas siūlo žvalgytis į valstybes kaimynes ir prezidentą rinkti parlamente.

Tokie pasiūlymai – ne naujiena. Apibendrintai nebūtų galima teigti, kad toks galių perskirstymas būtų labai pozityvus dalykas. Aš, pavyzdžiui, dėl to abejoju. Prezidentas, renkamas parlamento, būtų pernelyg suaugęs su parlamentu ir jam būtų sunku įgyvendinti atitinkamas valstybės vadovo, kaip savotiškai nepriklausomo pareigūno, funkcijas. Nesutikčiau, kad Seimas ir prezidentas pagal Konstituciją pernelyg atskirti: prezidentas turi teisę vetuoti parlamento priimtus aktus, jis gali siūlyti priimti atitinkamus įstatymus parlamente.

Diskutuoti, žinoma, apie tai galima, bet nauji Konstitucijos projektai niekada neatsakys į esminį klausimą – ar tikrai nauja jos konstrukcija bus optimali ir geresnė negu dabar?

Pasiūlymų dėl Konstitucijos keitimo būna itin daug. Bet apskritai aš asmeniškai nematau įtaigesnių, pagrįstų pasiūlymų, ką nauja joje reikėtų fiksuoti. Nematau, kad jie sudarytų kokių nors iš principo naujų galimybių spręsti visuomeninio gyvenimo aktualijas.

Turbūt garsiausiai skamba siūlymas mažinti Seimo narių skaičių.

Tokie svarstymai – ne naujiena. Ir kuriant Konstituciją buvo svarstymų, ar parlamentą sudarytų 101, ar 100, ar 70 tautos atstovų. Taip, iš tiesų šitas klausimas aktualus. Kodėl buvo įtvirtintas būtent 141 Seimo narys? Šitas skaičius rėmėsi tuo, kad ir mažiausia šalies savivaldybė turėtų bent po vieną deputatą. Nuo mažiausiosios rinkimų apygardos rinkėjų skaičiaus buvo dėliojama vadinamoji rinkimų geografija ir visa valstybės teritorija braižoma pagal apygardas. Taip ir gavome tą skaičių –141.

Nuo to laiko, žinoma, daug kas pasikeitė. Europos šalyse parlamento narių ir gyventojų santykis labai įvairus. Kažin, ar net verta lyginti, nes manau, kad tai nėra pagrindinis kriterijus.

Akivaizdu, kad demokratijos kokybė Lietuvoje mažinant parlamento narių skaičių nepagerės.

Turbūt. Vargu, ar tai esminis klausimas. Esmė yra – o koks skaičius parlamentarų turi atstovauti rinkėjų nuomonei? Ar demokratijai bus geriau, ar blogiau? Jeigu imtume pragmatiškuoju aspektu – kiek kainuoja mokesčių mokėtojams parlamentas, taip, iš tiesų, tuomet tai verta svarstyti. Bet didesnis parlamentarų, atstovaujančių žmonėms, skaičius yra pozityvus dalykas.

Taigi nemanyčiau, kad pagrindinė problema šiuolaikinėje demokratijoje, parlamentarizme, yra Seimo narių skaičiaus mažinimas.

Kaip ir prieš kiekvienus rinkimus, atsinaujino diskusijos dėl rinkimų sistemos – galbūt visą Seimą reikėtų rinkti tik vienmandatėse apylinkėse?

Priminsiu, kad tada, 1992-aisiais, sąmoningai į Konstituciją nebuvo įrašyta, kokios rinkimų sistemos pagrindu bus formuojamas parlamentas. Ir 1992 m. vieni laikėsi pozicijos, kad parlamentą reikia rinkti tik remiantis mažoritarine rinkimų sistema. Kiti manė ir buvo įsitikinę, – ir jų buvo maždaug per pusę, – kad parlamento stabilumą lemia atitinkamas politinių organizacijų atstovavimas parlamente.

Kiti manė, kad Lietuvos rinkimus reikia remti tik proporcine rinkimų sistema, kur dalyvauja tik partiniai sąrašai. Štai tokia nuomonių įvairovė buvo.

Galų gale nuspręsta: darykime per puse. Tai buvo irgi kompromisų rezultatas. Juk dabar, jei pradėtume rimtai dėl to diskutuoti, ir vėl tas pats iškiltų, vėl visuomenė pasidalytų. Tačiau diskusija šiuo klausimu – atvira. Galbūt po šių Seimo rinkimų reikėtų galų gale nuspręsti.

Kaip Konstitucijoje atsirado tokia aukšta kartelė norint Lietuvoje surengti referendumą – reikia surinkti 300 tūkst. parašų? Visuotinai pripažįstama, kad tai – neįmanoma.

Jau kuriant Konstituciją buvo labai plačiai diskutuota apie tai. Ir galų gale tokia pozicija subrendo. 1992 m. matėme, kad referendumas Lietuvos geopolitinėmis sąlygomis yra be galo svarbus dalykas. Galimi pavojai, kad mažesnis gyventojų parašų skaičius, galintis inicijuoti referendumą, gali būti politiškai negatyvus. Todėl ir subrendo nuostata dėl 300 tūkst. parašų.

Bet nesutikčiau, kad šiuo atveju reikėtų keisti Konstituciją. Yra kitas kelias. Mano galva, užtektų pakoreguoti Referendumo įstatymą ir laiką, per kurį toks skaičius parašų galėtų būti surinktas, pratęsti, tarkime, iki pusės metų. Tai palengvintų procesą. Manyčiau, tai būtų perspektyvu.

O ką daryti su Konstitucijos straipsniais, kurie skelbia apie nemokamo mokslo, nemokamo gydymo laidavimą? Ar tai nėra prieštaravimas realybei?

Konstitucija nėra vien teisinis dokumentas. Tai yra ir tam tikrų politinių projektų atspindys ilgalaikėje perspektyvoje. Nemanau, kad jūsų paminėtos nuostatos yra pagrindinė problema. Nemokamas mokslas, sveikatos apsauga – tai valstybės siekinys. 1992 m. buvo labai populiari socialinės valstybės ideologija. Nemanau, kad tos formuluotės Konstitucijoje trukdo Lietuvos demokratijai. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...